|
„Mano dienos kaip šventė, nes gyvename nuo šventės iki šventės,“ – juokėsi jau 30 metų su kurčiaisiais dirbanti Panevėžio kurčiųjų reabilitacijos centro meno vadovė Genovaitė Sipavičienė. Visada darbų sukūryje, visada tarp žmonių ir visada kūryboje. Kitaip savo gyvenimo neįsivaizduojanti moteris sako, jog jei reikėtų palikti mylimą darbą ir per šitiek metų pamiltus žmones, ji mirtų iš liūdesio.
Didžiuojasi dirbdama prasmingą darbą
„Ši veikla man ir darbas, ir poilsis. Neįsivaizduojate, kaip aš laukiu savo šokėjų, jaudinuosi, jeigu vėluoja į repeticijas, rašau žinutes, nes labai gerai žinau, kad, praleidus porą trejetą repeticijų, jų akyse „užges“ įkvėpimo ugnelės, o vėl jas įžiebti reikės daug laiko ir pastangų. Suprantu, kad jaunimas po pamokų nori parbėgti namo, sušilti, pailsėti. Tačiau centre taip pat visada yra arbatos, kavos, čia galima atsipūsti, pailsėti. Atrodo, kad viską galėčiau padaryti, kad tik kuo daugiau kurčiųjų ateitų į centrą, išeitų į sceną ir pasireikštų,“ – entuziastingai pasakojo ponia Genovaitė.
Ilgametę patirtį turinti talentinga specialistė puikiai išmano kurčiųjų psichologiją: ji sako žinanti ir jaučianti, kam galima pasakyti pastabą ir į ją bus įsiklausyta, o ką – geriau paskatinti geru žodžiu, nes ir menka kritika gali įskaudinti ir įžeisti: „Visada pasidžiaugiu net ir labai mažais jų pasiekimais, ir visus menkus nesusipratimus stengiuosi išspręsti šypsodamasi. Šypsena mano veide yra būtina, nes jei nesišypsau, kurčiųjų supratimu, vadinasi, pykstu“.
Visada besišypsanti, energinga, žvitri tarsi mergaičiukė, ponia Genovaitė įsitikinusi, jog judesys ir šokis prailgina gyvenimą. Anot jos, jei žmogus moka vaikščioti, jis gali ir šokti.
Sukūrusi daugybę choreografinių siužetų, įvairioms progoms paruošusi gausybę programų, išugdžiusi ne vieną talentingą šokėją, o kiekvieną atėjusį į centrą sugebėjusi įtikinti pasitikėti savo jėgomis – šiandien ji pelnytai didžiuojasi tuo, kad dirba labai prasmingą darbą.
O pradžia šio reikalingo darbo, kaip jau buvo minėta – prieš 30 metų.
Pasiūlymas dirbti su kurčiaisiais išgąsdino ir… sudomino
Baigusi aštuonias klases būsimoji choreografė, o vėliau baletmeisterė išvyko į Vilnių, kur Kultūros mokykloje įgijo choreografės specialybę. Mokslus tęsė tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute, tačiau, kaip sakė Genovaitė, jai labai norėjosi dirbti pagal specialybę, todėl pradėtų studijų nebaigė ir grįžo Panevėžį. Jauna mergina, šokusi ne viename šokių kolektyve, sulaukė pasiūlymo dirbti Panevėžio tarprajoniniuose kurčiųjų kultūros namuose. Tuomet ji niekaip negalėjo suvokti, kad kurtieji gali šokti. „Išgirdus tokį pasiūlymą buvo daug išgąsčio, tačiau netrūko ir intrigos. Pabandžiau ir… man patiko,“ – juokėsi G. Sipavičienė.
Darbo su kurčiaisiais specifikos mokė patys kurtieji
Prieš tris dešimtmečius darbas su šokių kolektyvais šiek tiek skyrėsi nei dabar: dar nebuvo jokių muzikos įrašų, todėl repeticijos vykdavo grojant muzikantui akordeonu, o jaunąją choreografę dirbti su kurčiaisiais mokė patys kurtieji. Kad suprastų, kada pradėti šokti, jie prašė jaunosios mokytojos smarkiai treptelėti koja arba stipriai pabelsti į žemę lazda. Tačiau ponia Genovaitė sakė, kad lazdos jos darbe neprireikė, ji greitai perprato gestų kalbą, o šokėjams, kad suprastų, kada jie turi pradėti, sustoti bei kitas komandas, pakanka rankos mosto. Pasak jos, artimieji visada juokiasi, kad kalbėdama daug gestikuliuojanti, tačiau išraiškinga kalba ir gestikuliavimas rankomis, per kelis darbo su kurčiaisiais dešimtmečius, jau yra įsigėrę į esybę.
