|
Daugelis mūsų ieškome kokio nors užsiėmimo ir nenorime turėti tuščios erdvės. Kai nesame užimti, mums neramu. Baimė apima net tada, kai nežinome, ką darysime kitą valandą, kitą dieną ar kitais metais. Tada užimtumas tampa palaima, o tuštuma – prakeiksmu. Daugelis telefoninių pokalbių prasideda žodžiais: „Žinau, kad tu užsiėmęs, bet...“ Atsakydami: „Ne, aš visiškai laisvas šiandien, rytoj ir visą savaitę“, sutrikdytume mums paskambinusįjį ir gal net pakenktume savo geram vardui. Mūsų klientas gali liautis domėjęsis maža veiklos turinčiu žmogumi.
Būti užimtam, aktyviam ir nuolat ką nors veikti tapo mūsų nuostatų dalimi. Kai mūsų paprašo tiesiog šiaip pasėdėti – neskaityti laikraščio, nesiklausyti radijo, nežiūrėti televizoriaus, be jokių lankytojų ar telefono skambučių, mes tampame tokie irzlūs ir įsitempę, kad užsiimtume bet kuo, kas mus vėl prablaškytų.
Tai paaiškina, kodėl patylėti yra tokia sunki užduotis. Daugelis žmonių, sakančių, kad jie labai trokšta tylos, poilsio, ramybės, suvokia negalintys pakelti vienuolyno tylos. Kai šurmulys aplink juos nurimsta, kai niekas neužduoda jiems klausimų, neklausia patarimų, nesiūlo pagalbos, kai nėra muzikos ar laikraščių, jie dažnai patiria tokią vidinę neramybę, kad yra pasirengę stvertis bet kokios galimybės vėl į ką nors įsitraukti. Taigi pirmosios savaitės ar net mėnesiai kontempliatyviame vienuolyne ne visada tokie ramūs, kaip gali atrodyti, todėl iš tiesų nestebina, kai atostogos dažniau praleidžiamos judriuose paplūdimiuose, stovyklose ir šalia pramogų centrų, o ne vienuolynų tyloje.
Visa tai rodo, kad nuolatinis rūpestis iš tiesų yra didesnė kliūtis nei užimtumas. Mes taip bijome atvirų ir tuščių vietų, kad pradedame apie jas galvoti dar ten nebuvę. Mūsų nerimas ir rūpesčiai išreiškia mūsų nesugebėjimą neišspręstus klausimus palikti neišspręstus ir nebaigtus darbus palikti nebaigtus. Jie verčia mus griebtis bet kurio galimo sprendimo ir atsakymo, kuris atrodo tinkamas tai situacijai. Jie atskleidžia mūsų nepakantumą nesuprantamiems žmonėms bei įvykiams ir skatina mus ieškoti etikečių ir bandyti tai klasifikuoti, kad užpildytume šią tuštumą savo susikurtomis iliuzijomis.
Mes iš tiesų tapome labai susirūpinę žmonės, bijantys neįvardytos tuštumos ir tylios vienumos. Iš esmės nuolatinis mūsų susirūpinimas trukdo mums įgyti naujų potyrių ir laiko mus prisirišusius prie žinomo gyvenimo būdo. Perdėtas susirūpinimas yra nedrąsus mūsų būdas išlaikyti visa taip, kaip yra, ir, rodos, mes dažnai teikiame pirmenybę blogam tikrumui nei geram netikrumui. Nuolatinis mūsų susirūpinimas padeda mums palaikyti asmeninį pasaulį, kurį sukūrėme per daugelį metų ir užkirsti kelią revoliuciniam pokyčiui. Mūsų baimė, netikrumas ir priešiškumai vidinį mūsų pasaulį pripildo idėjų, nuomonių, nuosprendžių ir vertinimų, į kuriuos įsitveriame kaip į vertingą nuosavybę. Užuot drąsiai sutikę mums atsiveriančių naujų pasaulių išbandymus ir kovoję atvirame lauke, mes pasislepiame už savo rūpesčių sienų, laikydamiesi žinomų, praeityje sukauptų gyvenimo dalykų.
