Naujienos

Olgą Banienę-Brazdžionytę kiekvieną sekamdienį galima išvysti Šv.Mikalojaus bažnyčioje, kur kartu su grupele kurčiųjų ji dalyvauja šv.Mišių aukoje. Giedro veido, ramybę skleidžianti 73 metų moteriškė tikėjimą atsinešė iš gimtųjų namų Pasvalio rajone Vilkiškio kaimo. Olgos tėvelis - vieno iškiliausių Lietuvos poetų Bernardo Brazdžionio pusbrolis. Brazdžionių namuose šaltinėliu tryško pamaldumas.

Šviesūs nugara žaismingai vilnijantys plaukai ir lieknutė figūra. Atrodytų, net pastangų nereikia, vien fiziniai duomenys neleidžia likti abejingiems pagrindinį vaidmenį naujame režisierės J. Mažeikienės spektaklyje “Nerimas” vaidinančiai Mylimajai.

Taip jau atsitiko, kad ligi šiol mūsų Kurčiųjų draugijos narys, literatas Mykolas Kručas geriau buvo pažįstamas kitų negalių draugijų nariams nei kurtiesiems. Šių metų Lietuvos invalidų draugijos (LID) savaitraštyje „Bičiulystė“ apie jį buvo rašoma bent keletą kartų!

Kitąmet režisierė Janina Mažeikienė minės profesinės veiklos 25-metį. Visą ketvirtį amžiaus menininkė atidavė Lietuvos kurčiųjų teatrui. Judesio teatro “Akimirka” vardas, o nuo 2004-ųjų ir liaudies teatro “Mimika” istorija neatsiejami nuo J. Mažeikienės pavardės. Jos kūrybinę ranką, nors ir trumpai, jautė Šiaulių KRC saviveiklininkai.
Be jokio patoso moteris sako, kad tai – jos likimas.

Mūsų bendruomenės senolę Oną Jurevičienę galima drąsiai pristatyti kaip vieną darbščiausių tautodailininkų. Ji jau nuo dešimties metų save prisimena tik su rankdarbiu rankose. Nuo trejų metų apkurtusią mergaitę siuvinėti, nerti ir megzti išmokė mama. Savo dirbiniais ji puošė namus, artimuosius, dosniai dalijo svečiams, o Kaziuko mugėje jos rankdarbius įsigijo ne vienas vilnietis. Vargu ar šiandien jos kambarėlyje tilptų visi kadaise išdovanoti ar išdalinti ilgaamžės nėriniai, mezginiai, audiniai bei kitos jos rankomis sukurtos grožybės.

Nenumaldomai bėga laikas, praeitin nusinešdamas žmones ir įvykius. Retėja ir Lietuvos kurčiųjų draugijos kūrėjų gretos – vienas po kito mus palieka veteranai. Šiemet po vasaros darbų rudeniop susirinkę Vilniaus senjorų klubo „Bičiuliai“ nariai tylos minute pagerbė Henriko Juchnevičiaus atminimą.

Tveriškis Česlovas Rapalis savo žemaičio patriotinius jausmus išliejo išmoningai tvarkomoje sodyboje

Česlovo sodybą Tveruose nesunku surasti, nes ji praeivio akį patraukia Europos sąjungos simbolika, istorinių įvykiu eksponatais ir gėlių jūra.
Praveriame tautinės vėliavos spalvomis išdažytus arkinius vartelius, akmenimis grįstas takelis nuveda namo link. Čia mus pasitinka linksmų akių, energingas, neįprastai savo namo kiemą sutvarkęs vyriškis.

Pažintis su tautodailininko Simaičio šeima

Roberto ir Liucijos Simaičių šeimą Juodkrantėje aplankiau, kai išdžiūvusią smėlingą Kuršių nerijos žemę gaivino ilgai lauktas lietus. Šiaurys nuo Atlanto jį atginė kiek pavėluotai. Ilgai užtrukusi sausra ir žmogaus neatsargus mostas 235 hektarus Didžiojo kopagūbrio pavertė apanglėjusių stagarų plyne. Ant Meškos Galvos kalvos gegužės pradžioje kilęs gaisras sunaikino didžiulius plotus kalnapušių, nuo baisaus karščio ten žuvo visa flora ir fauna. Nė vienas lietuvis neliko abejingas šio amžiaus gaisro pasekmėms. Juolab neringiškiai.
Tad ir pašnekesys su Robertu prasidėjo apie Kuršių nerijos tragediją. Rūpestis jo akyse bylojo, kad jam labai skaudu dėl sunaikintos kalnapušių plantacijos, nes Robertas gimė ir užaugo šiame gražiausiame ir pažeidžiamiausiame Lietuvos kampelyje. Šiandien jis - Kuršių nerijos nacionalinio parko darbuotojas. Tad stengiausi nebeaitrinti jo nerimo ir pokalbį nukreipiau jo visos šeimos pamėgta tema – kūryba.