|
Kauno kurčiųjų reabilitaciniame centre konsultante dirbanti Gražina Dambrauskienė atidėjusi savo rūpesčius kasdien gilinasi į klausos negalią turinčių žmonių problemas. Darbą mokėdama, teisybę mėgdama ji siekia rasti tiesiausią kelią į kiekvieno bendruomenės nario širdį. Pasirinkusi socialinio darbo sritį, Gražina jau trečius metus neakivaizdžiai mokosi Kauno kolegijoje.
Konsultantė pirmiausia yra reikli sau, ji ne iš tų, kurie mano, kad ten, kur mūsų nėra, - geriau. Rami, dalykiška moteris moka vertinti tai, ką turi. Svarbiausia, kad be didelių pastangų ji visada randa kalbą su kurčiaisiais. „Aš juk nuo 18 metų tarp savo likimo žmonių, neskaitant metų, praleistų mokykloje“, - patikslina Gražina.
Nenuspėjamas likimo vingis, mokslai
G. Milašiūtė-Dambrauskienė gimė ir augo sveika. Tačiau lankydama Raseinių rajono Aukškelių pradinės mokyklos pirmą klasę susirgo plaučių uždegimu. Ligą gydant antibiotikais klausa nusilpo tiek, kad su girdinčiais bendraklasiais teko atsisveikinti. Mokslų tęsti mergaitė buvo išvežta į Kauno neprigirdinčiųjų internatinę mokyklą. Slogią nuotaiką švelnino dažnos mamos viešnagės internate, jos begalinė meilė ir rūpinimasis dukra. Vaikiškos ašaros greit džiūvo. Ne veltui sakoma, kad išsiverkus šviesesnes akis turėsi.
Mergaitė atidžiau apsidairiusi netruko pastebėti, kad šalia jos tokie patys švelnūs, jautrūs, negailestingo likimo piršto paliesti bendraamžiai. Su jais ji pamažu mokėsi gestų kalbą, rado bendrų pomėgių. Draugystė, prasidėjusi ten, mokyklos suole, su dauguma jų tebesitęsia lig šiol. Tai tvirtas, laiko patikrintas ryšys, patikima užuovėja nuo gyvenimo skersvėjų.
Tolesni planai ir darbas, šeima
Baigusi mokyklą mergina planavo stoti į Kauno maisto pramonės technikumą. Deja, ėjo 1979 metai, specialiosios ir aukštosios mokyklos klausos negalią turintiems žmonėms dar buvo užvertos. Gražinai praktiškai liko vienintelė išeitis – įsidarbinti Kauno kurčiųjų mokymo ir gamybos kombinate (dabar UAB „Atropa“ ), kur dauguma kurčių moterų dirbo siuvėjomis. Ji atvirauja, kad siūti niekada nemėgo. Pradėjo dirbti pakuotoja. Materialinę padėtį švelnino tai, jog turėjo kambarėlį kurčiųjų bendrabutyje, o nuotaiką kėlė, kad šalia buvo to paties likimo žmonės.
1984 m. Gražina ištekėjo ir tais pačiais metais neakivaizdžiai mokytis įstojo į Vilniaus lengvosios pramonės technikumą, jį (su grupele kurčiųjų) sėkmingai baigė 1987 m.
Gražinos vyras Valdas Dambrauskas, bendro likimo draugas, su kuriuo mokėsi dar Kauno neprigirdinčiųjų internatinėje mokykloje. Jiedu užaugino sūnų Tomą. Dvidešimt dvejų metų vienturtis Dambrauskų sūnus studijuoja Kauno technologijos universitete.
Darbo su kurčiaisiais ypatumai
1995 m. G. Dambrauskienė pradėjo dirbti Kauno kurčiųjų valdyboje, kuri tuo metu buvo įsikūrusi dar senose patalpose Linkuvos gatvėje. Viename kabinete reikėjo dirbti kelioms darbuotojoms. Patirtimi pasidalijo ir pagalbos ranką ištiesė čia dirbančios draugiškos moterys. Dirbo tą, ką tuo metu reikėjo: rinko nario mokestį, teikė informaciją ir konsultavo kurčiuosius.
Naujas darbo etapas prasidėjo persikėlus į dabartines patalpas Jūratės gatvėje. Per daugelį metų daug kas keitėsi, bet Gražina ištikima savoms, laiko patikrintoms vertybėms, stengiasi padėti net tada, kai nelabai tiki, kad įmanoma. Būna situacijų, kai iš tikro nebežino, kaip nuraminti įsiaudrinusį žmogų, kuriam kažkieno padaryta skriauda svarbesnė už viso pasaulio problemas. Dažniausiai gelbsti pasirinkta taktika ir ramus tonas.
