|
Nauji mokslo metai į kiekvieną šeimą įneša ne tik naujų lūkesčių, džiaugsmingo jaudulio, bet ir nerimo. Pasak psichologų, nerimą jaučia daugelis tėvų. Suprantama, kad tėvai, išleidžiantys į mokyklą negalią turintį vaiką, nerimo širdyje turi dar daugiau.
„Bendradarbiavimas tarp mokyklos ir tėvų yra viena stipriausių mūsų veiklos grandžių“, – pažymėjo Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos direktorė Danutė Kriščiūnienė. Anot jos, dėmesys šeimai, šilti santykiai su tėvais ar globėjais teigiamai veikia vaiko motyvaciją ir savęs vertinimo sistemą. Tai yra labai svarbu, nes mokykla ir šeima turi bendrą tikslą: padėti vaikui siekti sėkmės.
Ponia Alyna Černeckienė, prieš metus į Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos penktą klasę atvedusi savo dukrą, dabar neslepia džiaugsmo: po daugelio kančios persmelktų metų pagaliau jos mergaitė rado savo vietą, pasijuto vertinama, atsiskleidė, jaučiasi laiminga. „Jau po pirmojo susitikimo su mokyklos direktore, Inutė man pasakė: „Mamyte, aš čia noriu mokytis “, – prisiminė moteris. Ji sako, tada stebėjosi matydama kaip drąsiai jos dukra vaikšto po direktorės kabinetą, noriai bendrauja, viskuo domisi.
Lankydama bendrojo lavinimo mokyklą mergaitė jautėsi nepilnavertė, dėl sveikatos problemų nespėdama įsisavinti žinių, visada atrodė susigūžūsi, visko bijojo. Moteris pasakojo, jog visi tie metai yra paženklinti įtempta kova dėl dukros sveikatos. Buvo dedamos visos pastangos, kad mergaitė neatsiliktų nuo bendraamžių: „Ineta gimė pridususi, dėl deguonies bado išsivystė cerebrinis paralyžius, kuris buvo visų negalių priežastimi. Tačiau, nežiūrint ištikusios nelaimės, stengėmės, kad dukrytė augdama bendrautų su bendraamžiais: nuo dviejų metukų vedėme ją į Montesori darželį, lankėme „Strazdanėlės“ estetikos ir žinių mokyklėlę.“
Norėdami, kad mergaitė mokytųsi su sveikais vaikais, tėvai leido ją į bendrojo lavinimo mokyklą. Tam, kad neatsiliktų nuo klasės draugų, ketverius metus kiekvieną dieną mama vakarais padėdavo Inetai ruošti namų darbus, mokytis taisykles, aiškindavo tai, ko mergaitė nesuprasdavo pamokų metu. „Kasdien dirbdavome po keturias, penkias valandas, tačiau vis dažnėjančios mokytojų pastabos žlugdė mano tikėjimą, kad Inetutė galės baigti bendrojo lavinimo mokyklą. Nors dirbome be atvangos, tačiau vis dažniau verkdavome iš nevilties. Buvo skaudu, nes mokytoja visai nevertino mūsų pastangų, atrodė, jog ji nori ne paskatinti, bet dar labiau sugniuždyti vaiką. Buvo labai skaudu, toks jausmas lyg iš šlubo norėtų dar ir lazdą atimti,“ – neslėpė nuoskaudų ponia Alina.
Pasak moters, dar sunkiau tapo mirus vyrui. Visi skaudžiai išgyveno šią netikėtą netektį, tačiau ypatingai tai paveikė Inetą. Dukros ir tėčio ryšys buvęs labai artimas, kurį mergaitė saugo iki šiol. Nors ir slegiama skausmo ponia Alyna sako ieškojusi savyje jėgų, kad atlaikytų šį likimo smūgį: „Net pačiai buvo keista, kad stiprybės sėmiausi iš savo dukrų, o labiausiai drąsino ir palaikė Ineta“.
Anot moters, net ir slegiama netekties skausmo, ji nesiliovė melsti Dievo, kad padėtų dukrai rasti savo vietą gyvenime. Ji sako esanti be galo dėkinga savo draugams, kurie pasakė, kad Panevėžyje yra kurčiųjų mokykla ir pasiūlė jai pabandyti į ją nuvesti Inetą. „Dėkoju Dievui ir savo draugams, kad mano mergaitė dabar į mokyklą važiuoja niūniuodama, kad dingo ją slėgęs nepasitikėjimas. Anksčiau atvežus į mokyklą, įsitverdavo į ranką ir nenorėdavo paleisti, o dabar - tik pasiunčia man oro bučinuką ir nubėga pas draugus“, - džiaugėsi moteris. Džiugu, anot jos, kad mokykloje kurioje mokosi dukra visi malonūs, sveikinasi, vadina vienas kitą vardais, kad nesijaučia įtampos.
Moteris sako esanti laiminga, kad Ineta labai domisi gestų kalba, ji jau išmoko daug gestų, noriai bendrauja su mokytojais ir draugais, o labiausiai pradžiugino Inetos noras užaugus būti gestų kalbos vertėja. „Dabar jau noriu tikėti, kad mano dukrytė ras savo vietą gyvenime,“ – viltingai kalbėjo ponia Alyna.
Džiaugdamąsi tuo, kad vietoj liūdno, prislėgto dukros veido, ji dabar kasdien gali matyti švytinčias jos akis, moteris stebisi tik vienu dalyku, kodėl šitiek laiko ji neišgirdo apie šią mokyklą iš gydytojų, kitų specialistų?
Laima LAPĖNIENĖ
 |
| Ponia Alyna džiaugiasi matydama kaip Ineta atsiskleidė, tapo linksma, savimi pasitikinti. |
|
