Lietuvos kurčiųjų draugija
Mes Facebook'e
Forumas
Virtuali meno galerijaVirtuali meno galerija
ĮdomuĮdomu
 Vilniaus kurčiųjų reabilitacijos centras Vilniaus kurčiųjų reabilitacijos centras
Vilniaus kurčiųjų jaunimo organizacijaVilniaus kurčiųjų jaunimo organizacija
Mėnesio nuotraukaMėnesio nuotrauka

Geriausi 2011 metų sportininkai, jų treneriai ir vadovas.
 
 
 


Internetinis tarptautinis gestų kalbos žodynas

Jei nori išmokti gestų kalbą.

Naujienos

Marcelino Iragui Redín, OCD . Išgydyk mane, Viešpatie2010 06 23
Siūlome ištrauką iš netrukus knygynuose pasirodysiančios Mar­ce­li­no Ira­gui Redín, OCD knygos „IŠGY­DYK MA­NE, VIEŠPA­TIE. Jė­zus gy­do šian­dien“, kurią išleido „Katalikų pasaulio leidiniai“. Tėvas Marcelino netrukus lankysis Lietuvoje ir liepos 2 – 8 d. ves rekolekcijas Šiluvoje.

Di­dį evan­ge­li­za­ci­nį sa­vo dar­bą Jė­zus pra­de­da, gy­dy­da­mas ano me­to li­gas. Jė­zus trokš­ta, kad mes, Jo apaš­ta­lai, tęs­tu­me šį di­dį už­da­vi­nį ir gy­dy­tu­me sa­vo lai­ko li­gas. Da­bar­ti­niais me­di­ci­nos pa­žan­gos lai­kais dau­gu­ma kū­no ne­ga­lių yra pa­gy­do­mos, ta­čiau esant mo­der­naus gy­ve­ni­mo įtam­pai vi­di­nės ne­ga­lios pa­lie­ka vis skau­des­nius pa­da­ri­nius. Šiuo­lai­ki­nis žmo­gus yra dva­siškai ir fi­ziškai dar la­biau pažeidžia­mas.

Mes vi­si gims­ta­me, sa­vo vi­du­je jau tu­rė­da­mi daug įra­šy­tos tei­gia­mos ar­ba nei­gia­mos in­for­ma­ci­jos, ku­ri nu­le­mia vi­są mū­sų eg­zis­ten­ci­ją že­mė­je. Šiuo­lai­ki­nė­je sku­bos, am­bi­ci­jų, nu­si­vy­li­mų, egoiz­mo ir glo­ba­li­nių kon­flik­tų kul­tū­ro­je dau­ge­lis žmo­nių gims­ta su pa­są­mo­nė­je įra­šy­tu me­lu, kaip an­tai: nie­kas ma­nęs ne­my­li, esu kliū­tis ki­tiems, esu ne­vy­kė­lis, vi­si blo­gai į ma­ne žiū­ri, nie­kas ma­nęs ne­ver­ti­na, ir aš pats dėl to esu kal­tas.

Ga­na daž­nai to­kį me­lą ly­di nei­gia­mas tiks­las: kad bū­čiau pri­im­tas, tu­riu kuo nors pa­si­žy­mė­ti, tu­riu val­dy­ti; kad ma­nęs ne­su­traiš­ky­tų, nie­kuo ne­pa­si­ti­kė­siu; kai tik ga­lė­siu, at­si­ker­šy­siu.

Šiuo­lai­ki­nis žmo­gus yra dva­siškai ir fi­ziškai dar la­biau pažeidžia­mas.
Pa­ti in­for­ma­ci­ja ir tiks­las, į ku­rį ji krei­pia, yra įra­šy­ti pa­są­mo­nė­je – ne mąs­ty­mo, bet jaus­mų lyg­me­ny­je. Vie­nas įgy­ven­din­tas me­las daž­nai at­ve­ria du­ris ki­tiems. Tai pa­aiš­ki­na, ko­dėl žmo­nės taip leng­vai pa­ti­ki me­lu, ku­rio taip daug skel­bia­mo­se re­kla­mo­se. Mū­sų kul­tū­ro­je la­biau­siai ne­ri­mą ke­lia glo­ba­li­nis me­lo trium­fas: lai­mę su­tei­kia pi­ni­gai, ga­lia, ne­su­val­do­mas ma­lo­nu­mas.

