| Giles Fraser. Į purviną gyvenimo tikrovę panardintas šventumas | 2011 12 16 |
|
Prisėdus Ėdžių aikštėje, Betliejuje, su naujuoju bičiuliu Palestinos krikščioniu Naderu Abu Amsha, neseniai buvusiu Beit Jalos mero pavaduotoju, mane pamažu apima pasipiktinimas. Kitoje aikštės pusėje tūkstančiai iš viso pasaulio suvažiavusių turistų ropščiasi iš patogių autobusų su įtaisytais oro kondicionieriais ir rikiuojasi į eilę priešais Kristaus gimimo bažnyčią. Didžioji dauguma iš viešbučių Jeruzalėje čia atvyko į dienos trukmės išvyką, kad apžiūrėtų bažnyčią, aplankytų olą, kurioje, kaip teigiama, gimė Kristus, sukalbėtų keletą maldų, o tada vėl sėstų į autobusus ir grįžtų į viešbutį. Kažkas čia ne taip. Nedaugelio mažų miestelių tikrovė šitaip nusileidžia įvaizdžiui kaip Betliejaus. Įsikūręs Vakarų Krante, Betliejus yra tikro skurdo ir didelės socialinės neteisybės vieta. Izraelio pastatytos skiriamosios užtvaros daugybę gyventojų atkirto nuo jų gyvenimo šaltinių šalia plytinčiuose laukuose. Ūkininkai nebegali prižiūrėti savo alyvmedžių, o kiti negali susirasti darbo didesniojoje Jeruzalės dalyje. Nadero garbaus amžiaus motina negauna leidimo aplankyti savo šeimos Jeruzalėje, kuri yra vos už keleto mylių. Ir šitaip vyksta visoje šalyje. Tačiau atrodo, kad daugumai stovinčiųjų eilėje priešais Kristaus gimimo bažnyčią tai visiškai nerūpi. Jie čia atvyko pagarbinti kūdikėlio Jėzaus, o dabartiniai miesto, kuriame Jis gimė, vargai jų pernelyg nedomina. Liūdniausia, kad Jėzaus taikos, teisingumo ir rūpinimosi vargšais žinia paverčiama tiesiog estetiniu išgyvenimu. Atrodo, kad susitelkę į neabejotinai labai gražios bažnyčios dvasinę jėgą ir smilkalus, daugybė lankytojų savo tikėjimo turinio nė kiek nesieja su dabartine Palestinos krikščionių ir kitų Šventosios Žemės gyventojų padėtimi. Įtariu, jog viena priežasčių yra tai, kad daugelio žmonių šventumo suvokimas yra labai menkas – tarsi šventumas būtų kažin kokia senovinė nesutepta vieta, kurioje tik galima surasti Dievą ir Juo mėgautis. Šitaip suvokiamas šventumas reiškia atsiribojimą ar nusišalinimą. Tai atspindys supratimo, kad tik pats tyriausias, tik aukščiausiasis kunigas gali užeiti į Šventų švenčiausiąją. O tai, kas netyra (pavyzdžiui, Vidurio Rytų politikos purvina tikrovė), privalo likti atokiai, lauke, toli nuo Dievo absoliutaus tobulumo. Tačiau krikščionybėje nebus nieko panašaus. Tas pats Dievas skandalingai gimė tvarte, tarp visiškų vargšų ir prispaustųjų. Ir jokie smilkalai neuždengs šio esminio teologinio imperatyvo. „Church Times“, 2011 11 18, vertė Kęstutis Pulokas EPA nuotraukos Bernardinai.lt | |
Naujienos