Ir tai, kad dabar kurčiųjų bendruomenėje ji turi autoritetą – tai darbo rezultatas, patvirtinimas, kad eita teisingu keliu. Be to, gerai supranta kurčiuosius, stipriai neprigirdi, turi patirtį. Sako, pati ne kartą atsidūrusi nepavydėtinose situacijose, visada stengėsi pralaužti abejingumo ledus kurčio žmogaus atžvilgiu. „Vis manydavau, gal bent po manęs kitiems mano likimo žmonėms bus lengviau“, - dalijasi Gražina savo išgyvenimais.
Per ilgus darbo metus, aplankiusi daug šeimų, konkrečiai žino, kokia bendruomenės narių socialinė padėtis. Tenka spręsti įvairiausias problemas. Kartais kurtiesiems trūksta patarimo, žinių, o dažniausiai - kasdieninės informacijos, nes viskas keičiasi. „Ateina pas mane ir klausia, „ar tu žinai?“ O tų klausimų „ar tu žinai“ tiek daug... Ir aš visada turiu žinoti, ką atsakyti. Todėl pirmiausia pati turiu daug žinoti. Ko nežinau, rasti tą informaciją. Darbas įdomus ir įpareigojantis“, - apie savo darbą pasakoja konsultantė.
Atsiliepimai, darbo apimtis
„Gražina centre dirba jau 15 metų. Yra labai pareiginga, kruopšti ir draugiška. Ji atsakinga už kurčiųjų statistiką, renka nario mokestį, teikia informaciją ir konsultuoja asmenis, turinčius klausos negalią. Mokosi Kauno kolegijos Socialinio darbo fakultete.
Tikiuosi, kad savo žinias sėkmingai pritaikys darbe“, - šiltai atsiliepia apie pavaldinę KKRC direktorė Jūratė Pugačiauskienė.
Paklausus pačios Gražinos, kaip per daugelį metų keitėsi darbo apimtis ir specifika, ji tvirtina, kad padidėjo darbo krūvis. Visais „varpais kurtieji skambina“, kad trūksta informacijos – konkrečiose situacijos žmonės teisėtai nori turėti lygias galimybes.
G. Dambrauskienė įsitraukė į gestų kalbos propagavimą visuomenėje. 2010 m. lapkričio ir gruodžio mėnesiais Kauno apskrities moterų krizių centre dalyvavo renginyje „Smurtas prieš moteris“. Su kitais centro darbuotojais dažnai vyksta į konferencijas, rengiamas Kauno apskrities kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre ( KAKNUC ). Glaudžiai bendradarbiauja su Kauno taikomosios dailės mokykla (pastaruoju metu ten mokosi nemažai kurčiųjų).
Laisvalaikio pomėgiai ir dar kartą – mokslai
Gražina visada gerus santykius palaikė ir palaiko su artimaisiais. O su vienintele seserimi, gyvenančia Klaipėdoje, yra ypatingas ryšys, dažnai atostogas šeimos kartu praleidžia prie jūros.
Anksčiau laisvalaikiu šoko tautinius šokius, mėgo nerti vąšeliu, užsukdavo pasidomėti ir kitomis rankdarbių naujovėmis į centre esantį užimtumo būrelį. Pradėjusi vėl mokytis, mielų širdžiai užsiėmimų teko atsisakyti. Kad nereikėtų mokėti didelių pinigų už mokslus, stengiasi gerai mokytis. Pasakoja, kad kartu mokosi su dviem bendradarbėmis. Vida, Rūta ir Gražina – patikimos draugės ir moksle, ir darbe. Moka džiaugtis viena kitos laimėjimais, kai reikia - padėti, psichologiškai palaikyti ištikus nesėkmei. O nuotaika kaskart skaidrėja: mokslai jau artėja prie pabaigos. Tai, kas anksčiau atrodė slidi ledkalnio viršūnė, greit bus pasiekta... Kelyje į tikslą visada gelbėjo kantrybė, jos neturint – net nepradėk... Žinojimas - kad nei gyvenime, nei moksle sutiktoms kliūtims pasiduoti negalima. Kitoje darbo vietoje Gražina savęs neįsivaizduoja.
Aldona Gema STANKEVIČIENĖ-MACIONYTĖ
 |
| Kauno kurčiųjų reabilitacinio centro konsultantė Gražina Dambrauskienė. |
|
