Naujienos

Ilgus metus gyvenanti tyloje ir rugsėjo mėnesį aštuoniasdešimtmetį švęsianti šiaulietė Ona Kugrėnienė iki šiol visus žavi savo optimizmu, neblėstančia gera nuotaika ir noru padėti žmonėms.

„Norėtųsi, kad tokių žmonių kaip Ona Kugrėnienė būtų kuo daugiau. Ji yra labai gyvybinga, aktyvi, veikli, nuoširdi ir be galo rūpestinga. Jau niekas net neįsivaizduoja kurčiųjų susibūrimų be šios moters, be jos šypsenos. Ona ilgus metus yra ir senolių pensininkų pirmininkė. O apie šios moters darbštumą ir kūrybiškumą galima būtų papasakoti pačiais gražiausiais žodžiais - jos skiautinių darbai eksponuojami įvairiausiose parodose“, - šypsodamasi sako Šiaulių kurčiųjų reabilitacijos centro direktorė Genė Adomaitienė.

Vaikystė nuoskaudos nepaliko

O. Kugrėnienė sako, kad su kurčiųjų gyvenimu susipažino jau labai seniai. Būdama penkerių metukų ji susirgo smegenų uždegimu. Nuo to laiko Ona pradėjo vis labiau nebegirdėti muzikos ir pašnekesių. Visiems tokia žinia buvo labai skausminga, o ypač Onos tėveliui.

„Skaudu buvo, kai tokioje gausioje šeimoje šeši girdi, o aš - ne. Broliai žaisdavo, kalbėdavo, o aš girdėdavau tik tylą. Nieko nesuprasdavau... Aš net daiktų nepažinojau. Todėl mama kaskart už rankos vedžiodavo ir bandydavo paaiškinti, kas tai per daiktai, pavyzdžiui, kaip atrodo stalas, kėdė ir panašiai. Labai daug man padėjo ir vyresnis girdintis brolis. Jis visur vesdavosi mane, mokėmės kartu suprasti vienas kitą, susikalbėti. Pamažu bendrauti buvo vis lengviau. Žinoma, vaikai tyčiodavosi, erzindavo mane...“ - pasakojo O. Kugrėnienė.

Tačiau vaikystėje ir vėliau patirtos nuoskaudos nepadarė ponios Onos nepakančios ir kerštingos aplinkiniams. Atvirkščiai, ilgus metus tyloje gyvenanti moteris kiek įmanydama padeda savo likimo draugams, juos padrąsina, stengiasi savo gyvenimo pavyzdžiu visus įkvėpti ir parodyti, kad daugelį dalykų privalai įveikti pats, pasitikėti savo jėgomis.

Anot O. Kugrėnienės, kurtiesiems iš tiesų tenka pakovoti su nemažai iškylančių bendravimo problemų. Sakykime, reikia nueiti pas gydytoją, o kaip su juo susikalbėti - jau tavo problema. Jeigu liga rimtesnė, tenka vestis ir vertėją, kad papasakotų daktarui, kuo sergi, kuo skundiesi ir pan. Labai daug kurtiesiems padeda Šiaulių kurčiųjų reabilitacijos centro direktorė G.Adomaitienė, kuris ligoninėse daktarams išverčia kurčiųjų nusiskundimus dėl sveikatos, padeda jaunimui laikant vairuotojų teises. O. Kugrėnienės gyvenimo kelias – ilgas ir gana sudėtingas, tačiau pati moteris sako savo likimo niekada nekeikusi. Tiesiog visuomet stengėsi į viską žiūrėti optimistiškai, kiek įmanoma daugiau bendravo ir tebebendrauja su kitais žmonėmis: iš vienų ji pati daug ko pasimoko, kitiems stengiasi padėti įvairiausiose situacijose. Ir taip – nuo pat vaikystės.

