Naujienos

Žurnalas “Moters savaitgalis” pakalbino daugkartinį kurčiųjų orientavimosi varžybų prizininką Tomą Kuzminskį likus vos keletui dienų iki Europos girdinčiųjų orientacinio sporto čempionato. Kaip ir anksčiau, jis jau buvo nustūmęs į šalį savo asmeninio gyvenimo sukaktį ir susitelkė į pasiruošimą varžyboms. Korespondentė Simona Norkutė atskleidė Tomo draugams ir giminėms jau ir taip gerai žinomą dalyką: jei gimtadienis ar kita kuri šeimos šventė Kuzminskių šeimoje sutampa su svarbiomis varžybomis, laimi pastarosios.

Su aktore Nijole Karmaziene sutartu laiku susitikome LKD Vilniaus teritorinės valdybos kultūros namuose. Prieš pradedant kalbėtis, sužinau, kad netrukus į repeticijas susirinks teatro „Mimika“ trupės artistai, kurie po kelių dienų bendruomenės žiūrovams pristatys naują kolektyvinį darbą – spektaklį „Išvarymą iš rojaus“.
Jau dvidešimt penkerius metus po darbo Nijolė skuba į teatro „Mimika“ trupės repeticijas. Pavydėtinas jos mokėjimas išnaudoti dienos galimybes visur suspėti. Ją dažnai sutiksi kurčiųjų bendruomenės renginiuose. O šventės, rengiamos specialiai neįgaliesiems šiais integracijos laikais, jos nuomone, reikalingos, nes sudaro galimybę būti su bendraminčiais ir bendraamžiais. Tokie pasibuvimai vienija žmones tolimesniam prasmingam bendravimui, žmonės pasisemia gerų emocijų ne tik salėje, bet ir scenoje.

UAB „Vikados“ veteranė Rima Dargienė jau trisdešimt šešerius metus dirba šioje įmonėje. Bendrovėje ne kartą buvo didelių ekonominių, socialinių permainų, problemų, kurias ištvėrė ne visi. Keitėsi gamyba, vadovai, darbuotojai, daug jų išėjo ieškoti lengvesnio darbo, geresnio uždarbio. Rima nepasidavė ... Daugelį žavi jos sugebėjimas ramiai, santūriai visur suspėti. Jai užtenka laiko ir darbui, ir visuomeninei veiklai, o praeityje, viena augindama sūnų, baigė vidurinę vakarinę mokyklą, padėjo tėvams kaime, lankė įvairius kvalifikacijos kėlimo kursus. Pasidomėjus, kodėl ji, turinti kelias aukštos kvalifikacijos specialybes, liko ištikima savo įmonei, moteris atsakė, kad čia jos antrieji namai.

Kai virš kurčiųjų bendruomenės sklandė permainų vėjai praėjusių metų pabaigoje, tarp galimų kandidatų į Lietuvos kurčiųjų draugijos vadovo postą buvo ir Vytauto Valiaugos pavardė. Jis atstovavo Kauno regiono kurtiesiems. Kaip neseniai atėjusio iš švietimo sistemos į socialinę sferą, V.Valiaugos pavardė buvo mažai kam žinoma. Trūko rinkimų agitacijos ir šio kandidato prisistatymo. Tad už jo kandidatūrą balsavo tik 7 suvažiavimo dalyviai.
Vytautas buvo išrinktas į LKD Respublikinę valdybą. Tačiau jis nelinkęs „dreifuoti“ tik viename siaurame ruože. V. Valiauga dirba vertėju Kauno apskrities gestų kalbos vertėjų centre, jis - aktyvus Kauno kurčiųjų teritorinės valdybos narys.
Jaunas žmogus turi savo nuomonę, atviras ir principingas. Viską pasiekęs savo jėgomis neprastai orientuojasi situacijose ir žino, kas yra kas. Džiaugiasi, kad į bendruomenę kaskart įsilieja jaunų išsilavinusių žmonių, savo protu bandančių siekti tikslo, o ne laukiančių nurodymų ar įsakymų...

