|
Plungės pirminės kurčiųjų organizacijos narys, Kuliuose gyvenantis Aidas Lakštutis stipriai neprigirdi nuo kūdikystės. Jo senelio, Smetonos laikų fotografo darbai, Aidą visada kurstė kūrybai. Meninė fotografija – jo aistra, malonumas, laisvalaikis, kuriam net didelių darbų sūkuryje, randa laiko.
Sunki gimdymo trauma, negrįžtamai pakenkusi klausą, nepaliko jokių vilčių ją atstatyti. Vienturčio sūnaus tėvai dėjo daug pastangų sūnaus gydymui, bet geresnių rezultatų nebuvo ir šeima susitaikė su likimu. Tuo metu dar nebuvo patikimų klausos aparatų, todėl mokytis kartu su girdinčiais Kulių vidurinėje mokykloje Aidui buvo tikrai nelengva. Baigus jam aštuonias klases, tėvai ryžosi sūnų išleisti į Vilnių. Jis įstojo į buvusią Vilniaus kurčiųjų amatų mokyklą ir įsigijo staliaus specialybę. Tačiau didmiestyje ilgai neužsibuvo. Baigęs mokyklą grįžo pas tėvus į Kulius ir 8 m. dirbo vietinėje lentpjūvėje. Bedirbdamas tobulino įsigytas mokykloje žinias ir tapo puikiu medžio apdirbimo ir apdailos specialistu. Pamažu namuose pats įsirengė erdvias dirbtuves, sukonstravo patogias medžio apdirbimo stakles, įsigijo kitus darbui reikalingus įrankius.
Netikėta pažintis
Būsimą žmoną, Jurgitą Bružaitę, pirmą kartą sutiko Plungės pirminės kurčiųjų organizacijos renginyje. Aidas šypsosi ir tvirtina, kad ilgai nelaukė, greitai kėlė vestuves. Jie buvo romantiškesni nei dabartinis jaunimas, kuriems pirmoje eilėje užsienis, pinigai ir tik po to įgyvendinamas projektas „Šeima“.
Abu džiaugėsi suradę vienas kitą. Jurgita kiek stipriau neprigirdinti. Jau 11 m. gyvendami kartu, prisiderino vienas prie kito, kalbą gerai supranta iš lūpų. J. Lakštutienė labai tvarkinga šeimininkė, turi puikų estetinį skonį, mokanti šeimininkauti ir jaukiai sutvarkyti namus. Moteris domisi floristika, aktyviai dalyvauja kurčiųjų bendrijos rengiamose meninių darbelių parodose.
Pora augina 10 m. sūnų Aistį, kuris lanko Kulių vidurinės mokyklos ketvirtą klasę. Berniukas auga sveikas ir, reikalui esant, sudėtingesnėse situacijose vertėjaudamas jau padeda tėvams.
Ilgai užsitęsęs remontas
Namą Kuliuose sūnui paliko tėvai, kurie jau mirę. Tačiau vyro teigimu, į jo remontą reikėjo investuoti daug pinigų, pastangų ir triūso. Visus statybos, remonto darbus atliko pats Aidas.
Erdviame, dideliame name moderni apšildymo sistema, labai daug natūralaus medžio detalių. O akis traukia kruopšti apdaila. Pilnas namo įrengimas atėmė daug laiko. Dabar A.Lakštutis savo dirbtuvėse priima ir privačius užsakymus. Deja, statymų ir remonto darbai dėl krizės visur sumažėjo.
Sodyba pasižymi ir skoningai tvarkoma aplinka. Mums lankantis, Jurgita aprodė gana erdvų sklypą, kuriame pakanka vietos dideliam vasariniam šiltnamiui, daržui. Kieme pastatyta graži, medinė pavėsine, sumūrytas židinys, įdomaus dizaino sūpuoklės. Ši poilsio zona išgrįsta skaldytais lauko akmenimis. Tai gražus, karštomis vasaromis vėsią atgaivą teikiantis kampelis visai šeimai.
Šalia daug vejos, kelios dekoratyvinės detalės natūraliai įsilieja į aplinką.
Laimingos vaikystės prisiminimai
Senelių, tėvų apsuptam Aidui niekada netrūko dėmesio ir šilumos. Todėl nerūpestinga vaikystė - pati šviesiausia gyvenimo atkarpa. Ypač gražūs prisiminimai Aidą sieja su seneliu – motinos tėvu, Pranu Juciu, kuris dar Smetonos laikais, Kuliuose buvo gerai žinomas kaip geras fotografas, šviesių pažiūrų žmogus. Senelio pastangų dėka Kulių mokykloje, vėliau kultūros namuose, buvo suburtas saviveiklininkų kolektyvas. Senelis pats režisavo ir statė spektaklius. Nei vienas svarbesnis įvykis neapsieidavo be miestelio fotografo P.Jucio. Senelis sukūręs ne vienos Kuliuose gyvenusios šeimos gyvenimo metraštį. Užfiksuotos šeimų susibūrimų akimirkos, vaikų auginimas, brandaus amžiaus išmintis...