Čia Jė­zus mus, sa­vo apaš­ta­lus, ra­gi­na: at­si­min­ki­te, bro­liai, kad vi­si esa­te vie­na šei­ma, tu­rin­ti vie­ną Tė­vą dan­gu­je. Sa­ky­ki­te jiems, kad, ke­liau­da­mi šia lai­ki­na žeme kaip pi­lig­ri­mai, ne­pa­mirš­tų, jog ke­lio­nės ga­le jų lau­kia Tė­vo na­mai ir ne­si­bai­gian­ti puo­ta. Tiems, ku­rie prieš akis tu­ri šį vaiz­dą, rei­kia la­bai ne­daug da­ly­kų, kad gy­ven­tų ra­my­bė­je ir bū­tų lai­min­gi. Tie, ku­riems užten­ka ne­daug, ga­lės leng­viau pa­ten­kin­ti sa­vo lai­mės troš­ku­lį.

Šian­dien Jė­zus mus, sa­vo tar­nus, kvie­čia: sa­ky­ki­te ma­no mo­ki­niams, kaip aš juos my­liu ir kaip trokš­tu ma­ty­ti juos lai­min­gus čia ir da­bar. Pa­aiš­kin­ki­te jiems, kad aš tu­riu rak­tus nuo vi­di­nio jų pa­sau­lio ir ga­liu iš­trin­ti se­ną in­for­ma­ci­ją ir įra­šy­ti nau­ją, o tai ga­li pa­suk­ti jų gy­ve­ni­mus 180 laips­niu. (...)

Kaip ma­to li­gą Die­vas?

Kaip Jis žvel­gia į li­go­nį? Die­vas yra mū­sų Tė­vas, ku­ris į mus žvel­gia mo­ti­nos aki­mis ir mus my­li dar mo­ti­nos įsčiose. „Kaip mo­ti­na guo­džia sa­vo sū­nų, taip aš pa­guo­siu jus. [...] Ka­da tai iš­vy­si­te, pra­džiugs jū­sų šir­dys, jū­sų kau­lai su­ža­liuos ne­ly­gi­nant žo­lė. Sa­vo tar­nams Vieš­pats ap­reikš sa­vo ran­ką“ (Iz 66, 13–14). Die­vas yra tar­tum ge­ras ga­ny­to­jas, ku­ris my­li ir pri­žiū­ri sa­vo ave­les. „Su­ieš­ko­siu pa­kly­du­sias, žūs­tan­čias grą­žin­siu, ap­tvars­ty­siu su­žeis­tas ir pa­stip­rin­siu sil­pnas“ (Ez 34, 16).

Kal­tin­da­mi Vieš­pa­tį dėl li­gų, mes su­si­da­ro­me klai­din­gą Die­vo įvaiz­dį, nes iš tie­sų juk mes pa­tys su­ke­lia­me jas dėl sa­vo klai­dų, per­tek­liaus, ne­ati­du­mo ir nuo­dė­mių. Ar­ba tai ga­li vyk­ti dėl pir­mo­sios nuo­dė­mės ar smur­to mū­sų žmo­ni­jos šei­mo­je. Iš pradžių „Die­vas ap­žvel­gė vi­sa, ką bu­vo pa­da­ręs, ir iš tik­rų­jų ma­tė, kad bu­vo la­bai ge­ra“ (Pr 1, 31).

Tai tie­sa, kad Jė­zus yra pa­lan­kes­nis tiems, ku­rie ken­čia, li­go­niams, varg­šams ir at­stum­tie­siems. Bū­tų ne­ge­rai sa­ky­ti, kad žmo­gus yra at­stum­tas ar kad jis ken­čia to­dėl, kad Jė­zus jį my­li. Ta­čiau Jė­zus jį my­li, nes to­kiems žmo­nėms rei­kia dau­giau mei­lės. Taip pat yra tie­sa, kad Die­vas lei­džia blo­gį, ta­čiau net­gi blo­gio įkarš­ty­je Jis ga­li išsau­go­ti sa­vo vai­kus ir su­teik­ti jiems di­des­nį gė­rį (plg. Rom 8, 28).

