Naujienos

Parengė rankdarbių specialybės programą kurtiesiems

2008 metų rudenį VKNRPMC įsteigta dailiųjų rankdarbių gamintojo specialybė. Vadovaujami mokytojos metodininkės Irenos Seniūnienės šiuo metu naujo amato mokosi aštuoni pirmakursiai, iš jų visiškai kurti du mokiniai. Socialinės integracijos skyriaus vedėja B. Arlauskienė prieš susitikimą mane paakino: “Atkreipk dėmesį, kaip profesijos mokytoja sugebėjo su vaikais įsirengti ir papuošti klasę.” Iš tiesų. Kabinetas, nors ir be remonto, atrodo gerai. Pats tinkamiausias kamputis surastas klijuojamų dekoracijų, floristikos, mezgimo, siuvinėjimo, tapybos darbeliams, įvairioms kompozicijoms. Kol kas užtenka vietos ir per pirmų mokslo metų pusmetį sukurtus rankdarbius eksponuoti, ir… pašmaikštauti. Štai šalia dailininko R. Campino paveikslo reprodukcijos “Jėzaus gimimas” kabo visos grupės nuotrauka, kurioje mokiniai trumpam tapo gyvais paveikslo dalyviais – atitinkamai apsirengė, susišukavo.

Tai pirmosios pakopos mokslai, todėl mokytis priimami visi, taip pat ir nebaigę pagrindinės mokyklos. I. Seniūnienė per trejus mokslo metus numačiusi suteikti būtinų teorijos žinių, supažindinti su lietuvių liaudies meno palikimu, nuo tradicinių ir paprastų pamažu pereiti prie sudėtingesnių ir retų technikų mokymo, išmokyti kūrybiškai ir tvarkingai gaminti įvairius rankdarbius. Net sunku patikėti, kad profesinio centro vaikai per trejus metus įvaldys tokią gausybę technikų. Jaunuoliai mokosi ir mokysis floristikos pagrindų, nėrimo, mezgimo, siuvinėjimo, audimo. Išbandys karpinių karpymo, skiautinių siuvimo, audinių dažymo ir marginimo meną. Gamins popierių, dekoruos stiklą, medį, metalą, kartoną. Pasitikrins gebėjimus nerti Tuniso vąšeliu, ant šakutės, naudoti mazgų rišimo techniką ir t.t.

“Iš visų technikų kiekvienas atsirinks sau pačias mėgstamiausias ir geriausiai paklūstančias. Pamažu jas labiausiai ištobulins,”- piešia ateities viziją pedagogė.

Pašnekovė tvirtina, kad tai nėra brangi specialybė. Vatmanas, kartonas, aliejiniai dažai, džiovinti medžių lapai ir gėlių žiedai, paprasti lauko akmenėliai, audinio atraižos – bet kas gali pasitarnauti kaip kuriamoji medžiaga. Svarbu išmokyti ją prakalbinti. Be abejo, yra ir brangesnių medžiagų ir įrengimų. “Mano ne tik nuostabūs mokiniai,- tvirtina ji,- bet ir jų tėvai. Pastarieji ne kartą ragino: “Tik pasakykite, kokių priemonių jums reikia, ir mes parūpinsime.” Rūpinasi specialybės mokiniais ir centro administracija. Netrukus klasėje atsiras kelios siuvimo mašinos. Neseniai direktorius vėl pasirašė įsakymą skirti lėšų mokymo priemonėms pirkti.

Darbas su neįgaliaisiais mokytojai – likimo dovana

“Kuo ilgiau dirbu centre, tuo dažniau dėkoju likimui už galimybę būti čia. Centre man buvo patikėta parengti būtent kurtiesiems tinkamą mokymo programą. Čia galiu nesivaikyti laiko. Kai jis nediktuoja, mes galime kurti. Per mano panašaus darbo laiką niekur kitur tiek neturėjau erdvės kūrybai,”- džiaugiasi mokytoja. Todėl mokiniai, negenami laikrodžio rodyklių, ant pedagogės suliniuotų vatmano lapų gali dėlioti augalus, audinio skiautes, tepti spalvas, kol išmoksta tinkamai užpildyti erdves ir sudėlioti akcentus, pasiekia geriausio ritmo ir kompozicinės struktūros, kol pajunta stilistiką ir įvaldo simetriją. Jie turi laiko technikoms įtvirtinti, išmokti kruopštumo. Štai, pvz., Darius, anot mokytojos, yra siuvinėjimo fanatikas. Jis turi Dievo dovaną. Mokytoja stengiasi padėti jam atsiskleisti. Didžiuodamasi sako, kad neseniai buvo nupirktas jo darbas “Jėzaus gimimas”.

Beje, karpinių meno jaunuolius moko ponios Irenos sesuo Laima Kantakevičienė. Jos ranka pridėta ir prie specialybės programos kūrimo. Pašnekovė įsitikinusi, kad tai labai stipri menininkė - jos darbai pasklidę po visur, puošia net Lietuvos Prezidento apartamentus. Vadinasi, turi ką pasiūlyti vertingo ir ugdytiniams.

Pedagogei nepatinka ne tik “konvejeris”, bet ir įsitempę mokiniai. Kad bereikalingos įtampos neatsirastų, kartais ugdytiniai su mokytoja Irena geria arbatos arba sugalvoja ką nors neįprasto, kaip, pvz., tapo gyvuoju paveikslu.

