Naujienos

Kaunietė Elvyra Irena Stankevičiūtė – Jankienė gimė tarnautojų šeimoje. Jos gimtinė – derlingų žemių, lygumų, nuostabios gamtos kraštas – Vilkaviškis. Tai pietvakarių Lietuvos miestas, įsikūręs Šeimenos ir Vilkijos upių santakoje, esantis Marijampolės apskrityje.

Karas ypač kraupiai nusiaubė šią pasienio zoną. Ankstų 1941 metų birželio 22 dienos rytą vokiečių kariuomenės lėktuvai bombardavo Vilkaviškį. Per trėmimus išvežta per 2000 žmonių. Tarp jų ir jos tėvas, kuris kaip politinis kalinys buvo ištremtas į Vorkutos akmens anglies kasyklas.

Gimtinė p. Elvyrai – pasakiškų, keistų, sapnais apipintų iliuzijų šalis, kuri kaskart kviečia sugrįžti prie Vilkaviškio kapinėse palaidotos motinos kapo. Skurdžiais karo metais mama sunkiai susirgo ir mirė 1943 m. būdama 24 metų! Neeilinio grožio moteris liko amžinai jauna vienturtės dukters saugojamose nuotraukose. Elvyrai tuomet buvo tik penkeri...Globoti ją pasiėmė mamos sesers šeima, gyvenanti Marijampolėje. Į Marijampolę po tremties grįžo ir tėvas Viktoras, kuris Vorkutos šachtose praradęs sveikatą 1949 m. mirė.

Nors nepakeliamai sunkių dienų atminimą užklojo virtinė metų, apie šiuos skaudžius išgyvenimus moteris lig šiol negali ramiai kalbėti, o akyse renkasi ašaros... Jai tiek daug teko išgyventi, kad to niekam niekada nelinkėtų.... Negirdinti vienuolikmetė mergaitė liko visiška našlaitė.

Mokyklos dienų prisiminimų paletė

1947 m. E. Stankevičiūtė pradeda mokytis Kauno kurčiųjų mokykloje. Medinukas, dviejų aukštų pastatas, dar 1940 m. turėjęs kurčiųjų – nebylių instituto vardą, buvo tuomet Vilijampolėje, Panerių gatvėje. Ypač gražų p. Elvyros rašto braižą, sako, formavusi jos pirmoji mokytoja Marija Striupavičiūtė (mokykloje dailyraščio konkurse ji yra laimėjusi I vietą). Darbšti, pareiginga, gabi, draugiška mergaitė buvo viena aktyviausių mokinių ir įvairiuose užklasiniuose būreliuose. Tą byloja ir gausiai iliustruotas nuotraukomis šios mokyklos metraštis. O buvusi mokinė negaili gerų žodžių mokytojams St.Kšivickienei, A.Lukošiūnui, L.Kamaitienei, V.Jankauskui, V.Bruzgai ir kt., kurių pasiaukojamas darbas davė gražių vaisių lavinant jos kartos kurčiuosius.

Energijos nestokojanti, fiziškai stipri Elvyra dalyvaudavo ir mokyklos sportiniame gyvenime: su entuziazmu žaidė tinklinį, ne kartą yra tapusi stalo teniso varžybų nugalėtoja. Už gerą mokymąsi ir aktyvią visuomeninę veiklą 1956 m. mokyklos baigimo proga E.Stankevičiūtė apdovanota pagyrimo raštu.

Intensyvaus darbo metai

Baigusi mokyklą ji pasilieka Kaune ir įsidarbina gamykloje „Aidas“ surinkėja – montuotoja. Ryšys tarp savo likimo žmonių nenutrūksta. Elvyra aktyvi visuomenininkė, išsiskirianti gabumais ir noru padėti sunkiau bendraujantiems likimo draugams.

Todėl 1966 m. ji pervedama dirbti Kauno kurčiųjų skaityklos vedėja. Intensyvus darbas, humanistinis požiūris į žmogų vėrė kelius jai tapti telkiančia jėga. Skaitykloje dirbdama ieškojo naujovių pati ir kiek galėdama padėjo realizuoti idėjas kitiems bendrijos nariams. Moteris būrė žmones, plėsdama kurčiųjų akiratį įtraukė juos į visuomenę. Bendrijoje buvo leidžiami sienlaikraščiai (redagavo L.Paršelienė ), meniškai apipavidalinami fotografijų stendai, organizuojamos parodos, pastatyti du spektakliai.Tuo metu dar nebuvo televizijos, tad kasdien susirinkdavo daug kurčiųjų. Elvyra į gestų kalbą versdavo spaudą, vieni kitiems atpasakodavo skaitytas knygas. Jos dėka veikė kilnojamoji biblioteka, buvo keičiamas knygų asortimentas. Tokiu būdu nuolat didėjo informacijos srautas kurtiesiems.

