| Jonathan Düring OSB. Padrąsinantis pavyzdys | 2010 06 28 |
|
Žvilgtelėjus į Evangelijas, aiškiai matome, kad nesame pirmi ir paskutiniai, keliantys klausimą, kokia mūsų pastangų gyventi krikščionišką gyvenimą prasmė. Jėzaus apaštalai ir mokiniai anuomet irgi jautėsi panašiai, kaip ir mes šiandien. Vis iš naujo juos kankino abejonė: Kodėl turiu nuolat elgtis visiškai kitaip, nei buvo priimta? „Ar mano apsisprendimas teisingas?“ Vis iš naujo mokinius užplūsta baimė, kad tai, ką jie dėl Jėzaus padarė, palikdami viską ir leisdamiesi su juo į kelionę, gali būti apgaulė. Ir iš tikrųjų šis kelias atrodo abejotinas, nes iškelia daugiau kankinamų klausimų, nei duoda raminamų atsakymų. Kaip dažnai jie turėjo nesupratingai patempti lūpas, išgirdę provokuojančią tiesą savo Mokytojo žodžiuose. Bet jie lieka su juo ir eina toliau. Jie lieka, nes jaučia, kad tai, ką jų Mokytojas apie save sako, nėra vien pamaldžios šnekos. Jie pasilieka su juo, nes jaučia, jog jų Mokytojas persmelktas jėgos, kuri pranoksta viską, ką jie ligi šiol savyje ar kituose patyrė. Jie ir toliau eina kartu su juo, nes jaučia, kad šis žmogus yra tiesus iki širdies gelmių ir nesavanaudis. Jie jaučia, jog šis žmogus gyvena tuo, ką sako ir skelbia, – net jei jie patys dar ir negali visko gerai suprasti bei suvokti. Ir kaip tik todėl, kad jie lieka su juo ir keliauja kartu, jie kaskart vis daugiau patiria, kokios galimybės slypi jų pačių gyvenime: laisvės, išsipildymo, meilės galimybės. Jie mokosi gyventi, nes, nepaisydami abejonių ir baimių, išdrįsta vis iš naujo nelaikyti įsikibus, bet atsisakyti norų bei sampratų, kuriomis iki šiol gyveno. Kaip tik dėl to pirmieji Jėzaus liudininkai gali ir mums šiandien būti pavyzdys. Ne todėl, kad jie būtų buvę religijos titanai, sugebėję pakeisti pasaulį iš pagrindų. Ne, jų poveikio paslaptis – jų žmogiškumas, nenuspėjamas žmogiškumas. Jie turėjo visas ydas, kurias tik galima įsivaizduoti, kurių ir mes kiekvienas randame savyje ar bent jau kituose. Ir su visomis savo ydomis bei trūkumais jie leidosi į kelionę mokytis gyvenimo – gyvenimo, kurį verta gyventi ir išgyventi. Nepaisydami visų išorinių, šeimyninių ar visuomeninių prieštaravimų . Jie išdrįso patikėti ir pasitikėti tuo, kad būtent per jų silpnumą gali ir nori veikti Dievas. Kelias su Jėzumi jiems buvo siauras ir ankštas tol, kol ankšta buvo jų širdyje. Be to, jie dar buvo ir baikštūs, per daug baikštūs ir susigūžę, kad pajėgtų atsiverti tai laisvei, kuria gyvenat matė Jėzų. Bet jie ir toliau keliavo kartu su juo, sprausdamiesi per savo baimės ir panikos tarpeklius, klampodami savo slaptų fantazijų apie valdžią ir įtaką pelkėmis, įveikdami rūpesčių kalnus, rūpesčių dėl savo gyvenimo ir ateities. Taip jie patyrė ir suprato, kas gi yra tikrasis gyvenimas. Jie buvo pakankamai dideli likti mokiniais,vis ieškančiais, vis klausiančiais. Jie išdrįso ieškoti išminties, pranokstančios jų pačių žinias ir žinojimą, ieškoti įžvalgų apie gyvenimo sąsajas ir užkaborius. Jie išdrįso patikėti ir pasitikėti tuo, kad būtent per jų silpnumą gali ir nori veikti Dievas. Kuo ilgiau jie keliavo su Jėzumi, tuo labiau jiems skleidėsi nusižeminimo galios paslaptis. Artėdami į senyvą amžių, jie tapo vis laisvesni ir paprastesni. Į juos pažvelgus, buvo matyti, kad jų gyvenimas nebesisuko vien tik apie kasdienybės problemas bei rūpesčius, bet turėjo ir kitą, nepalyginamai gilesnį matmenį. Iš knygos Jonathan Düring OSB. Ihr seid das Salz, nicht die Suppe vertė Lolita Panzer Bernardinai.lt | |
Naujienos
