| Kard. Basil Hume OSB. Draugystė su Dievu | 2010 06 21 |
|
Galvojant ir kalbant apie Dievą teisingas kelias - naudoti meilės kalbą, kadangi Dievas yra Meilė. Ir nors Dievas yra visiškai kitas ir mūsų protai nepajėgūs tiksliai suvokti jo panašumo, esame sukurti pagal jo paveikslą, tad yra panašumų, yra užuominų. Be to, Jėzus Kristus, kuris pats yra Tėvo atvaizdas, Dievo ikona, dieviškąją tikrovę padaro mums suprantamą. Čia mus domina du draugystės aspektai. Viena vertus, kai draugystė subręsta, poreikis dažnai matytis yra mažesnis. Kas svarbu - kad kiekvienas būtų pilnai įsitikinęs kito atsidavimu: kilus poreikiui, jį ar ją visuomet galima pasiekti. Niekas negali sugriauti tokio santykio: jis išties tvirtas. Antra vertus, nebaisu, kad mūsų silpnumai išlįs į dienos šviesą. Nuo pažįstamų mes slepiame savo tikrąjį aš. Tuo tarpu savo draugams mes atskleidžiame savo silpnumus. Tiesa, pernelyg didžiulis savęs atvėrimas gali sunaikinti draugystės paslaptį - bet tai kita tema. Faktas, kad esame sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą, pagrindžia draugystę, kuri egzistuoja tarp žmogaus ir jo Kūrėjo. Tačiau mums lemta patirti ir nutolimą nuo Dievo - kartais jaučiamės Dievo apleisti. Kristus ant kryžiaus žinojo, ką reiškia jaustis Dievo apleistam, tačiau aš netikiu, kad pasitikėjimas jo Tėvo atsidavimu kada nors jį apleido. Mes dažnai gyvename vien prisiminimais apie momentus, kuomet realiai patyrėme Dievo buvimą. Tačiau kai draugystė tarp Dievo ir mūsų tampa vis brandesnė, jo buvimas tampa vis ryškesnis mūsų gyvenime. Malda stiprėja ir sutvirtina tikrumą jo buvimu, kuris tačiau proporcingai silpnės, jei mes nesimelsime. Tikrumas Dievo buvimu yra maldos vaisius, o ne priežastis. Tačiau net tuomet, kai gyvename gilų maldos gyvenimą, dažnai susiduriame su patirtimi, kad ryšys su Dievu nėra pastovus. Pačiame Dieve nėra silpnumo - nėra moralinio silpnumo. Tačiau apsvarstykime mintį, kad Kristus yra Tėvo ikona, Tėvo paveikslas, Tėvo apsireiškimas, dieviškosios tikrovės perteikimas žmonėms suprantamu būdu. Kokia tai paslaptis, kai galvojame apie ją Viešpaties Kančios ir mirties kontekste! Lengviau yra suprasti jo Kančią ir mirtį, jei mes matome jį kaip vieną iš mūsų. Jis yra vienas iš mūsų, tačiau taip pat jis yra vienas iš "jų", Trejybės asmenų. Kai mes apmąstome jo kentėjimus, ar jis kažkokiu būdu neatskleidžia mums dieviškojo silpnumo? Jei mes laikomės šios mąstymo linijos, galbūt mums pavyks bent kiek suvokti, ką Dievui reiškia mūsų atsisakymas atsakyti meile į jo Meilę. Tai apreikšta vieninteliu mums suprantamu būdu - tai yra, žmogiška patirtimi, kuri šiuo atveju yra Kristaus patirtis. Ir šis draugystės žymės principas kitaip veikia mūsų santykius su Dievu. Mūsų prisipažinimas, mūsų kaltės, silpnumo prisiėmimas Dievui Tėvui yra meilės išraiška. Tai turėtų būti Atgailos Sakramento pagrindas ir esmė. Šios mintys paremtos žmogiškos draugystės patirtimi, kad mums būtų lengviau suprasti kai ką apie Dievo slėpinį. Mes turime Dievo apreiškimą Kristuje, mes turime Dievo apreiškimą Dievo žodyje, Šventajame Rašte, tačiau kadangi mes esame sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą, žmogiškosios patirties dėka galime rasti kai ką jo - mumyse. Parengta pagal Vestminsterio arkivyskupo kard. Basil Hume OSB knygos "Searching for God" (Cornwall, 1978) ištrauką. Vertė Dalia Žemaitytė Bernardinai.lt | |
Naujienos
