Naujienos

Gausus poezijos gerbėjų būrys susirinko į įspūdingą Leonardos Žagaitės - Paršelienės naujos poezijos knygos " Užuovėja " pristatymą.

Leonarda gerai pažįstama mūsų draugijos nariams. Ji apkurto aštuonerių metų, mokydamasi pradinėje mokykloje. Netekusi klausos ji savo gyvenimą susiejo su likimo draugais. Mokėsi tuometinėse Kauno kurčiųjų ir Vilniaus amatų mokyklose. Nuo jaunų dienų aktyviai dalyvavo draugijos veikloje. Būtent jos rankomis buvo užpildyti pirmieji LKD narių bilietai. Daugelį metų dirbdama vadovaujamąjį darbą, Leonarda reikšmingai prisidėjo prie kurčiųjų kultūrinės veiklos. Labai žavėjosi poezija. Dar mokydamasi bandė kurti eiles. Daugelis skaitytojų nepamiršo 2003 m. išleistos jos pirmosios knygelės "Rudenėjančiais tylos takeliais".

Išėjusi į užtarnautą poilsį, skaudžiai išgyvenusi mylimo vyro mirtį, varginama sveikatos problemų, Leonarda nepalūžo. Jėgų sėmėsi visuomeninėje veikloje, kūryboje. Todėl šiandien rankose laikome jos jau antrąją, solidesnės apimties knygą - "Užuovėja".

Naująją knygą išsamioje recenzijoje pristačiusi Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčių vaikų reabilitacijos ir ugdymo centro "Lingua" direktorė lituanistė L.Butkevičienė teigiamai įvertino autorės poetinį talentą: knyga, tarsi vieša autorės išpažintis, atspindi gyvenimo kelią, vidinius išgyvenimus, požiūrį į supantį pasaulį, gamtą. Išsakomas skaudus sielvartas dėl mylimo vyro, motinos mirties, švelnūs žodžiai skiriami artimiesiems, draugams.

Į knygos pristatymą atvykusios Kauno apskrities kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centro direktorė L.Gervinskienė bei jos pavaduotoja D. Šarkienė su būreliu moksleivių nuoširdžiai pasveikino autorę su naujos knygos išleidimu. Vaikai padeklamavo jos eilėraščių.

Autorę su naujos knygos išleidimu sveikino poetė D. Milukaitė - Buragienė, Parkinsono draugijos atstovė A. Jarušaitienė, poezijos gerbėjai, draugai.

Kauno KRC direktorė J. Pugačiauskienė, darbuotojai nuoširdžiai pasistengė, kad knygos pristatymo šventė būtų gerai organizuota, vyktų jaukioje aplinkoje. Renginys visiems jo dalyviams padarė malonų įspūdį ir tapo reikšmingu kultūriniu Kauno KRC gyvenimo įvykiu.

Autorei knygą išleisti asmeninėmis lėšomis padėjo įmonių "Atropa" ir "Neveresta" vadovai R.Ramonienė ir K. Zybartas, taip pat likimo draugai Z.D. Rudokaitė, E. Jankienė ir D. Ramonienė.

Pranas PELEGRIMAS

Keletas eilėraščių iš Leonardos Žagaitės - Paršelienės naujosios poezijos knygos " Užuovėja ":

TYLOS PASAULY

Tylos pasauly gyvenu,
Skaičiuoju valandas, minutes.
Rudens takais lėtai einu,
Nors lyja lietus, vėjas pučia.

Tylos pasauly pripratau
Kas rudenį ilgėtis saulės.
Kai lapus krintančius matau,
Liūdnas atrodo man pasaulis.

Tylos pasauly gyvenu,
Bet dainos skverbiasi į širdį...
Kai rudenio gaida graudi
Tyliu skausmu krūtinę virkdo.

Tylos pasauly gyvenu.
O metai nesustoja, bėga.
Sunkias mintis tolyn ginu,
Ramybė teikia naujų jėgų.

LEMTIS

(LKD 70-mečiui)

Surišo mus negailestinga lemtis,
O jos lyg bausmės nebuvom verti...
Nepalūžome, išlikome tvirti -
Ir tylos pasauly būna šventė!

Už šviesą ir tiesą ilgai kovojom,
Visa širdim ir proto galia...
Gyventi lygūs tarp lygių svajojom,
Sutelkę jėgas ir tvirtą valią.

