|
„Meniškos sielos, labai jautri, artistiška mergina. Tiesiog šiurpuliukai eina per kūną ir ašaros tvenkiasi akyse stebint, su kokiu atsidavimu ji šoka scenoje, jos kuriama poezija taip pat labai jaudinanti. Liūdna, kad liga šitaip netikėtai apvertė jaunos merginos gyvenimą aukštyn kojomis, tačiau džiugu, kad ji nepalūžo ir ieškojo išeities“, - taip Panevėžio kurčiųjų reabilitacijos centro bendruomenės narę Rasą Rutkauskaitę pristatė šio centro informantė, kultūros renginių vedėja, literatė Nijolė Valečkienė.
Klausa sutriko persirgus gripu
Dvidešimt penkerių metų Rasa į Panevėžio kurčiųjų bendruomenę įsiliejo neseniai. Iki tol puikiai girdėjusi ir bendrojo lavinimo mokyklą lankiusi mergina niekada nesidomėjo kurčiaisiais ir jų pasauliu. Kai persirgusi gripu Rasa ėmė neprigirdėti, ji mokėsi dešimtoje klasėje. „Tapo labai sunku ir mokytis, ir bendrauti. Sumažėjo draugų būrys“, - prisiminė mergina. Tačiau nepaisydama staiga užgriuvusios nelaimės, Rasa sugebėjo baigti vidurinę mokyklą, o Panevėžio kolegijoje įsigijo socialinio darbuotojo profesiją. Jos planuose – surdopedagogikos studijos, nes ateityje norėtų dirbti su kurčiais vaikais mokykloje arba kurčiųjų reabilitacijos centre.
Medikai neįgalumo neįžvelgia
Bendraujant su mergina akis į akį niekas neįtartų, kad ji neprigirdi. Rasa prisipažįsta, kad toks vaizdas susidaro dėl to, kad ji visada labai įdėmiai žiūri į pašnekovo lūpas, be to, jai gelbsti ir klausos aparatas. Tai, kad ji turėdama klausos problemų visiškai nesiskiria nuo girdinčio žmogaus, ir džiugina, ir liūdina. Džiugina, nes tai suteikia daugiau galimybių ir mažiau nepatogumų, o liūdina šis faktas todėl, kad merginai, nors stipriai neprigirdi, bet dėl to, jog rišliai kalba ir puikiai supranta, ką jai norima pasakyti, medikai neskiria jokio neįgalumo laipsnio. Taigi po nelemtos gripo komplikacijos merginą ištikusi nelaimė tėra jos pačios problema. Ir kaip jai, stipriai neprigirdinčiai ir dėl to negalinčiai rasti darbo, pragyventi – taip pat tik jos vienos reikalas.
Likimo draugus bei galimybę išreikšti save rado kurčiųjų pasaulyje
Vidinės stiprybės, susitaikydama su savo lemtimi, Rasa ieškojo ir rado ją kurčiųjų pasaulyje. „Ten renkasi labai šilti, draugiški, lengvai bendraujantys žmonės. Jie – lyg iš kito pasaulio, daug nuoširdesni nei girdintieji“, - teigė mergina. Ji džiaugėsi, kad labai greitai išmokusi gestų kalbą dabar gali bendrauti su panašaus likimo žmonėmis, Panevėžio kurčiųjų reabilitacijos centre lankyti teatro, šokių būrelius, kartu su Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos mokiniais kurti šokius. „Daug tenka bendrauti ir su meno vadovais, smagu, kad jie ne tik mus moko, bet ir skatina bei padeda atsiskleisti mūsų kūrybiškumui“, - pažymėjo mergina.
„Rasa – viena stipriausių atlikėjų, su ja lengva dirbti. Ji labai imli, todėl daug dalykų palieku sugalvoti jai pačiai. Gal taip yra dėl to, kad ji šiek tiek prigirdi, todėl jai lengviau suprasti, ko iš jos norima, galbūt ji turi sceninės patirties dar iš mokyklos laikų. Džiaugiuosi, kad Rasa į repeticijas ateina su idėjomis ir pasiūlymais, atsineša savo parinktas dainas, o ne vykdo vien tai, ką mes su Genute paliepiame“, - džiaugėsi Panevėžio kurčiųjų reabilitacijos centre dirbantis Juozo Miltinio dramos teatro aktorius, režisierius Evaldas Stokė.
Visose centro rengiamose programose svarbiausius vaidmenis atliekančią merginą gyrė ir centro meno vadovė Genovaitė Sipavičienė. Anot jos, Rasa yra šauni mergina – labai kūrybinga, draugiška, visada turinti įdomių minčių, pati ieškanti kūrybinių sprendimų, bandanti kurti šokių kompozicijas, atsižvelgianti į vadovų pastabas. „Malonu matyti, kaip pastaruoju metu ji išlaisvėjo ir patobulėjo“, - pabrėžė meno vadovė.