Šeimų fotografija lyg paslaptinga kelionė amžino laiko ratu. Mažame Žemaitijos miestelyje fotografas neturėjo savo studijos. Žmones jį susirasdavo namuose. „Jo rankos nuolat mirko įvairiuose chemikaluose ryškinant nuotraukas, o laiko trūkstant, visada pamiršdavo jas nusiplauti, todėl gal užtat senatvėje susirgo vėžiu“, – savo nerimu dalijasi Aidas.
Aistra fotografijai
A.Lakštutis neabejoja, kad jo aistra fotografijai – paveldėjimas. „Vaikystėje sulaužiau labai daug senelio foto aparatų. Dabar belieka gailėtis...“, - tvirtina šių dienų fotografas. Senelio fotografijos, lyg paslaptimi kerintis švyturys, kuris vis kurstė ieškojimams.
Aidas sako, kad fotografas dabar retai kam reikalingas. „Niekada neičiau fotografuoti vestuvių, fotografija man tik savo sugebėjimų lavinimas, didelis malonumas ir laisvalaikis“, - savo pomėgį apibūdina vyras.
Gyvenimas atskleidė, kad nereikia sukti galvos, ką ir kur fotografuoti. Tiesiog reikia dirbti, daryti viską iš meilės ir visada daugiau ar mažiau pasiseks. Bedirbant visada atsiranda įgūdžiai, o su jais vis naujesni ieškojimai. Sėdint ir galvoje planuojant idėjas su jomis toli „nenuvažiuosi“. Fotografijoje daug lemia akimirkos sugavimas. Tas nepakartojamas žavesys, sugebėjimas užfiksuoti ypatingą būseną trunka galbūt minutės dalį...Labai svarbu mokėti pajusti gyvybę ir sugebėti ją perteikti nuotraukoje. Nors labai tiksliai, net geriausi specialistai negali apibūdinti, kokiais metodais remiantis, ji yra sukuriama. Aidui, atrodo, tai pavyksta. Gal dėl to, kad gamtos vaizdus fotografuojant, visų pirma jis ieško natūralumo.
Meniniai ieškojimai
A.Lakštutis yra išbandęs daug foto mėgėjams skirtų aparatų. Neseniai įsigijo Pentax K 100 D veidrodinį ir tvirtina, kad už gana saikingą kainą nuotraukų kokybė žymiai pagėrėjo. Šis foto aparatas nedidelis, patogus, turi skaitmenines funkcijas, rankinį valdymą. Vienintelis trūkumas, kad sunkoka fotografuoti ypač didelėm serijom, bet tas liečia daugiau fotografus - profesionalus.
A.Lakštučio meninių darbų aruode virš 260 fotografijų. Kiekviena žiema, kiekvienas rytas, saulėlydis, minutė, akimirka - ta pati ir vis kita, kurią pastebi jautri menininko akis...Gimtinėje tiek daug nematytų gamtos grožybių, nesugautų stulbinančio grožio akimirkų. Jis supranta, kad fotografija fiksuoja istoriją, tam tikra prasme ji dokumentinė. Aidas tvirtina, kad jo meniniai ieškojimai yra kelio pradžioje, kuris vilioja, traukia į dar neatrastus labirintus.
Dauguma žmonių, mačiusių šio fotografo darbus, tvirtina, kad jam geriausiai pavykę atskleisti Lietuvos peizažo grožį. Įdomūs foto portretai. Žiūrint nuotraukas tiesiog gyvais vaizdais slenka nepakartojamo grožio tėviškės laukų, miškų, ežerų, upių, kaimo sodybų, Žemaitijos miestelių panorama...
Fotografas patikslina, kad tai yra tik jo laisvalaikis. Jam patinka, būtent, fotografijoje išbandyti save. Turėdamas kompiuterį, gali išmokti įvairių fotografijos meno subtilybių, palaiko ryšį su šios srities specialistais, randa bendraminčių. Nepraleidžia progos eksperimentuoti. O laikui bėgant, techninės galimybės vis plečiasi.
Aidą visada domina profesionalių fotografų kūryba, parodos. Ta prasme, kad visada randa ko pasimokyti. „Bet koks mano dalyvavimas neįmanomas, tai labai brangu“, - priduria jis.
Bet kūrybinis darbas Aidui įprasmina kasdienybę, jis fotografuoja sau, šeimai, ir visiems tiems, kurie neabejingi grožiui. Supranta, kad grožis tai - gėris. Grožis visada žadina švelnius jausmus, meilę. O meilė - lyg stebuklas, prisilietimas prie paslaptingos amžinybės.
Aldona Gema Stankevičienė - Macionytė
 |
 |
| Aido ir Jurgitos Lakštučių šeima. |
|
