Naujienos

Vilniaus dailės akademijos kurčiųjų diplomantų sąrašas šiemet pasipildė dar vienu vardu. Bakalauro studijas baigė ir baigiamąjį darbą gegužės 31 d. apgynė Vytautas Vanagas. Vertinimo komisija jam skyrė aukščiausią balą – dešimt.

Vaikystės džiaugsmas - piešti

Joanos ir Vytauto Vanagų šeimos pagrandukas polinkį dailei paveldėjo iš tėvo. Jis prisimena, kaip vertino tas valandas, kai tėtis jį, dar visai mažą pasiimdavo kartu į dirbtuves. Ten kiekvienas užsiimdavo savo „reikalais“. Tėtis tapydavo, darbuodavosi kaltu ar obliumi, o jaunėlis Vytautas, paliktas pats sau, piešdavo. Kartais „vyrai“ uždarą erdvę išmainydavo į piešimą gamtoje. Mažajam Vytautui kurti patiko visur.

Paprašyta papildyti sūnaus pasakojimą mama paminėjo du ankstyvuosius sūnaus „kūrybos etapus“. Dar visai mažulėlis jis kiekvienam namų svečiui piešdavo portretą. Tai buvo tarsi jo pasisveikinimas. Mažyliui buvo svarbu, kad lapas būtų didelis ir švarus. Jo štrichui reikėjo erdvės. Moterų viešnių veidai pirmiausia įgaudavo ne išraišką ar šypseną, bet būdavo dabinami... auskarais. O tik paskui atsirasdavo ir visa kita.

Paauglystėje berniukas užsidegė „serialų“ aistra – tematiniai piešiniai gimdavo ciklais. Paprastai tai būdavo dramatinės temos. Štai skrieja keliu automobilis, kliūtis kelyje, avarija...

Pats Vytautas pamena, kaip tėtis nejučia jį pratino prie darbo. Tarsi atsitiktinai pamokė medžio apdailos darbų, kitąkart parodė, kaip kalinėti metalą. Dar kitą sykį pasikvietė į talką, gamindamas užsakovams židinį, vėliau ir medinę, raižytą pavėsinę. Anot jo, labai įdomu buvo talkinti tėčiui kurti buvusio „Žemaičių“ alaus baro Vilniuje interjerą. Berniukui tokie darbai sekėsi ir patiko.

Dar buvo ir vilniečių „pagaviukų“ kelias. Vytautas kartu su kitais „PAGAVOS“ vaikais lankė užsiėmimus Vaikų ir jaunimo kūrybos centre „Dailės kalba“ bei dalyvavo su centre pieštais darbais „Arkos“ dailės galerijos ir lenkų meno galerijos „Znad Wilii“ parodose.

2004 m. Vytautas baigė Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklą (ir ši garsi mokykla – ne vieno “pagaviuko“ kelyje). Baigimą vainikavo gerai įvertintas darbas „Abstrakcijos“.

Tuometėje Vilniaus kurčiųjų mokykloje daugiausia dėmesio vaikas skyrė informacinėms technologijoms, kūno kultūrai, matematikai.

Dėl to, kad skatino sūnų savo gyvenimo orbitoje išlaikyti gana prieštaringus pomėgius, kartais abejoja Vytauto tėvai. Jų nuomone, dėl pomėgio krepšiniui ir dailei sūnus save dalijo į dalis ir nė vienoje srityje nepasiekė tiek, kiek būtų galėjęs pasirinkdamas vieną kryptį.

Mokslai

Jei vyriškų darbų pagrindus davė tėtis, tai VKNRPMC pasirinkta staliaus profesija tik dar labiau sutvirtino gabaus ir kūrybingo amatininko įgūdžius. Iš centro išsiųstas į gamybinę praktiką Vokietijoje Vytautas užsigrūdino kaip žmogus. Pasak artimųjų, svarbiausia buvo ne tai, kad jis ten užsirekomendavo kaip vienas geriausių praktikantų, bet kad sužinojo, kas yra sunkus ir įtemptas kasdienis darbas. Atrodytų, V. Vanagas vargo labai neišsigando.

Tad 2005 m. stodamas į Vilniaus dailės akademijos Vizualiojo ir taikomojo meno fakulteto tapybos specialybę Vytautas į studijas atsinešė ne tik „geras rankas“, kaip teigia jo tėtis, bet ir patikrintą kruopštumą, ištvermę monotoniškam darbui. Viso to prireikė netrukus.

Po poros kursų dėl šeimyninių aplinkybių vaikinui teko imti metų akademines atostogas. Galbūt tai pakoregavo jo profesinį kelią ir šiek tiek apkarpė perspektyvas, bet ir suteikė naujų impulsų augti kaip asmenybei. Vytautas atsakingai ruošėsi tapti tėčiu.

2008 m., būdamas trečiakursis, vaikinas perėjo į molbertinės tapybos restauratoriaus specialybę. Pašnekovas neatrodo susikrimtęs, kad „tikrą“ meną išmainė į galbūt kažin ką kuklesnio. Jis įsitikinęs, kad pastarosios studijos jam yra arčiau prigimties. Ir tik nežinantys specialybės „virtuvės“ gali tvirtinti, kad čia nėra kūrybos...

Bakalauro darbas

Pirmu savarankišku tapybos restauratoriaus darbu ir tikru iššūkiu sau Vytautas vadina diplominį darbą.

Tai Arvydo Ambraso, anksti mirusio dramaturgo, poeto ir tapytojo darbas, į Vytauto rankas atkeliavęs iš privačios kolekcijos. Kai V. Vanagui jį patikėjo restauruoti, buvo 2009 m. lapkritis ir tuomet jis vadinosi „Sėdinčios moters studija“. Kai baigė, antram gyvenimui prikeltam tapybos darbui dėstytojai davė „Senmergės sapno“ pavadinimą. Kūrinys yra originalus, stiprus, netikėtas, kiek ironiškas.

