| Juta Edita Kunickaitė, LSSC. Sielogyda: gyvenimo prasmės link | 2011 11 21 |
|
Prie Kauno marių įsikūręs Pažaislio vienuolyno ansamblis yra neatsiejama miesto dalis. Žmones ten traukia nuostabus kraštovaizdis, senojo Kamaldulių vienuolyno rimtis ir barokinis religinio jausmo proveržis. Pastaraisiais metais ansamblį globojančios seserys kazimierietės kviečia kauniečius ne vien į aukšto lygio kultūrinius renginius, istorines ekskursijas, rekolekcijas ar susitelkimo vakarus. Vienuolyno interneto puslapyje skelbiama ir apie sielogydos tarnystę, kurią plačiau pristatyti sutiko sesuo Juta – Edita Kunickaite, LSSC. Ar galėtumėte plačiau paaiškinti, kas yra sielogyda? Jeigu to paklaustume V. E. Franklio, jis neabejodamas atsakytų, kad sielogyda – gydytojo rūpinimasis siela ir pridėtų, kad tai nėra sielovados pakaitalas. Šiuo talpiu žodžiu-sąvoka galėtume pavadinti vieną iš seserų atliekamų tarnysčių artimui. Tarnystės esmė – žmogaus iš(si)kalbėtą skausmą apmalšinti. Pavesti Dievui. Ir padėti žmogui pačiam atrasti kančios prasmę. Nuo neatmenamų laikų žmonės eidavo į vienuolynus prašyti tiek patarimo, tiek užtarimo. Pirmiausia vildavosi būti išklausyti. Išklausymo-įsiklausymo praktika Bažnyčios gyvenime nėra naujas dalykas, ją atlieka dauguma brolių ir seserų, nors ir neskelbia. Tą patiriame ir mes, seserys, gyvenančios Pažaislyje. Žmonės ateina, patys susiranda seserį, kuriai galėtų išsikalbėti, atsiverti, patikėti savo skaudulius. Teigiama, kad, papasakojęs apie kančią, žmogus ja „pasidalina“. Seniai žinoma, jog išsikalbėjus palengvėja. Išklausius žmogų tampa aišku, kad būtinas Susitaikymo sakramentas. Tuomet belieka melstis už jį, prašyti Dievo pagalbos, kad žmogus išdrįstų prisipažinti nusikaltęs sau, po to kitiems ir galiausiai – Viešpačiui. Ir norėtų susitaikyti. Ir norėtų atleisti. Ir norėtų vėl mylėti. Kaip pasirengėte šiai tarnystei? Kokia patirtis buvo reikšminga šiame kelyje? Tarnystę diktuoja gyvenimo aplinka Pažaislyje. Ir meilė žmogui. Perfrazuosiu mūsų vienuolijos įkūrėjos Motinos Marijos – Garbingosios Dievo tarnaitės Kazimieros Kaupaitės mintį, meilė Dievui matoma per meilę žmogui. Daroma tai, kas neatsiejama nuo mūsų pašaukimo. Tai nėra psichologinė konsultacija ar psichoterapiniai užsiėmimai. Šios tarnystės praktikoje svarbiausia nuoširdumas, paprastumas, noras padėti žmogui priimti situaciją (ypač ligos atveju) tokią, kokia ji yra, kad žmogus įsisąmonintų atsakingą būtį, kaip žmoniškosios egzistencijos pagrindą. Galiu drąsiai teigti, jog gyvenimo prasmės klausimas – dažniausias klausimas iš tų, kuriais dažniausiai pas mus kalbamasi. Šį klausimą iškelia pats žmogus – ypač patyręs tam tikrą sukrėtimą: artimo žmogaus netektį, išgirdęs sunkios nepagydomos ligos diagnozę, išduotas sutuoktinio ir t. t. Prieš daugiau nei gerą dešimtmetį teko atidaryti vienuolyno duris vaikinui, kuris ruošėsi nusižudyti. Gerbdama asmenį ir vadovaudamasi konfidencialumo principu neminėsiu vardo, specialybės, priežasties, dėl ko jis tai ruošėsi daryti. Buvau rimtai išsigandusi. Iš pradžių pasiūliau arbatos, vėliau pradėjom kalbėtis. Supratau, kad tam žmogui keletą dienų būtina pagyventi pas mus. Apgyvendinome kukliuose savo svečių namuose. Seserų prašiau bendruomeninės