Lietuvos kurčiųjų draugija
Mes Facebook'e
Forumas
Virtuali meno galerijaVirtuali meno galerija
ĮdomuĮdomu
 Vilniaus kurčiųjų reabilitacijos centras Vilniaus kurčiųjų reabilitacijos centras
Vilniaus kurčiųjų jaunimo organizacijaVilniaus kurčiųjų jaunimo organizacija
Mėnesio nuotraukaMėnesio nuotrauka
 
 

 

 

  

Talka - Šv.Kazimiero Nr. 3 pastate.


Internetinis tarptautinis gestų kalbos žodynas

Jei nori išmokti gestų kalbą.

Naujienos

Rytis Gurkšnys SJ. Daugiau ramybės2011 12 05

Šventasis Raštas kviečia mus būti ramybės nešėjais. Šiandien kiekvienas išėjęs iš bažnyčios turėtume ką nors padrąsinti, paguosti, paremti, aplankyti, nuraminti, sustiprinti. Visi turime pakankamai šeimos narių, mokytojų, vadovų, kunigų, bendradarbių, kurie neša nerimą ir nusivylimą. Dažnai girdime moralizavimą, pamokymus, kritiką, barimą, gąsdinimą. Venkime tokių žmonių, nes tai užkrečiama. Būkime kuo dažniau su tais, kurie mus įkvepia, sustiprina, padrąsina. Tai irgi užkrečiama. Tuomet ir patys galėsime kitus dar labiau drąsinti, laiminti kitus savo teigiamu nusiteikimu, tikėjimu, viltimi ir stiprybe.

Kaip galime kitus labiau guosti ir raminti? Jei norime kitus paguosti ir parodyti jų dievišką vertingumą, nuolat dėkokime, kad ir mes patys esame vertingiausi Dievo kūriniai, jo pati brangiausia nuosavybė. Neturėtume būti kasdien nusivylę, norėdami turėti daugiau kitų talentų, būti didesnio ūgio, turėti gražesnę išvaizdą, daryti tai, ką mūsų draugai daro. Sakome: „Esu per lėtas, nepatrauklus. Turiu negražią nosį, išvaizdą. Turiu daug kitų trūkumų ir silpnybių.“ Tikrai esame tokie neatsitiktinai, nes Dievas mus padarė tokius, kokius norėjo mus matyti. Dievas sukūręs mus gėrisi ir didžiuojasi savo kūriniais. Turime atsikratyti neigiamų minčių apie save.

Jei Dievas būtų norėjęs, jis būtų sukūręs mus aukštesnius, kitokios odos spalvos, trumpesne nosimi, lieknesnius, drąsesnius, darbštesnius ir greitesnius. Tačiau jis mus sukūrė tiksliai tokius, kokius norėjo. Neretai šiandien mes norime atrodyti kitaip. Kai kurie tamsiaodžiai žmonės tepa specialų kremą tam, kad taptų šviesesni. Daugelis tokių kaip aš dažnai kaitinasi saulėje arba kasdien eina į soliariumą tam, kad oda patamsėtų. Ir visa tai puiku. Jei norite patamsėti, eikite į soliariumą. Jei norite pakeisti tiesius plaukus, sugarbanokite. Jei turite žilus plaukus ir norite rudų, dažykite. Jei neturite plaukų ir norite turėti, nusipirkite. Darykime visa tai, jei tai padės mums jaustis geriau ir labiau priimti save tokius, kokius Dievas mus sukūrė. Neturėtume gyventi visą gyvenimą vien nepatenkinti savimi, sakydami: „Esu nepatraukli, esu lėta, esu netalentinga.“ Turime baigti kritikuoti Dievo kūrybą. Turime savo mintyse ir žodžiuose kartoti: „Dieve, dėkoju, kad mane ne tik sukūrei tokį, koks esu, bet ir įkvėpei man savo gyvenimą. Tu tikrai didžiuojiesi ir gėriesi savo kūriniais, kasdien žvelgdamas į mus.“ Turime ir mes savo mąstymu, žodžiais ir elgsena rodyti visiems, kad esame Dievo brangiausi ir gražiausi kūriniai.