Konservatyvią mūsų perdėto susirūpinimo galią labai įtikinamai išreiškė Don Chuanas (Don Juan), Jakio (Yaqui) indėnas, kalbėdamasis su antropologu Karlosu Kastaneda (Carlos Castaneda). Vieną dieną Karlosas paklausė Don Chuano, kaip jam geriau gyventi pagal indėnų mokymą. „Tu per daug galvoji ir kalbi, privalai nustoti pats sau kalbėti“, – atsakė Don Chuanas. Jis paaiškino, kad mes savo pasaulį palaikome vidiniu savo kalbėjimu ir kalbame sau tol, kol viskas tampa taip, kaip turėtų būti, nuolat kartodami savo vidinius pasirinkimus, visada eidami tais pačiais takais. Jei nustotume sakyti sau, kad pasaulis yra toks, jis liautųsi būti toks! Don Chuanas nemanė, kad Karlosas yra pasirengęs tokiam smūgiui, bet jis patarė savo mokiniui įsiklausyti į šį pasaulį ir leisti vykti pokyčiams.2
Nors šis patarimas galbūt keistai skamba „veiklaus žmogaus“ ausiai, jis nenustebins to, kuris priėmė į savo širdį Jėzaus Kristaus žodžius. Ar Jis taip pat nesakė, kad mūsų nerimas trukdo mums leisti Dangaus Karalystei, tai yra naujajam pasauliui, ateiti pas mus? Don Chuanas klausia, ar galime tikėtis, kad su mumis įvyks tikrai kažkas naujo, jei mūsų širdys ir protai yra tokie pilni mūsų pačių rūpesčių, kad mes net negirdime naują tikrovę skelbiančių garsų. Jėzus sako: „Todėl nesisielokite ir neklausinėkite: ‘Ką valgysime?’ arba: ‘Ką gersime?’, arba: ‘Kuo vilkėsime?’ Visų tų dalykų vaikosi pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo Karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta. Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi“ (Mt 6, 31–34).
Taigi matome, kad toli gražu nėra lengva sukurti erdvę mūsų užimtoje ir pernelyg susirūpinusioje visuomenėje. Vis dėlto, jei tikimės išganymo, atpirkimo, išgydymo ir naujo gyvenimo, mums visų pirma reikalinga atvira, priimanti vieta, kur mums gali kažkas įvykti. Taigi svetingumas yra svarbi nuostata. Mes negalime pakeisti pasaulio nauju planu, projektu ar idėja. Taip pat negalime pakeisti kitų žmonių savo įsitikinimais, pasakojimais, patarimais ir pasiūlymais, tačiau galime suteikti erdvę, kur jie bus padrąsinti nusiginkluoti, atidėti į šalį savo užsiėmimus, nuolatinį susirūpinimą ir dėmesingai, rūpestingai įsiklausyti į balsus, kalbančius jų gelmėje.
Kad priešiškumas virstų svetingumu, reikia sukurti draugišką tuščią erdvę, kur galėtume siekti bendrystės su kitais žmonėmis ir paskatinti juos užmegzti naujus tarpusavio santykius. Šis pasikeitimas – tai vidinis įvykis, kuriuo negalima manipuliuoti: jis turi kilti iš vidaus. Kaip neįmanoma priversti augalo augti, tačiau įmanoma išravėti piktžoles ir nurinkti akmenis, trukdančius jam augti, taip pat jokio žmogaus negalima priversti tokiam asmeniniam ir intymiam širdies pokyčiui, tačiau mes esame pajėgūs pasiūlyti erdvę, kur šis pokytis gali įvykti.
Iš knygos Henri J. M. Nouwen. Siekimas. Katalikų pasaulio leidiniai, 2009
Katalikų pasaulio leidiniai
|