Panevėžio kurčiųjų reabilitacijos centro direktorė Alina Juciuvienė yra ilgiausiai kurčiųjų sistemoje išdirbusi vadovaujantį darbą. Moteris per visą savo profesinę karjerą teturi porą darbo įrašų už draugijos ribų. Veikli vadovė jau trisdešimt metų rūpinasi socialinių paslaugų teikimu, užimtumu, kultūriniais renginiais, padeda kurtiesiems siekti savarankiško ir pilnaverčio gyvenimo.
Jai vadovaujant didėjo klausos negalės žmonių integracija per meninę raišką, plėtėsi kultūriniai kontaktai, kurčiųjų saviveiklininkų pasirodymų erdvė, jie vis drąsiau įsiliedavo į miestų ir rajonų šventes, tapo nuolatiniai festivalių – konkursų dalyviai. Už gerą, ilgametį darbą Alina yra gavusi nemažai apdovanojimų. Neliko nepastebėti ir įvertinti jos nuopelnai Panevėžio miestui, kuriame prabėgo jaunystė ir ilgi bei turiningi darbo metai.

Su kurčiaisiais nesusidūręs asmuo niekaip nesupras, kad Leonida Mikiškienė negirdi. Jį galbūt tik trikdys falcetu tariami atskiri žodžiai. Tačiau bet kuria tema pakalbinta moteris atsakys „į temą“ ir jokių dvejonių nepažįstamajam nesukels. Ne šiaip sau prieš keliolika metų nacionalinė televizija ją kvietė į darbo grupę atkurti sugadintą vaizdo juostos garsinį takelį.
Pašnekovė prisipažįsta, kad lietuvių kalbos pamiršti neleido, gebėjimą skaityti iš lūpų formavo ir išsilavinimo siekti spyrė... kompleksai. Ji norėjo būti, kaip ir iki tol, girdinti.

Su Rūta Renteliene kalbamės apie tolimesnę praeitį – vaikystę, jaunystę, apie prabėgusias dienas, metus, apie patį gyvenimą, kurio jau daug. Moteris aukštąjį išsilavinimą įsigijo būdama brandaus amžiaus, jau perkopusi penkiasdešimtmetį. Ji niekuomet negirdėjo nė vieno pašnekovo, artimųjų – net savo pačios balso. Rūta iš prigimties yra kurčia, tačiau labai darbšti, imli, komunikabili. Taisyklingos kalbos ji išmoko tėvų, mokytojų, surdopedagogų ir savo pačios pastangomis. Moteriai bendravimą su žmonėmis ypač palengvina jos išlavintas gebėjimas skaityti žodžius iš pašnekovo lūpų.

Palmira Ostrovskienė, aplinkinių vadinama linksmuole, nuo pat gimimo neįgali, tačiau geros nuotaikos, atkaklumo, išradingumo jai netrūksta. Užauginusi vaikus, priartėjusi prie penkiasdešimtmečio ir šiandien jaunatviškai žvali, energinga. Anot LKD Panevėžio teritorinės valdybos pirmininkės Alinos Juciuvienės, kultūros namuose ją dažniausiai pamatysi apsuptą neįgalių draugų. Mėgstanti bendrauti su savo likimo draugais moteris keičiasi idėjomis, ugdo optimizmą, skatina draugus padėti vienas kitam šviesiau žiūrėti į pasaulį.

Utenos krašto muziejuje vasario 2 d. buvo atidaryta jubiliejinė Stasio Karanausko kūrybos paroda, skirta kūrėjo 80 – mečiui. Šiandien sunku suskaičiuoti šio iškilaus žmogaus užgyventus kūrybinius turtus tapyboje, skulptūroje, poezijoje, liaudies filosofijoje. Apdovanotas nepaprastais gabumais jis vienodai gerai valdė kaltą, teptuką, kūrybinę mintį. Jubiliato darbai pasklidę po visą Lietuvą. Dalis saugoma Utenos kraštotyros muziejuje, kurio ekspozicija parodos dienomis buvo papildyta asmenine kūrėjo kolekcija.

Į mėnesį trukusią ir prieš pat Kalėdas pasibaigusią išvyką Japoniją Giedrius Šarkauskas šįkart pasiėmė tik dukrą Rūtą ir vieną lagaminą lino drabužių iš keleto savo kolekcijų. Tekančios saulės šalyje jis ketino dar kartą pasitikrinti japonų požiūrį į liną, jei pavyks, gauti užsakymų ir kuo daugiau pamatyti. Į Tokiją juos pakvietė salono „Agreable Musee“ savininkai Taeka ir Hisaya. Giedriaus darbai jų salone pristatomi jau ne vienerius metus.