Viena šeima susitaupiusi pakankamai pinigų nusprendę pasistatyti savo nedidelį namą. Kadangi tuomet buvo labai sunku surasti gerą statybų firmą, jie nusprendė statyti patys. Kai baigė statyti, namas atrodė puikiai. Tačiau po metų jie pastebėjo, kad mūrinė tvora šalia namų pradėjo irti, nes po ja nebuvo gero pamato. Kas mėnesį ji atrodė prasčiau ir prasčiau. Kiekvieną kartą jie, praeidami pro tvorą, mąstė ir sakė savo mintyse: „Kam tu statei šią tvorą? Tu neturi patirties. Tu nesugebi to daryti. Dabar tvora griūva. Kaimynai tikriausiai šaiposi iš tavo kūrinio. Pataisymui reikės daugiau pinigų ir laiko, negu jos pastatymui.“ Daug mėnesių ta viena klaida jį liūdino ir nervino. Bet vieną dieną jis apsisprendė, nebepaisyti tos vienos klaidos. Vietoj to jis nusprendė pastebėti tai, ką padarė gerai. Tvora buvo kreiva. Bet jo privažiavimas prie garažo tiesus, garažo durys veikė puikiai, namuose visa vandentiekio sistema ir šildymas tarnavo be problemų. Durys ir langai labai gražūs. Jis atrado tūkstančius dalykų, ką padarė gerai, statydamas savo namus. Tai teikė jam ramybę ir džiaugsmą. Turime mokytis kreipti dėmesį ne į vieną nepavykusį darbą, bet į tūkstančius tų dalykų, kuriuos padarėme gerai.

Kartais ir man žmonės pasako: „Ryti, norėčiau pasakyti, kad nieko gero negavau šiandien iš tavo pamokslo. Nesutinku su tavo šios dienos mintimis. Abejoju tavo pristatyto metodo veiksmingumu.“ Prieš penkerius metus viena iš tokių minčių būtų sugadinusi visą mano darbo savaitę. Būdavau labai nuliūdęs, įsižeidęs, susimąstęs vien tik apie tai. Pasakodavau kitiems apie šį neigiamą atsiliepimą. Mąstydavau apie tai, ką kiti pasakė apie mane. Šiandien irgi kartais girdžiu kritikos. Bet šiandien ji manęs nebevaldo. Išgirdęs kritiką, dažnai atsakau: „Ačiū! Telaimina jus Dievas! Iki kito sekmadienio!“ O tuomet mąstau: „Nieko negaliu padaryti, jei kas nors jums nepatinka mano pamoksle. Tai jau jūsų problema. Tai ženklas, kad turite kažką keisti savo gyvenime.“

Jei norime kitus raminti ir guosti, turime patys būti savimi. Savo gyvenimu turime rodyti Dievo garbę ir didingumą. Jei priimame tai, kuo esame, jei pripažįstame, kieno kūriniai esame, tada visu savimi, savo buvimu, savo gyvenimu šloviname Dievą. Maldoje turime kartoti: „Dieve, ačiū tau, kad mane tokį sukūrei. Kartu su tavimi, gėriuosi savo akių spalva ir odos spalva, savo charakteriu ir temperamentu. Šlovinu tave savo išvaizda, savo charakteriu ir savo darbais.“ Kai viduje gėrimės savimi, džiaugiamės tuo kuo esame, daugiau šypsomės, tada ir mūsų žodžiai ir elgsena rodo Dievą kitiems.

Jei mums reikia daugiau ramybės, paguodos ir padrąsinimo, kiekvieną rytą melskimės: „Esu Dievo sukurtas, esu jo vertingiausias kūrinys, nešiojuosi jo nepakartojamus pirštų antspaudus.“ Mūsų vertę nusako tai, kas yra mūsų kūrėjas, kuris įkvėpė mums savo gyvenimą. Nesakykime: „Esu tik paprastas verslininkas, esu tik eilinė mokytoja, esu tik neturtinga senelė, esu tik vieniša mama, esu tik paprastas studentas.“ Tai netiesa. Nesame kaip visi. Esame ypatingi. Prisiminkime, kad esame Visagalio Dievo vaikai. Jei išmoksime priimti save ir pripažinti savo vertingumą, tada galėsime dar labiau raminti ir padrąsinti kitus. Tada Dievas apipils ir mus dar gausesne palaima, atsivers naujos galimybės, sutiksime mylinčių žmonių, gausime daug nuostabių dalykų, kuriuos jis yra mums paruošęs. Jei taip mąstysime ir laiminsime kitus, nugalėsime visas kliūtis ir gyvensime patį geriausią gyvenimą, kuriam esame sukurti.

Autorius yra Šv. Kazimiero bažnyčios rektorius www.kazimiero.lt
Lyderystės mokytojas ir koučeris www.tla.lt
Bernardinai.lt

 
Žingsneliu atgal  Į viršų