Kad ir ko­kia bū­tų li­gos pra­džia, ta­čiau ta­da, kai ji vys­to­si pa­gal Die­vo pla­ną, tai yra at­per­kan­ti pa­tir­tis, ku­ri mus vis la­biau pri­ar­ti­na prie Die­vo ir prie ki­tų žmo­nių.
Kad ir ko­kia bū­tų li­gos pra­džia, ta­čiau ta­da, kai ji vys­to­si pa­gal Die­vo pla­ną, tai yra at­per­kan­ti pa­tir­tis, ku­ri mus vis la­biau pri­ar­ti­na prie Die­vo ir prie ki­tų žmo­nių. Žinau esant vie­ną ku­ni­gą, ku­ris prieš dau­ge­lį me­tų apa­ko, ta­čiau kaip tik dėl to jo ge­bė­ji­mas klau­sy­tis ki­tų ir šlo­vin­ti Vieš­pa­tį šim­te­rio­pai pa­ge­rė­jo. Pa­žįs­tu vie­ną dau­gia­vai­kės šei­mos tė­vą, ku­ris sa­ko: „Mes iš Die­vo esa­me ga­vę di­džiu­lį pa­lai­mi­ni­mą ir pa­guo­dą, tai – Dau­no sin­dro­mu ser­gan­ti mū­sų duk­ry­tė.“ Vie­nas vie­nuo­ly­no vy­res­ny­sis yra pa­sa­kęs: „Didžiau­sias ben­druo­me­nės tur­tas yra se­ni ir li­go­ti jos na­riai.“

Kan­čia yra gy­ve­ni­mo da­lis. Žmo­gus, ją pri­ėmęs su dė­kin­gu­mu, at­ran­da jo­je ne­si­bai­gian­čių tur­tų lo­by­ną, glau­des­nį da­ly­va­vi­mą Kris­taus at­pir­ki­mo slė­pi­ny­je; tai – iš­šū­kis, ku­rį rei­kia įvyk­dy­ti dėl to, „ku­ris pa­mi­lo ma­ne ir pa­au­ko­jo sa­ve už ma­ne“ (Gal 2, 20). „Da­bar aš džiau­giuo­si sa­vo ken­tė­ji­mais už jus ir sa­vo kū­ne pa­pil­dau, ko dar trūks­ta Kris­taus var­gams dėl jo Kū­no, ku­ris yra Baž­ny­čia“ (Kol 1, 24). Pa­tys gra­žiau­si ir stip­riau­si žmo­nės yra tie, ku­rie yra daug ken­tė­ję su tvir­tu ti­kė­ji­mu ir mei­le.

Kai žmo­gus ne­su­ge­ba pri­im­ti sa­vo kan­čios su dė­kin­gu­mu, jo li­ga ne­si­vys­to pa­gal Die­vo pla­ną. Pra­ra­dęs ra­my­bę ir džiaugs­mą, žmo­gus pra­ran­da pu­siau­svy­rą ir gy­ve­ni­mo pras­mę. To­kiu at­ve­ju li­ga jį su­gniuždo ir pa­laužia, nes ji at­ski­ria žmo­gų nuo Die­vo ir nuo ap­lin­ki­nių.Tuo­met li­go­nis už­si­da­ro ma­ža­me sa­vo pa­sau­ly­je, ku­ris yra pil­nas egoiz­mo ir sa­vi­gai­los, ar­ba abe­jin­gu­mo ir pa­to­gu­mo, ar­ba pyk­čio ir kerš­to. Kan­čia tai nė­ra ne­lai­mė. Ne­lai­mė – tai ken­tė­ti užsisk­len­dus sa­vy­je, ne­bū­ti nie­kam nau­din­gam, nežino­ti, ko­dėl ar dėl ko ken­ti.

Taip ken­čian­tis žmo­gus, no­rė­da­mas at­gau­ti svei­ka­tą, tu­ri pa­miršti pats sa­ve, at­si­ver­ti mei­lei, su­si­tai­ky­ti su gy­ve­ni­mu, at­leis­ti tiems, ku­rie yra jį įžei­dę, ir pri­im­ti ki­tų at­lei­di­mą.

Iš knygos: Mar­ce­li­no Ira­gui Redín, OCD . IŠGY­DYK MA­NE, VIEŠPA­TIE. Jė­zus gy­do šian­dien
Iš is­pa­nų kal­bos ver­tė Auš­ra Ši­vic­ky­tė



 
Žingsneliu atgal  Į viršų