maldos. Rizika buvo didžiulė. Vaizduokitės eilinę sensaciją: žmogus bando žudytis vienuolyno teritorijoje? Jaukas žurnalistams ir visiems, save stiprinantiems kriminalinių įvykių kronikos chronologija. Negalėjau už jo veiksmus atsakyti. Pabrėšiu, kad tai buvo žmogus, išgyvenantis tam tikras asmenines netektis. Intelektualus, puikiai suvokiantis visus jame vykstančius procesus ir negalintis priimto to, kas vyksta jo gyvenime. Pažaislyje per porą dienų jis perkasė nemažą gabalą žemės. Nuvargo fiziškai, mintys ėmė šviesėti. Visus sunkumus pats puikiai išsprendė. Po šio įvykio praėjus porai savaičių, jis atvažiavo į Pažaislį su savo mama padėkoti už „antrą gimimą“. Šis įvykis mane paskatino studijuoti. Kartais vien tik gerumo neužtenka, reikia turėti ir tam tikrų žinių. Dėl to baigiau šeimotyros studijas Vytauto Didžiojo universitete. Jūsų internetinėje svetainėje, pristatant sielogydos tarnystę, rašoma: „Niekas neįrodys to, ką reikia patirti pačiam.“ Ką turite omenyje? Kodėl tai svarbu sielogydai? Niekas kitas negali už konkretų asmenį išgyventi gimimo momento, pavalgyti, įlįsti į šaltą vandenį ar numirti. Tai tavo asmeninė patirtis. Labai asmeniška, unikali ir nepakartojama. Tai, ką patiri tu, nebūtinai patirsiu aš. Sau pagelbėti, Dievui padedant, gali tik pats asmuo. Pateiksiu paprastą pavyzdį: neseniai viena sesuo susilaužė ranką. Porą mėnesių vaikščiojo su gipsu. Vėliau teko vežioti į terapinę mankštą, kur buvo atliekami tam tikri pratimai. Mačiau, kad sesei ranka skauda, bet ir per skausmą ją mankštino. Gydytojų patarimų dėka, savo užsispyrimo ir valios dėka šiandien jos ranka sveika. Jei nebūtų jos valios pastangų ir noro padėti sau, šiandien jos ranka būtų neįgali pakelti net ir mažiausią daiktą. Sunkiau tiems, kurie netiki ar abejoja Dievu. Pasiremsiu Šv. Rašto vieta apie apaštalą Tomą, kuris netikėjo Kristaus Prisikėlimu tol, kol nepalietė Jo žaizdų. Dažnai tenka sutikti žmonių, kurie nori tikėjimą paliesti, pačiupinėti. Su tokiais nesileidžiu į diskusijas ar teologinius aiškinimus. Pastebiu, kad niekas neįrodys to, ką reikia patirti pačiam – ypač tikėjimo kelionėje. Amen. Kokia tikėjimo reikšmė žmogaus sveikatai? Kartais jis tampa vien priebėga nelaimės atveju… Sąmoningai tikintis žmogus turi pozityvesnį požiūrį į gyvenimą. Daugiau vidinio džiaugsmo, neįstringa neigiamoje patirtyje, juolab jei Tikrai Tiki Dievo Gailestingumu. Daugiau šviesių minčių, daugiau gerumo, romumo, nesureikšminimo ir nesusireikšminimo. Išvada: mažiau depresijos, savigraužos, streso ir sveikata geresnė. Deja, serga ir tikintys žmonės. Tokia gyvenimo tiesa. Tikintis žmogus nuo ligų neapsaugotas. Nuo kančios taip pat. Svarbu, kam teiksime pirmenybę. Kančiąi ar kančios prasmei? Skausmui ar Vilčiai? Pas mus juokaujama rusiška patarle „kak trivoga, tak do Boga“. Suprantama iš laimės ir džiaugsmo žmonės pas mus nesikreipia. Ateina sužinoję sunkios, dažniai nepagydomos ligos diagnozę, ateina tie, kurie jaučiasi vieniši, nemylimi, išduoti ir t. t. Kiekvieno skausmas yra skirtingas. Nes tai Jų skausmas. Asmeninėje ir bendruomeninėje maldoje atiduodame žmonių prašymus, skausmą į Viešpaties rankas... kad visi drauge būtume Šviesos vaikai. Susirašinėjo Saulena Žiugždaitė Bernardinai.lt | |
Naujienos
