| Evaldas Švageris. Mano širdies Kalėdos | 2011 12 24 |
|
Didėjantis miesto šurmulys, vitrinose aidinčios tradicinės kalėdinės dainos ir giesmės, – ženklas visiems, – artėja visų laukiamos Kalėdos. Galbūt kai kam jos siejasi su laikinai ūgtelėjusia apyvarta, padidėjusiu darbo krūviu, dovanų pirkimo karštlige, amžinu vėlavimu ar nespėjimu. Šventėms ruošiamės pirkdami dovanas, planuodami darbo vakarėlius, ruošdami gausų šventinį stalą, siųsdami kalnus kalėdinių atvirukų, – ką ten ir kalbėti, – reikalų marios, o šventėms norisi tinkamai pasiruošti. Kad ir kaip būtų, širdis neleidžia skųstis, – juk Kalėdos yra šilčiausia metų šventė, suburianti ir šildanti tarpusavio artuma šeimos narius, artimus žmones ir mylimuosius. Kasdienis skubėjimas ir rutina dažnai atima iš mūsų akimirką stabtelėti, apsižvalgyti aplink ir susimąstyti. Besišypsantys kalėdiniai angeliukai, ėdžiose miegantis kūdikėlis ar kuris kitas krikščioniškas kalėdinis akcentas džiugina akį ir užlieja širdį malonia šiluma, – nejučiomis šypsniu imi lydėti praeivių žvilgsnius, o krūtinė dainuoja lengvais atodūsiais. Ar tokiomis akimirkomis susimąstome, kokia yra Kalėdų stebuklo mintis? Kokios yra mano širdies Kalėdos? Širdis – tauriausia ir tobuliausia, ką turime. Į ją sutalpiname visą savo gyvenimą, jausmus, tikėjimą ir meilę. Širdies balso vedami renkamės gyvenimo kelią, pasirenkame draugą, kuriame šeimą, piname svajones ir ateities planus. Į mūsų širdį, visų pirma, žvelgia ir gimęs kūdikėlis Betliejuje. Jo žvilgsnis tyras, neslegiamas pasaulio garbės ir išdidumo, kupinas nuoširdumo ir meilės. Kokia širdimi ir kokiu tikėjimu sutinkame šį Jėzaus žvilgsnį? Džiaugdamiesi vaizduotės sukurtu reginiu, mes pajuntame gerumo pliūpsnį savyje, tačiau ar susimąstome, kas glūdi jame? Sukluskime ir sustokime ties šiomis mintimis... Mąstydamas apie tai, prisiminiau garsiąją Hanso Kristiano Anderseno pasaką „Mergaitė su degtukais“. Vaikystėje matytą šios pasakos ekranizaciją prisimenu kaip šiandien, – kuklų mergaitės žvilgsnį ir sustirusius pirštukus, gniaužiančius saujelę degtukų. Tuokart niekaip negalėjau suprasti, kodėl ši mergaitė tokia vieniša ir kodėl skubantys praeiviai jos nemato ir jai nepadeda. Nuo tokios nepažįstamos minties apimdavo nesuprantamas ir keistas jausmas, nuo kurio buvo galima pasislėpti nebent giliau įsisukus į mamos glėbį. Sunku patikėti, kad visas šios mažos mergaitės Kalėdų stebuklas – saujelė degtukų. Kaskart užbrėžus degtuką ji neapsakomo tikėjimo akimis pažvelgdavo į savo tikrumo ir gerumo šaltinėlį – degtuko liepsnelę, savo šviesa ir šiluma sušildančia jos vaikišką krūtinę ir sielą. Dabar galop imu suprasti, kad šioje liepsnelėje ištirpsta visa mergaitės esybė – jos vaikiškas džiaugsmas, tikėjimas ir mažytis beištirpstantis gyvenimas. Ar įsivaizduojate, koks veriantis ir giliausius sielos užkampius sukrečiantis jausmas apimtų, jei mergaitė savo akimis, kuriomis ji žvelgia į liepsnelę, pažvelgtų į mus? Tai tos pačios meilės paslapties ir tikrumo žvilgsnis, kuriuo į mus žvelgia ėdžiose gulintis kūdikėlis. Pajutę šią paslaptį suklūstame ir suklumpame ant kelių suvokdami, kad šią akimirką mes pažvelgiame į savo sielą, į savo mažumą ir trapumą, į savo alfa ir omega, į savo amžinybę. Mes imame suvokti, kad esame akli patys sau ir kitiems, kad negirdime ir nesiklausome savo širdies, kad bėgame nuo savo baimių, kad netikime Dievo gerumo stebuklu. Turime suprasti, kad visa mūsų esybė – nenutrūkstama širdies kūryba – meilė. Tik pajutę nuoširdumą ir iš žmogaus sielos sklindančią šilumą, suprasime, kad einame teisingu keliu. Pamenu senelio žodžius, sakytus pamoksle, skirtame Kalėdų išvakarių – Kūčių – vakarui. Senelis dalijosi prisiminimais iš vaikystės – džiaugsmu, su kuriuo jis, dar būdamas mažas vaikas, su sesutėmis puošė eglutę, džiaugėsi jos spindėsiu ir laukė Kalėdų stebuklo. Šeima buvo didelė, o laikai sunkūs, todėl stalas nebuvo nuklotas gausiomis vaišėmis. Vaiko širdelė visada gyvena troškimu – ji visad tiki ir laukia... Ji tiki, kad jos Kalėdų dovanėlė – iš šiltų mamos rankų paimtas ir prie širdelės priglaustas namų sodo obuoliukas Kalėdų rytą yra stebuklingas. Atrodytų, šie vaiko širdelės džiaugsmai niekuo neypatingi, tačiau iš tikro juose glūdi Dievo meilės paslaptis. Vaiko širdutė nemoka vertinti, ji nežeidžia, ji neslepia, ji džiaugiasi tikru džiaugsmu ir verkia tikromis ašaromis. Dažnai stengdamiesi nudžiuginti ir nustebinti artimuosius brangiomis dovanomis mes pamirštame apie dvasinį jų tikrumą ir vertę. O juk galbūt mūsų švelniai ištartas žodis ar priglausta širdis yra tas kalėdinis stebuklas, kurio trokštame... Lai artėjančių Kalėdų dvasia išsaugo mūsų tikėjimo jautrumą ir tikrumą, lai kiekvieno mūsų širdies Kalėdos tampa džiaugsmo šaltiniu ir sielos namais mūsų artimiesiems. Šiltos ir tikros mūsų mintys ir žodžiai lai tampa degtuko liepsnele visiems, ieškantiems stebuklo Kalėdų rytą... „Lietuvos evangelikų kelias“, 2011 Nr. 12 | |
Naujienos