Grįžus į gimtąjį miestą, keliai vėl atvedė pas kurčiuosius
Po trijų metų, Panevėžio tarprajoninių kurčiųjų kultūros namų direktorės paskatinta baigti aukštąją mokyklą, Genovaitė išvyko studijuoti į Klaipėdą. Ten įgijo baletmeisterio pedagogo specialybę. Baigusi studijas atvyko gyventi į Vilnių, kur dirbo metodinį darbą bei vadovavo ritminių šokių kolektyvui. Ten sukūrė šeimą, susilaukė sūnelio. Tačiau, kaip pažymi G. Sipavičienė, ją traukė grįžti į Panevėžį. Grįžus į gimtąjį miestą, keliai vėl nuvedė pas kurčiuosius. Jauną specialistę kurtieji išrinko Panevėžio tarprajoninių kultūros namų direktore. Tačiau energingoji vadovė ne tik įstaigai vadovavo, bet ir mokė kurčiuosius imituoti dainas, šokio meno, statė spektaklius. Ponia Genovaitė prisiminė ir geru žodžiu minėjo savo pirmiuosius mokinius: Edmundą ir Danutę Mažeikius, Julių Barisevičių, jo būsimą žmoną Laimą ir kt.
Džiugina suaugusiųjų aktyvumas
Prasmingą darbą dirbanti moteris džiaugėsi, kad dabartinėje centro veikloje noriai dalyvauja ir senjorai. Specialiai jiems ji sukuria choreografinius siužetus. Garbaus amžiaus Danutė ir Stanislovas Taraškevičiai, Irena Jackūnienė, noriai šoka, mokosi imituoti dainas, vaidina spektakliuose. Dalia Jurevičienė, Vilius Kiuras, Irena Tančikienė, Sigita Špokauskaitė – jau keletą metų noriai repetuoja ir aktyviai dalyvauja visuose šventiniuose renginiuose bei koncertinėse programose. Zoja Meškinienė žiūrovus geba užburti rankų plastika. Ji šoka daugelį šokių, labai gerai sugeba imituoti dainas. „Zoja labai nori, kad jos imituojamos dainos jaudintų, paliestų žiūrovų širdis. Tenka įdėti daug laiko ir pastangų tokioms dainoms surasti. Juk reikia, kad atitiktų judesys, gestas, muzika. Todėl tomis dienomis, kai nėra repeticijų, nuo ryto iki vakaro perklausau daugybę dainų, kad atrinkčiau tą, kuri jaudintų širdį“, - darbo užkulisius atskleidė meno vadovė.
Tikslas – pritraukti kuo daugiau jaunimo
Didžiausia G. Sipavičienės svajonė – į centro veiklą pritraukti kuo daugiau jaunimo. Ji džiaugėsi, jog talentinga šokėja Jurgita Gritėnaitė tiesiog „dega“ šokiu. Silpnai matydama mergina stengiasi iš meno vadovės pasakojimo suvokti šokio judesius, jo esmę. Įdėjusi be galo daug pastangų ir kantrybės ji pasiekia nuostabių rezultatų. Aktyviai centro veikloje dalyvauja ir neseniai Panevėžio kolegijoje studijas baigusi meniškos sielos mergina Rasa Rutkauskaitė, M. Rimkevičaitės technologijų mokykloje besimokantis Darius Kaušakis. „Labai džiaugiuosi, kad į centro meninę veiklą neseniai įsijungė ir Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos mokiniai Laisvydas Jakiūnas ir Ineta Černeckytė. Smagu matyti, kaip laisvai ir drąsiai scenoje jaučiasi Laisvydas, tad net ir pajuokaujame, kad neveltui jo toks vardas,“ – sakė meno vadovė.
Atvykusi iš repeticijos pasiimti dukros ponia Alyna Černeckienė neslėpė džiaugsmo, kad Ineta, į centro veiklą įsijungusi tik nuo šio rudens, tapo laisvesnė, labiau pasitiki savimi. „Labai mylime savo vadovę už jos rūpestį, gebėjimą uždegti, už tai, kad randa kiekvienam atėjusiam nišą pasireikšti. Negaliu patikėti, kad mano mergaitė, kuriai ką tik gimusiai buvo nustatytas cerebrinis paralyžius, dabar šoka scenoje,“- džiaugėsi motina.
Laima LAPĖNIENĖ
 |
| Panevėžio kurčiųjų reabilitacijos centro meno vadovė Genovaitė Sipavičienė su centro saviveiklininkais. |
|
