| Monika Midverytė. Vėl adventą pasitinkant | 2011 11 28 |
|
Pasigrožėjęs Vėlinių vigilija ir nusilenkęs Kristui Karaliui, su naujais liturginiais metais atėjo adventas. Atkeliavo jis, kaip įprasta, greitai ir daugelį mūsų užklupo nepasiruošusį. Kiekvienais metais advento laikotarpį pradedame trokšdami tinkamai pasiruošti Kristaus atėjimui į pasaulį, nutiesti Viešpačiui kelią į širdis. Tik tas adventas... pasirodo tuomet, kai, riedėdami į darbų pakalnę, sumojam, kad tikriausiai nutrūko stabdžių žarnelė ir, ištekėjus visam skysčiui, veltui atkakliai spaudžiame pedalą. Tuščia jo, tuo tarpu pagreitis vis didėja – darbai, mokslai, šeima, Klėdų dovanos... Dienos prazvimbia pro šalį kaip kino filmo kadrai. Ir vėl iškyla klausimas: kaip šįkart įprasminti adventą? Teko išbandyti jau ne vieną receptą. Keliavau advento kelionę su Švč. Mergele Marija, kurios maršrutas buvo aprašytas knygoje „Džiugus lūkestis“. Joje kiekvienai kelionės dienai yra parinktas mąstymas ir užduotis. Autorė siūlė pasigaminti ir advento vainiką, ir Jesės medį, ir prakartėlę, ir kitų gražių dalykų. Kasdien nuveikti konkretų darbelį. Nepavyko. Kažkur pusiaukelėje paklydau. Mėginau aukoti Dievui maistą. Atsisakiau saldumynų ir valgio penktadieniais. Šis pasiryžimas sekėsi geriau, tačiau sunku ilgai keliauti be kuro... Dar kartą atsistojus ties pažįstama starto linija su būgštavimu, kad vėl nepastebimai ateis šventės, paguodžia ir vilties suteikia Šventasis Raštas ir Švč. Mergelė Marija. Ji rodo kelią ne pagal paruoštą instrukciją, bet gyvenimo pavyzdį. Švč. Mergelė Marija visuomet primenama kaip gilios tobulos kontempliacijos pavyzdys. Ji daug nekalba, o apmąsto dieviškuosius slėpinius. Tačiau atrodo, kad ir Jos adventas žmogiškomis akimis nebuvo ramus ir sklandus, laukimo mėnesiai buvo kupini darbo ir kelionių. Evangelijos mums nepapasakoja viso Mergelės Marijos nėštumo laikotarpio. Tačiau žinome, kad besilaukdama ji tris mėnesius praleido savo vyresniosios pusseserės Elžbietos namuose. Marijai atvykus, Elžbieta laukėsi jau šeštą mėnesį, o buvo senyvo amžiaus. Tad Marija, laukdamasi Viešpaties, mielai patarnavo, gelbėjo savo giminaitei. Po trijų mėnesių ji grįžo į savo namus. Atrodo, dabar jau deramai pasiruoš Viešpaties gimimui. Bet še tau – išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus ir visi turėjo keliauti į savo miestus užsirašyti. Taigi ir Juozapui su Marija teko eiti iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes Juozapas buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės. Ten nuvykus, Marijai atėjo laikas gimdyti. Neatsirado nei kambario užeigoje, nei kitos tinkamos vietos. Galima sakyti, Marija liko prie medinių ėdžių. Tokiomis tat aplinkybėmis į pasaulį ateina Viešpats – nusižeminęs, mažas ir silpnas pas menką ir silpną mane, kad vėl atstatytų orumą ir dovanotų laisvę. Ši Evangelijos istorija suteikia vilties. Galbūt visą adventą daug dirbsime, galbūt pačiu netinkamiausiu metu, prieš pat šv. Kalėdas užgrius netikėtumai, nepavyks pabūti tyloje ir ramybėje, kiek norėtųsi. Bet juk svarbiau laukimas ir širdies intencija. Marija taip pat dirbo artimo meilės darbus. Ir Ji ne viską galėjo suplanuoti, tačiau darė taip, kaip sugebėjo geriausiai. Ji išliko atvira Dievo veikimui, nepaisydama to, kad galbūt ne viskas vyko taip, kaip įsivaizdavo. Juk reikia visai nedaug. Apmąstę, lengvai atpažįstame duobes, kurias reikėtų užlopyti. Galbūt daugiau prisidėti prie buities darbų. Gal atidžiau apsidairyti, kaip jaučiasi aplinkiniai žmonės, ar pastebėti elgetą ir nebūtinai duoti jam pinigėlį, o tiesiog pasisveikinti ir leisti jam pasijusti labiau žmogumi. Gal kurį vakarą neprisijungti prie socialinių tinklų ir paskaityti Šventąjį Raštą. Iš esmės nieko neįprasto – dar kartą atnaujinti pasiryžimą mažus dalykus daryti su didele meile. Reikėtų dar pridėti ir ramybės siekį. Kokį taiklų patarimą savo Pirmajame laiške mums duoda šv. Petras: „teieško ramybės ir tesiveja ją!“(1 Pt 3, 11). Jis atrodo toks paradoksalus ir kartu taip tinka šiam laikui. Ramybę reikės pagauti, iškovoti, vytis. Ji lengvai nepasiduoda. O tuo metu gyvenimas tekės kaip įprasta. Darbai, kuriuos reikia atlikti, mokslai, kurių saldžių vaisių dar teks palaukti, ir kiti žmogiški prieš šventes suintensyvėjantys reikalai. It starto signalas jau užsidega papuošimai Gedimino prospekte, parduotuvių vitrinose ima mirgėti lempučių girliandos, už kiekvieno kampo tyko apvalaini Kalėdų Seneliai – ar jie būtų iš šokolado, ar pripūsti šypsotųsi nuo parduotuvės stogo, ar siūlytų buteliuką gaiviojo gėrimo televizijos ekrane. Radijo stotys ir prekybos centrų kolonėlės nepaliaus sukti mintinai išmoktų dainų apie skambančius varpelius ir baltas Kalėdas. Dauguma tikrai eisime į parduotuves, klausysimės pažįstamų melodijų, ieškosime dovanų artimiems žmonėms. Visa tai nekenkia, o papildo šventę, kai žinome, ko laukiame ir dėl ko stengiamės keisti savo gyvenimus. Ir tuo metu, kaip ir daugiau nei prieš du tūkstančius metų Betliejuje, pas mus, dar ne visai pasiruošusius, ateis šv. Kalėdos. Užgims Emanuelis, pažeidžiamu žmogumi tapęs Dievas, suprantąs mūsų silpnumą ir vertinantis pastangas bei pasiryžimus. Bernardinai.lt | |
Naujienos