Į mokslo kultūros kopėm šventovę,
Ryžtingai mes ėjom į priekį,
Šiandien tai ne svajonė, o tikrovė
Ir dar gražesnės ateities mes siekiam.


„Užuovėja“ Kauno kurčių ir neprigirdinčių vaikų reabilitacijos ir ugdymo centro „Lingua“ direktorės Lilijanos Butkevičienės akimis:

Mintį išleisti antrąją eilėraščių knygą geriausiai apibūdina pati poetė įžangoje „Mano žodis“: „Arti savo gyvenimo saulėlydžio peržvelgiau visą nueitą būties kelią. Jis buvo ilgas, prasmingas ir turiningas. Teikė daug džiaugsmingų akimirkų, valandų, palaimos ir kūrybos įkvėpimo. Kartu kelyje lydėjo rūsčios audros, praradimo sielvartas ir neišblėstantis liūdesys.

Netekties skausmas dėl artimųjų, brangiausių žmonių – Mamos ir Vyro – gyvenimo draugo ALGIMANTO – įrėžė širdies gilumoje negyjančius randus...

Dėl mylimo vyro ALGIMANTO meilės ir rūpinimosi manimi galėjau atsiduoti poezijos posmų kūrybai. Netekus Jo, eilėraščių rašyme radau nusiraminimą ir paguodą“.

Poezija Leonardai – tarsi didi šventė, atgaiva paguoda ir viltis, gyvenimo stimulas ir įkvėpimas: „Poezija, negaliu be tavęs gyventi, / Tu paguodi, kai skauda krūtinę“.

Poetė ieško skambiausių žodžių jautrios širdies skambesiui išreikšti. O kartais, kaip ji rašo, „Ritmas, rimas – lyg sunkus žemės arimas.../ Pasėjai popieriaus lape...“

Jautri poetės širdis pastebi mažus mūsų gyvenimo stebuklus – kančia, abejonės, nerimas, skausmas susipina su džiaugsmu, noru mylėti, padėti gyventi: „Trumputis tas džiaugsmas – nepatvarus, neilgas.../ Tai geras, mielas jausmas, trapus jis tarsi smilga“.

Visas eilėraščių knygos skyrius „Tau, vieninteli“ skirtas išėjusiam vyriui Algimantui. Čia švelnūs jausmai ir dėkingumas padėjusiam ištverti „negandas rūstaus likimo“. Ilgesys ir dėkingumas už meilę ir draugystės jėgą tyrą, neišduotą. Švelnus ir lyriškas eilėraštis „Ateisiu“: „Ateisiu, nors nelauksi, / Duris praversiu tyliai./ Ar lauksi, ar nelauksi – / Žinau, ilgiesi, myli“. Eilėraštyje „Atmintis“ poetė rašo: „Ieškau TAVĘS, / Skausmas slypi / Giliai, giliai... / Lyg požeminis šaltinis.../ Iš jo pamažu / Trykšta mintys - / Praeities atgarsiai, / Jaunystės grožis, / Tyri jausmai,/ Drovi meilė... / Ir kančia...“.

Eilėraščiuose susipina supratimas apie žmogaus būties trapumą, abejonės: „Kam reikia / Tos kovos,/ Kovos su savimi, / Su kūnu, /Su negalia, / Su savo dvasia.../Kilti? / Kristi? / Nepasiduoti... /Pasiduoti?“.
„Liūdesys neišsakytas.../Mintyse ruduo, / Širdyje žiema./ Šalta“.

Skyriuje „Tėviškė“ – skaidrūs jaunystės prisiminimai: Nevėžio pakrantės vingis, Skaistakalnio parkas, Plūkių kaimas, tėvų namas, stalas, mamos vardinės, mamos žiedas kaip talismanas, sesutė, tėvo pasodinta šermukšnėlė – visa tai kaip kaleidoskopas sukasi skaidriomis, šviesiomis spalvomis, širdžiai mielais prisiminimais.
Poetė turi didelę dovaną – moka pasidžiaugti kitų žmonių sėkme, laime, nuveiktais darbais. Apie tai skaitome eilėraščiuose likimo draugei Danutei, eilėraščiuose, skirtuose Izoldai, Valdui, Aldonai Ruseckaitei, Sofijai, Laimai ir daugeliui kitų į poetės gyvenimą, jos mintis ir širdį atėjusių žmonių.

