|
Per Vėlines, atidėję visus rūpesčius į šalį, skubėjome į Amžinosios Ramybės vietą – kapines, pas savo artimuosius, gimines, draugus... Negalėdami aplankyti kapų mintimis prisiminėm iškeliavusius Anapilin mums brangius žmones.
Nenumaldomai bėga laikas, praeitin nusinešdamas žmones ir įvykius. Retėja ir Lietuvos kurčiųjų draugijos kūrėjų gretos – vienas po kito mus palieka veteranai. Šiemet po vasaros darbų rudeniop susirinkę Vilniaus senjorų klubo „Bičiuliai“ nariai tylos minute pagerbė Henriko Juchnevičiaus atminimą.
Norisi nors trumpai „Akiračio“ skaitytojus supažindinti su jo gyvenimu, išskiriant kai kuriuos ryškesnius jo momentus.
Netikėtai į rankas papuolė paties H.Juchnevičiaus rašyta trumpa autobiografija. Iš šių glaustų, datomis gausių sakinių išniro sunkus ir tragiškas vaiko likimas. Vienuolikmetis Henrikas sunkiai susirgo pūlingu kaulų uždegimu, dar po trejų metų dėl nežinomų priežasčių pradėjo silpnėti klausa ir netrukus berniukas visiškai apkurto. Jam tebesergant mirė tėveliai. Sunkiai sergantis vaikas perkeltas į globos namus. Vis atsinaujinanti klastinga liga aptemdė ne tik vaikystę, bet ir jaunystę. Teko daug gydytis, operuotas buvo net 18 kartų.
1956 m. , pagerėjus sveikatai, jis įstojo į Vilniaus kurčiųjų amatų mokyklą, kur įsigijo dažytojo-tinkuotojo specialybę. 1958 m. jis pradėjo dirbti Vilniaus gamybos-mokymo kombinate (dabar UAB „Vikada“). Iš kitų išsiskyrė atsakingu požiūriu į darbą, sumanumu, meistriškumu. Dirbdamas baigė vidurinę mokyklą, vėliau mokslus tęsė Lengvosios pramonės technikume, gilinosi į siuvimo technologiją. Darbe Henrikas taip pat buvo smalsus. Todėl jam buvo patikėtos vis atsakingesnės pareigos – nuo bendrabučio auklėtojo, vyr. vertėjo, siuvimo cecho meistro, vedėjo iki viršininko. Jis buvo nuolat renkamas įvairioms visuomeninėms pareigoms – profsąjungos vietos komiteto pirmininku, Kurčiųjų draugijos Vilniaus miesto valdybos pirmininku, liaudies kontrolės, revizijų komisijos nariu ir kt. Henriką žmonės gerbė už reiklumą, darbštumą, pareigingumą...
Datos, datos, datos... Darbo knygelėje, asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime. Ką jos byloja? Henriko valią, nepalaužiamą būdą, troškimą gyventi turiningą gyvenimą. Ypatingą vietą jo gyvenime užėmė šeima, vaikai. Ir sūnų Viktorą, ir dukrą Irmutę skatino siekti mokslo (dukra baigė Vilniaus universitetą, kur įgijo matematiko specialybę, dirba – auditore). Pats daug laiko skyrė savišvietai, daug skaitė, tą skiepijo ir vaikams.
1975 m. H. Juchnevičius buvo išrinktas LKD pirmininko pavaduotoju. Jis daug prisidėjo plečiant LKD veiklą. Jam vadovaujant draugija įkūrė savo regioninius padalinius didžiuosiuose miestuose, rajonuose. Keitėsi regioninių kultūros namų veikla, įgaudama patrauklesnį pobūdį, kilo kultūros darbuotojų kvalifikacija.
Tačiau liga nutraukė jo aktyvią veiklą. Vėl Henrikui teko pakelti daugybę operacijų.
H.Juchnevičius pasitraukė iš vadovo pareigų ir sugrįžo į įmonę, kur buvo išlydėtas į pensiją.
Ir brandžiame amžiuje Henrikas aktyviai dalyvavo draugijos visuomeninėje veikloje - buvo LKD plenumo ir LKD Vilniaus teritorinės valdybos prezidiumo narys. Jis ilgai vadovavo Vilniaus senjorų klubui „Bičiulis“.
Mirė H.Juchnevičius per patį gegužės žydėjimą, sulaukęs 72 metų. Užsiskleidė Henriko gyvenimo lapas, tačiau mūsų širdyse dar ilgus metus bus gyvas jo atminimas.
Kurčiųjų bendruomenės vardu
LKD pirmininko pavaduotoja
Vanda VAITKUTĖ.
 |
|
Henrikas Juchnevičius
(1934-02-20 - 2006-05-24)
Genės Karklienės nuotr.
|
|