Direktorius E. Endrijaitis susitarė su profesijos mokytoja, kad dailiųjų rankdarbių specialybės klasė bus buriama kas treji metai. Dabar I. Seniūnienei jau norėtųsi atsiimti savo žodžius. Pedagogė mano, kad grupę būtų galima rinkti kas dveji metai. Ji programą kaskart koreguotų pagal klasės lygį.

Mokykla turi savo menininkę

Pašnekovė netelpa savyje. Ji - vaikščiojantis kūrybinis užtaisas. Bet išoriškai labai rami. Mokykloje veda interjero dekoravimo būrelį (tvarko mokyklos aplinką, su vaikais apipavidalina stendus), su kolegėmis dalinasi madingų rankdarbių technikų paslaptimis, rengia mokinių darbų parodas mokykloje, vadovauja rankdarbių būreliui Vilniaus KRC. Ne taip seniai ji, talkinant dar vienai kolegei, parengė maisto ruošėjų specialybės programą. Pati išmoko gerai naudotis kompiuteriu. Socialinės pagalbos kurtiesiems įgūdžių sėmėsi Olandijoje.

B. Arlauskienė negaili komplimentų kolegei. “Su Irenos atėjimu mokykla praturtėjo. Tai stipraus charakterio moteris, labai kantri ir drąsi. Ji kitaip dirba ir kitaip mato. Nelaukia, kol kas duos, daug ką daro savo pinigais ir jėgomis. Turi panašaus likimo sūnų, kaip ir mes, pagavietės. Ją ir prisiviliojome po vienos “Pagavos” stovyklos pajūryje. Tuomet ji organizavo vaikų puokščių kompozicijų parodą,”- sako skyriaus vedėja.

I. Seniūnienė Vilniaus pedagoginiame universitete yra baigusi chemijos ir taikomųjų darbų specialybę. Sovietiniais metais dirbo Pionierių rūmuose darbščiųjų rankų kabineto vedėja. Tuomet jos keliai susikryžiavo su daugybe menininkų. Iš jų ji sėmėsi įgūdžių ir technikų valdymo meno. Tapybos ant šilko kursus yra baigusi pas žinomą tekstilininkę Reginą Fledžinskienę. Pedagogė yra surengusi dvi asmenines darbų parodas – skiautinių ir tapybos ant šilko. Yra ilgametė Vilniaus miesto skiautinių klubo “Urtė” narė ir kasmet dalyvauja rengiamose klubo parodose.

Prisipažįsta, kad jos gyvenime buvo mezgimo, siuvinėjimo, skiautinių siuvimo, tapybos ant šilko, gobelenų audimo etapai. Dabar ji išgyvena papuošalų kūrimo periodą.

Technikų subtilybių galima išmokti iš žmonių. Kad išsiskirtum iš kitų, reikia, anot ponios Birutės, kitaip matyti ir jausti. I. Seniūnienė įsitikinusi, kad šį gebėjimą jai per genus perdavė senelė. Senelė, kurios vaikaitė niekada nematė, nes ji mirė gimdydama motinos seserį. Jos mamai tuomet tebuvo ketveri. Ji paliko nuostabių siuvinių, mezginių, nėrinių ant tinklo, kuriuos, vaikaitės nuomone, galima siųsti tiesiai į parodas ir dabar. Jos darbai mergaitei tapo įkvėpimo šaltiniu. Todėl nuo mažumės ji kantriai sėdėdavo ir kedendavo siūliukus, prašė pažįstamų moterų pamokyti elementariausių mezgimo, siuvinėjimo dalykų. Močiutė ją karts nuo karto iki šiol lanko sapnuose, pataria. Ji įkalbėjo sutvarkyti ištuštėjusią giminės sodybą, namus, kuriuose gyveno ir mirė. Ir dabar ponia Irena jau dešimt metų iš eilės ten leidžia vasaras.

Iš tiesų nelengvo likimo moteris I. Seniūnienė visą gyvenimą ugdė ne tik savo gebėjimus, bet atjautą ir kantrybę kitiems. Ji mano, kad net silpniausi jaunuoliai, profesionalų padedami, gali tiek sustiprėti, kad pajėgs dirbti pagal patentus savarankiškai, nestokos pinigų bent storai duonos riekei. Patys gabiausi taps tautodailininkais, tęs meno mokslus.

Šį rašinį baigiu optimistine gaida. Kai ramu pasakyti: mokytojos globai galima patikėti ir silpnus, ir labai gabius vaikus. Visi jie bus išugdyti ne žemiau savo galimybių. Jiems netrūks nei pagarbos, nei dėmesio. Tad, manau, su skaitytojais dar ne kartą grožėsimės rankdarbių specialybės mokinių darbais ir geru žodžiu minėsim pedagogę.

Nijolė KRASNIAUSKIENĖ

Vilniaus kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų reabilitacinio profesinio mokymo centro dailiųjų rankdarbių gamintojo specialybės dėstytoja Irena Seniūnienė.	Rankdarbių specialybės pamokose jaunuoliai išmoks kūrybiškai ir tvarkingai gaminti įvairius rankdarbius.
	Vilniaus kurčiųjų ir neprigiridnčiųjų reabilitacinio profesinio centro vaikai per trejus metus įvaldys gausybę technikų: floristikos pagrindų, nėrimo, siuvinėjimo, audimo, išbandys karpinių karpymo, skiautinių siuvimo, audinių dažymo ir marginimo meną, gamins popierių, dekoruos stiklą, medį, metalą, kartoną, pasitikrins gebėjimus nerti ir t.t.