Su meile telkė ir saviveiklininkų būrelį. Dirbo tada Vilniaus gatvės mažose patalpose. Draugijos salė buvo visai nedidelė, ji tiko tik repeticijoms, o šventiniams renginiams tekdavo erdvę nuomotis kitose miesto įmonėse. Jai vadovaujant pavyko suruošti fotografijų parodą – konkursą. Profesionali komisija rinko geriausius eksponatus, laimėtojai apdovanoti asmeninėmis dovanomis. Tuometiniai fotomenininkai R.Ramonis ir B.Jankus tais metais kūrė mėgėjišką filmą karo tematika – „Už ką?“ Vaidino patys kurtieji, filmavimas vyko P.Kudrevičiaus tėviškėje – Biantonyse (Kaišiadorių raj.). Elvyra, prisimena, vaidinusi motiną.

Kurčiųjų moterų pageidavimu, ji organizavo kulinarijos – konditerijos būrelį, kuriam vadovavo M.Žagienė.

Kūrybiniu polėkiu likimo apdovanotas B.Jankus kūrė iš odos lėles, jas filmavo. Lig šiol tarp likimo draugų nepamirštos kelionės po Baltijos šalis, lankė įvairias istorines Lietuvos vietas, pajūrį...Visi laukdavo Elvyros organizuojamų kelionių į Botanikos sodą, sporto renginių gamtoje.

Tuometinis Kauno kurčiųjų sporto klubo pirmininkas B.Jankus su Elvyra organizavo ir žiemos slidinėjimo išvykas. „Dirbau iki 22 val. Laisva diena būdavo pirmadienis“, - prisimena ji. Ji turėjo daug pareigų. Ir viskas atrodė pagal jėgas. Jaunystė nežinojo ribų!

Vėliau E.Jankienei teko dirbti Kauno kurčiųjų mokymo – gamybos kombinate „Atropa“ siuvimo cecho meistre, ekonomiste, rūšiuotoja. Čia dirbdama ji buvo profsąjungos komiteto narė, renkama į Kauno kurčiųjų draugijos plenumus, konferencijas, respublikinius kurčiųjų draugijos suvažiavimus. Išradingos, pareigingos moters darbas buvo įvertintas garbės raštais, įrašyta Kauno garbės lentoje. Jaunystės metais Elvyra daug keliavo. Su ekskursijomis lankėsi Sibire, Odesoje, Breste, Lvove, buvo išvykusi į Lenkiją, Bulgariją, Angliją, Ispaniją.

Trumpa šeimyninė laimė, tragiški atspalviai...

Ištekėjo jauna – išlydint 1960 m. Vyras B.Jankus buvo aktyvus kurčiųjų draugijos narys, sporto klubo pirmininkas. Darniai gyvenant gimė du sūnūs - Raimundas ir Mindaugas. Bet šeimyninė laimė netikėtai geso. Vaikams ūgtelėjus, skubotos skyrybos atnešė sumaištį. O 1983 m. B.Jankus tragiškai žuvo. Ant vienų moters pečių gulė atsakomybės našta už bręstančių sūnų ateitį, tolimesnį išsilavinimą. Didelis sporto entuziastas sūnus Raimundas ilgą laiką gyveno ir dirbo Kaune,dabar – Ispanijoje. Jis aktyviai dalyvauja Ispanijos kurčiųjų gyvenime, yra išrinktas sporto viceprezidentu. Energingas, veiklus vyras ir toli nuo tėvynės domisi lietuviška spauda, Lietuvos kurčiųjų gyvenimu. Jo trumpus atsiliepimus, komentarus galima dažnai rasti ir „Kauno dienos“ puslapiuose. Mindaugas su šeima gyvena ir dirba Kaune, augina sūnų ir dukrą.