Leonardos eilėraščiai labai išjausti, išgyventi. Juose ji sugrįžta į savo jaunystės metus, į tas laimingas dienas, įsimintinas vietas, padariusias neišdildomą įspūdį, palikusias skausmingų išgyvenimų. Ji apdainuoja jaunystės miestą Vilnių ir tylų Plūkių kaimą, didmiestį Kauną ir savo žydintį sodą, jūrą ir lauko gėlelę – viskas telpa jos širdyje ir posmuose.

Poetei įkvėpimo šaltinis „Poetų iškilių gausingi pjedestalai – Maironio, Jesenino ir mielos Neries gražiausi posmai – jų visad ant mano stalo“, Šimonio paveikslai, saulės tekėjimas, jūros ošimas, gėlės žiedas. „Tylos pasauly gyvenu, bet dainos skverbiasi į širdį“.

Didelė eilėraščių dalis, pavadinta kaip ir knyga, – „Užuovėja“, skirta artimiausiems žmonėms, suprantantiems poetę. Jautrūs žodžiai skirti anūkui Martynui: „Tave taip švelniai aš myliu, / Mano mažasis anūkėli! / Tu nežinai, kodėl aš tyliu, / Kodėl prašau - kalbėti vėlei...“.

Šiltos ir dėkingos eilės sūnui Linui, Remigijui, marčioms, Olgai, anūkams Elvinui, Andriui, kurie yra poetės gyvenimo užuovėja. O taip pat gamta – didžiausia poetės įkvėpėja ir užtarėja: „Ieškai ir randi kampelį gražų glėby gamtos – motulės geros“.

Labai šiltas, poetiškas, kupinas minties išraiškos perliukų poezijos skyrelis „Kalbėk, širdie“, skirtas mylimiems poetams, apmąstymams, ilgesiui, ieškojimams. Eilėraštis „Gintarėlis“ švelniai lieja ilgesį, gyvenimo trapumą: „Jūros dugne tūnojęs, / Audros siausmo atblokštas, / Krante vėjui kvatojant / Ilsėjosi žolių kuokštė...“ „Spindėki, gintarėli, / Prie širdies tave glausiu, / Prie jūros kranto vėlei / Ilgėsiuos, kažko lauksiu“.

Eilėraščiai „Ieškau žodžių, „Kalbėk“, „Kaitra“ pažeria daug poezijos perliukų, grožio, tikrumo. „Kalbėk kalbėk širdie, / Minčių erdvėj kalbėk./ Tylos nebus jau šiandien, /Kalbėk, aidėk, skambėk“.

Visuose poetės eilėraščiuose - žmogaus egzistencijos prasmė, jo darbų, gyvenimo, kūrybos svarba: „Ar žmogus sutvertas džiaugsmui? Ar liūdesiui, palaimos ramybei?“ Visi Leonardos eilėraščiai persmelkti meilės grožiui, gėriui, žmogui. Nepaisydama savo negalios, ribojančios žodžių žaismą, bet ne jausmus ir mintis, poetė rašo : „Ieškau žodžių, / Ieškau jų grožio, / Žodžių ugnies.../ Ieškau žodžių / Skaidrių, / Lyg šaltinis veržlių.../ Ieškau žodžių,/ Traukiančių / Lig žvaigždžių“.

Viskas išplaukia ir širdies, nerimstančio gėrio troškimo ir noro, meilės likimo nuskriaustiems.

„Einu ir einu nelygiu keliu, / Atsargiai einu / Ir dar galiu.../ Likimo draugai / Palaiko, supranta. / Tik kūnas mažėja, / Traukiasi. / Linksta / / Vis arčiau prie Žemės.../ Ji sava, / Artima.../ Ir einu, einu / Palengva“.

Ir vis dėl to rinkinys yra labai šviesus, teigiantis gyvenimą. „Ieškosiu užburto žiedo, / Suradusi – laimuže tikėsiu...“ (eil. „Alyvos“)
„Viskas praeina ir nebegrįžta. / Dienų praėjusių nesigailėk! / Pavasariais ievos pražysta, / Tad džiaukis ir gyvenimą mylėk!”

Kauno kurčių ir neprigirdinčių vaikų reabilitacijos ir ugdymo centro „Lingua“ direktorė Lilijana Butkevičienė pristato naująjį Leonardos Žagaitės-Paršelienės eilėraščių rinkinį „Užuovėja“.

Į Leonardos Žagaitės - Paršelienės naujos poezijos knygos " Užuovėja " pristatymą susirinko gausus poezijos gerbėjų būrys.