Atmintyje – karo įvykiai

Pirmą klasę Ona baigė girdinčiųjų mokykloje. Kai jai suėjo aštuoneri metai, tėvai mergaitę išvežė į Kauną, kur buvo įsikūrusi kurčiųjų mokykla. Joje kurčiuosius mokė vienuoliai. 1940 metais visos kurčiųjų mokyklos buvo sujungtos ir tapo Valstybiniu kurčiųjų-nebyliųjų institutu, kuris įsikūrė Marvos dvare.

„Mokytis buvo nesunku. Išmokau rašyti ir skaityti. Susiradau čia daug draugų ir bendraminčių. Iki šiol gerai atsimenu 1941 metus, kai buvo vasaros atostogos ir prasidėjo karas. Dauguma vaikų išvažinėjo į namus, o kai kurių tėvai negalėjo pasiimti dėl karo. Vasarą mokykloje likome keturiolika vaikų. Mūsų mokykla Marvoje buvo prie pat Nemuno ir prie pagrindinio kelio, kuriuo iš Vakarų traukė vokiečių būriai. Vieną dieną netikėtai į mūsų mokyklą atvažiavo vokiečiai su motociklais. Mes su mokytoja pasislėpėme rūsyje, o sargas liko mokykloje. Po kiek laiko atidarėme rūsio duris ir pamatėme stovinčius vokiečius su automatais. Vokiečiai mus kalbino savo kalba, o mes juk nieko negirdėjome, todėl negalėjome suprasti, ko iš mūsų nori ir kas dedasi aplinkui. Pasirodo, vokiečiai norėjo, kad mes, vaikai, eitume kasti griovių. Laimei, kad tuo metu su dviračiu atskuodė mūsų mokyklos direktorius Jonas Vajėga. Jis puikiai kalbėjo vokiškai, tad susitarė, kad mus paleistų. Tada direktorius visus vaikus pasiėmė ir nuvežė į miestą. Mieste jis prašė ūkininkų, kad šie mus nuvežtų į Jiezną. Vienas ūkininkas didesnius vaikus ir mane pasiėmė, o kitus paliko direktoriui. Iš Jiezno dvidešimt kilometrų pėsčiomis parbėgau pas savo tėvus į Stakliškių kaimelį (Prienų r.). Pamatę mane tėvai buvo labai nustebę ir sujaudinti“, - prisimena tolimus vaikystės metus O. Kugrėnienė.

Baigėsi karas. Tik direktoriaus J.Vajėgos pastangomis Kaune kurčiųjų mokslas tęsėsi toliau. Vokiečiai buvo užėmę mokyklos pastatą ir pirmame aukšte įkūrė geto policiją. Mokyklai grąžino tik antrą aukštą.

Rudenį, kai tėvai vėl išvežė Oną mokytis į Kauną, jai buvo jau keturiolika metų. Pavyzdingai besimokančią mergaitę mokytojai iš penktos klasės perkėlė į septintą. Tebesitęsė kurčiųjų ir vokiečių „draugystė“. Pirmame aukšte įsikūrę vokiečiai prašė kurčiųjų mergaičių, kad jos jiems adytų kojines. Atsidėkodami vokiečiai padovanojo želės. Šiandien Ona juokiasi prisimindama šią dovaną, mat kurčiosios nesuprato, kas ta želė yra ir kaip ją valgyti.

Ona prisimena ir tuos laikus, kai mokykloje trūko maisto. Tada jos tėvai su arkliais mokyklai veždavo maisto iš kaimo.

Po sunkių darbų – poilsis tarp bendraminčių

„Mano gyvenime buvo daug išgyvenimų. Širdyje ypač išliko karo metai. Jų tikrai niekada nepamiršiu, kad ir kaip norėčiau. Tačiau gyvenimas ėjo toliau. Baigusi dvylika klasių išvažiavau į gimtąjį kaimelį pas mamą dirbti. Po metų gavau pakvietimą į Vilnių mokytis amatų mokykloje. Ten mokėsi įvairaus amžiaus kurtieji. Čia galėjome įgyti batsiuvio, siuvėjos ar staliaus profesiją. 1950 metais, baigusi Vilniaus amatų mokyklą, įsidarbinau Vilniuje fabrike „Lelija“.