Pati drąsiai ir noriai įsiliejusi į Panevėžio kurčiųjų bendruomenę, Rasa sakė, kad norėtų paskatinti kurčiuosius būti savarankiškesnius, noriau integruotis į girdinčiųjų visuomenę. Ji pastebėjo, kad dalis kurčiųjų mielai bendrauja su girdinčiaisiais, o kiti apsiriboja bendravimu vien su kurčiaisiais. „Galbūt tai kažkada patirtų neigiamų emocijų pasekmė“, - svarstė mergina.
Sutrikus klausai svarbu neužsidaryti savyje
Žmonėms, kuriuos, kaip ir ją, klausos negalia ištiko taip staiga ir netikėtai, Rasa siūlė neužsidaryti su savo nelaime vieniems. Anot jos, su šia neganda, kaip ir bet kuria kita, susitaikyti reikia laiko. Tačiau supratus, kad kitaip jau nebus – pradėti bendrauti su likimo draugais. „Iš savo ir kitų patirties žinau, kad tiems, kurie neužsidarė ir pradėjo bendrauti su kurčiaisiais, labai palengvėjo. Viena mano klausos negalią turinti pažįstama mergaitė, kurią ilgai kankino depresija, atėjusi į reabilitacijos centrą, atsigavo, įgijo pasitikėjimo savimi, įstojo studijuoti“, - pasakojo mergina.
Atgaivos ieško kūryboje
Po susitikimų, repeticijų, koncertų Panevėžio kurčiųjų reabilitacijos centre Rasa nemažai laiko skiria rankdarbiams. Ji kuria atvirukus, iš nailono daro gėles, iš vilnos – žaislus, kilimėlius ir kt. Smalsi mergina tobulina anglų ir rusų kalbos žinias, savarankiškai mokosi ispanų ir turkų kalbų. Knyga jai taip pat yra didelė vertybė. Rasa domisi tiek klasikine, tiek šiuolaikine literatūra, o jos mėgstamiausi rašytojai yra Sandra Braun (Brown), Nora Roberts, Nikolas Sparksas (Nicholas Sparks), Rešatas Nuris Giuntekinas ir kiti.
Be gabumų vaidybai, šokiui, kalboms, mergina yra apdovanota dar vienu talentu – ji rašo eiles. Taip išreikšdama save Rasa semiasi stiprybės. Eilėraščius pradėjo rašyti dar vaikystėje, mokykloje lankė literatų būrelį, jo vadovė gabią mergaitę skatino kurti toliau. Jos poezija buvo išspausdinta mokyklos laikraštyje. „Eilėraščių aš specialiai nerašau. Jie gimsta spontaniškai: galvoje tarsi iškyla eilutės, kurias aš užrašau, o vėliau taisau, tobulinu“, - sakė Rasa.
Dviejuose jaunosios poetės eilėraščiuose, kuriuos pristatome ir skaitytojams, jaučiama vidinė drama, vienatvė, nevilties motyvai. Tai pereikiama per nakties simboliką. Paklausta, kas lemia jos kūrybos esmę ir nuotaiką, Rasa pažymėjo, jog minėti motyvai atspindėjo tuometę jos vidinę būseną. „O naktį norėjau parodyti dvejopai: eilėraštyje „Ruduo“ perteikti , kad naktis, kaip ir gyvenimas, gali būti šalta, audringa ir t. t. , o eilėraštyje „Gegužio naktį“ naktis savotiškai jauki ir paslaptinga“, - taip savo poeziją aiškino Rasa.
Baigiant norisi palinkėti, jog jaunos ir talentingos merginos gyvenimas klostytųsi taip, kad sieloje išnyktų liūdesys, tamsa ir šaltis, o kūryboje būtų kuo daugiau vilties ir šviesos.
Laima LAPĖNIENĖ
Rasa Rutkauskaitė
Gegužio naktį
Leidžia sparnus naktis gegužio,
Baltuoja takas šviesoj mėnulio...
O sodų žiedai balti
Sūpuojas mėnulio lopšy...
Man visai nebaisu
Eit mėnulio taku,
Aš naktyje užaugau,
Eik su manim kartu.
Kai aplink taip ramu,
Mano sieloj ramu,
Ir aš tylą geriu
Iš mėnulio delnų...
Ruduo
Šaltu lietum šia naktį lyja,
Lauke klajoja šešėliai ir tamsa.
O laikas atsiplėšęs skrieja
Ir viskas skendi lyg sapne.
Kas numaldys šią vėtrą baugią?
Kas sielą vėl gyvenimui prikels?
Man taip nejauku ir šalta,
Aš nebenoriu... Man nebereikia šio rudens...
|