Vytautas ne tik iš naujo sukūrė paveikslą, jis sužinojo viską, kas buvo įmanoma apie jo atsiradimą ir autorių. A. Ambrasas gimė 1947 m. Vilniuje. Baigęs vidurinę įstojo į tuometį Vilniaus dailės institutą. Ruošdamas diplominį darbą sunkiai susirgo ir mirė. Tuomet Arvydui buvo vos 23-eji, mažiau negu Vytautui šiandien. Arvydas kilęs iš žinomų Lietuvos architektų Nasvyčių šeimos ir yra jų sesers Undinės Nasvytytės sūnus. Sakoma, kad, jei likimas būtų lėmęs Arvydui gyventi ilgiau, šiandien Lietuva turėtų didį menininką. Esą jis turėjęs lengvą tapytojo ranką. Jo sukurtas eiles dainomis pavertė ir iki šiol dainuoja dainininkai ir aktoriai. Na, o „Sapnas“, manoma, sukurtas 1967 m., kai Arvydas atliko studentų vasaros praktiką Telšiuose.

Iki šių dienų iš „Studijos“ buvo nelikę beveik nieko, tik spalvotos dėmės drobėje. Reiklaus, daug patirties turinčio darbo vadovo, specialybės dėstytojo Lino Lukoševičiaus ir Dailės akademijoje įgytų įgūdžių pagalba Vytautas prikėlė paveikslą naujam gyvenimui. Į darbą sudėjo daug šilumos ir triūso. Pasiektas rezultatas atsilygino su kaupu. Manau, tai pastebės ir įvertins mūsų skaitytojai.

Po gynimo Vytautą asmeniškai pasveikino vertinimo komisijos narys, vitražistas prof. Algirdas Dovydėnas. Padovanojo savo autografu žymėtą 2008 m. artimųjų ir draugų pastangomis išleistą A. Ambrasui įamžinti knygą „Žeme, nepalik mūsų: poezija, dramos, prisiminimai“. Jaunam žmogui tai reikšmingas pripažinimas, nes A. Dovydėnas yra A. Ambraso kurso draugas.

Bet komplimentai nutilo, birželio 19 d. V. Vanagas pasiims bakalauro diplomą ir...kas toliau?

Vytautas jaučia, kad tapybos restauravimo žinių nėra per daug. Pagelbėti galėtų tos pačios krypties magistro studijos. Taip esą sakęs ir specialybės dėstytojas Linas Lukoševičius. Bet ar jis, turėdamas šeimą, gali sau leisti dar dvejų metų mokslus? Tai dilema, su kuria šiandien ir galynėjasi mūsų rašinio herojus. Ir ji ne viena.

Sutuoktinis ir tėvas

Jaunųjų Vanagų šeima – internacionalinė. Štai Lietuvoje Vytautas ilgiausiai bus iki birželio pabaigos. O paskui su žmona Katrin, pasiėmę 2 metų ir 6 mėnesių dukrelę Katariiną, keliaus į jos gimtąjį miestą Taliną. Atėjo laikas mokytis ir žmonai. Pasak sutuoktinio, Katrin labai gabi kalboms. Ji norėtų studijuoti universitete. Tad gaila būtų prarasti imliausius mokslams metus. Bet ką daryti, jei vienam studijuoti reikia Vilniuje, o kitam Taline? Jei juos vienijančios kalbos yra gestų ir anglų, o jų dukrelei reikia abiejų tėvų kartu?

Atrodytų, buitis juos lenkia Vilniaus link. Pora ką tik įsigijo remontuotiną būstą. Norėtų jį kuo skubiau įsirengti ir kraustytis, kad palengvintų Vytauto mamos, kurios namuose dabar glaudžiasi, gyvenimą. Tačiau svajoja apie atskirus namus ir Taline, nes nuvykę ten, prieglobsčio kol kas priversti prašyti Katrin tėvų...

Tarp buities ir svajonės

Į migraciją tarp sutuoktinių tėviškių šią vasarą dar turi įsiterpti ir Vytauto kelionė į Norvegiją. Ten jis keliaus su žmonos tėvu, anot jo, puikiu statybininku, ir kitais kurčiais estais uždarbiauti. Juk savo būsto planams įgyvendinti reikia nemažų lėšų. Bet Vytautas, kaip visi jauni žmonės, optimistas, jis sako: „Kaip nors“.

Kadangi artimiausiais metais ir toliau teks daug keliauti, vyras neketina ieškoti sėslaus, nuolatinio darbo. Tenkinsis uždarbiais: Lietuvoje talkindamas tėčiui, ieškodamas užsakymų pats, Taline – dirbdamas kartu su uošviu. Tikina, kad bent retkarčiais grįš ir prie tapybos restauravimo darbų. Jie jam labai svarbūs ir tiesiog būtini. Gaila, bet apie originalią tapybą neužsimena.

Bet taip yra dabar. O rytojus dar neišaušo.

Nijolė KRASNIAUSKIENĖ

Vilniaus dailės akademijos kurčiųjų diplomantų sąrašas šiemet pasipildė dar vienu vardu. Birželio 19 d. Vytautui Vanagui buvo įteiktas bakalauro diplomas.

Vytautas pakvietė jam brangius žmones : mamą Joaną, dukrelę Katariiną, sutuoktinę Katrin įsiamžinti prie puikiai žiuri įvertinto jo baigiamojo tapybos restauravimo studijų darbo – A. Ambraso „Senmergės sapno“.

Vytautas su mama ir tėčiu.

Jaunoji Vanagų šeima pramogauja.