Dabar p.Elvyra turėtų džiaugtis penkiais anūkais. Deja, Raimundo sūnaus Andriaus jau treji metai nėra tarp gyvųjų - pirmo anūko, jos daugiausiai lepinto, laikyto ant rankų ir mylėto. Tragiško gyvenimo atspalviai persekioja moterį skaudžiai ir negailestingai. Net ir ji, tiek gyvenimo skaudinta ir grūdinta, pasakodama negali sulaikyti ašarų. Jos bute - Andriaus rankomis darytas remontas, širdžiai mieli jo daiktai ir daugybė besijuokiančio anūko nuotraukų iš treniruočių, sportinių varžybų, olimpiadų... Andrius žuvo 2007 07 07, būdamas 21 metų.

Atsiliepimai

Ilgametė E.Jankienės pažįstama, kaimynė ir buvusi bendradarbė bei draugijos narė L.Paršelienė sutiko pasidalinti prisiminimais apie p.Elvyrą: „Gyvenime Elvyra patyrė daug skausmo ir praradimų, todėl suprato ir atjautė savo likimo draugus. Mamai mirus globojusi ją medikų šeima išmokė atjautos, padėti ligoniams. Elvyra padėjo iki mirties sunkiai sirgusiai kaunietei V.Dobrovolskienei. Padeda ir man kartu nueiti pas gydytojus, nuperka vaistų man ir kaimynams, reikalui esant jų suleidžia. Ji – kaip gailestingoji sesutė... Elvyra nuolat tobulino savo kalbą, papildydavo žodyną. Nežinodama kurio žodžio reikšmės, ji visada išsiaiškindavo gestais jų prasmę.

Aš labai ryškiai prisimenu jaunystėje Elvyrą – tokią pat gražią protingą, ištroškusią žinių ir bendravimo. Rinkdavosi dažnai moterys ir merginos mano kabinete. Dalinomės dainų posmais, deklamuodavom eilėraščius, aptardavome socialines problemas. Savo draugų buvo gerbiama už kultūringumą, draugiškumą ir supratimą. Tarp mūsų visada tvyro atvirumas. Mano akyse ji ištekėjo. Gražiai augino ir gerai išauklėjo savo vaikus, išmokė taupumo, pagarbos žmonėms, teisingumo. Nuo jų neatsilieka ir anūkai. Moteris gerai supranta žmones, suteikia jiems džiaugsmą, moka kiekvienam parodyti dėmesį, domisi spauda, kultūriniu gyvenimu. Tokie žmonės kaip Elvyra nusipelnė pagarbos ir dėmesio“.

Jų gyvenimai ėjo šalia nuo 1949 metų...

Moters dvasios stiprybė

Netektys, tragiškos lemtys tarsi persekioja moterį gyvenime. Bet Elvyra išmoko neprarasti vilties, pati padėti į vargus ir bėdas patekusiems. Jos pastangas vertina likimo draugai, ji tiesiog spinduliuoja dvasinę energiją, kuri taip reikalinga vyresnio amžiaus žmonėms.

Net sunkioje kasdienybėje visada stengiasi surasti šviesių spalvų. Vis dar energingą, veiklią moterį suradau Kauno kurčiųjų reabilitacijos centre prie kompiuterio. Ją domina šalies įvykiai, kurčiųjų gyvenimas, su džiaugsmu viltingai žvelgia į šviesesnę anūkų ateitį. Patirti išgyvenimai grįžo švelnia, kantria meile žmonėms. „Nėra tikro džiaugsmo, kurio šaknys nebūtų palaistytos ašaromis“ (Isabel Guerra, Ispanija ).

Darbinga kasdienybė

Moters namuose minkštasuolis nubertas įvairiaspalviais siūlų kamuoliukais.. Amžius solidus, bet rankos tiesiasi į darbą... Ji rodo puošnius, gražiai numegztus įvairiaspalvius moteriškus šalikus. Akis ypač traukia didelės ir mažos puskojinės, kurioms reikia itin kruopštaus darbo. Įmezgusi meilės, gėrio, atlaidumo gijas ji jas mielai dovanoja kitiems. Tokiu būdu per mažus dalykus skleidžia didelę gyvenimišką paslaptį. Tokie žmones lyg stebuklinga širma uždengia kitų didybės ir arogancijos tamsą, ir pasaulis tampa jaukesnis. Ramus, mielas darbas – patikimiausias žaibolaidis saugantis jos jautrią, gyvenimo negandų draskytą širdį.

Aldona Gema Macionytė - Stankevičienė

Gyvenime Elvyra Jankienė patyrė daug skausmo ir praradimų, tačiau nepalūžo. Sunkumai ją  išmokė neprarasti vilties, padėti į vargus ir bėdas patekusiems žmonėms.

E. ir B. Jankų šeima, kai buvo kartu.