Tuo metu Vilniuje jau buvo įsisteigusi kurčiųjų draugija, kurios pirmininkas buvo Kazimieras Petronis. Susirinkę kurtieji turiningai leisdavo laisvalaikį: vaidindavo, šokdavo. Taigi dirbdavau fabrike ir lankydavausi vakarais kurčiųjų draugijoje. Čia galėdavau pailsėti po sunkių darbų, pasidalinti įspūdžiais su draugais. Po kiek laiko pradėjo kurtis ir kurčiųjų kombinatai. Kombinatai tapo mūsų gyvenimo centru“, - pasakoja O. Kugrėnienė.

Susitikimas su būsimu vyru

Viename kurčiųjų suvažiavime Ona susipažino su būsimu vyru – Algirdu Kugrėnu. Jis apkurto karo metu sprogus bombai. Tad jauni žmonės puikiai suprato vienas kitą, ėmė draugauti. Po metų Ona ir Algirdas susituokė ir išvažiavo gyventi į Kaliningradą (Rusija). Pagyvenę ten metus Algirdo mamos prašymu jie grįžo atgal į Lietuvą, įsidarbino Joniškyje. Gimė dukra Laima, kuri šiuo metu gyvena ir dirba Šiauliuose mokytoja bei domisi turizmu.

Anot O. Kugrėnienės, ji nuolatos svajojo gyventi didmiestyje. Todėl paprašė vyro, kad jis važiuotų į Šiaulius ieškoti naujo darbo ir gyvenamos vietos. Svajonė išsipildė. Vyras Algirdas įsidarbino televizorių gamykloje inžinieriumi, o Ona pradėjo dirbti Šiaulių avalynės fabrike „Elnias“. Fabrike prie konvejerio ji siuvo kariškus batus. Išdirbusi dešimt metų fabrike O. Kugrėnienė pakeitė darbą. Dvidešimt metų ji dirbo siuvykloje siuvėja, iš ten ir išėjo į užsitarnautą poilsį. Būtent tuomet moteriai atsirado laiko mėgstamiems užsiėmimams, bendravimui, pagalbai kitiems žmonėms.

Prieš dešimt metų O. Kugrėnienei buvo pakeistas širdies vožtuvas. Tačiau jos energingumo ir aktyvumo tai nepalaužė. Moteris nuolat domisi medicina ir skaito knygas apie širdies ligas. Kai kurie suaugę kurtieji nemoka rašyti ir skaityti, todėl kiekvieną trečiadienį jiems kurčiųjų reabilitacijos centre Ona skaito iš laikraščių pagrindines naujienas gestų kalba.

Geriausias vaistas - gera nuotaika

Optimizmu ir energija trykštanti moteris dabar stengiasi padėti tokio pat likimo draugams. Retas kurčiasis pamatys šią moterį sunerimusią ar liūdną. Ona laisvalaikiu užsiima skiautiniais. Anot jos, siūdama ji pamiršta viską, kas aplink vyksta, ir mėgaujasi rankdarbiu. Neseniai savo skaitinius ji pristatė parodoje.
Iš kur ji semiasi energijos, veiklumo ir stiprybės? Į šį klausimą moteris atsako nedvejodama: „Geriausias vaistas - gera nuotaika, o stiprybės man suteikia bendravimas su žmonėmis“.


Dovilė URMONAITĖ

Šiauliečiai neįsivaizduoja kurčiųjų susibūrimų be Onos Kugrėnienės ir jos šypsenos.	O. Kugrėnienė kurčiųjų darbų parodoje "Kuriu tyloje", kur buvo eksponuojami ir jos skiautiniai. Šiaulietė siūdama skiautinį pamiršta viską, kas aplink vyksta, ir mėgaujasi savo užsiėmimu.