Naujienos

Pasak Plungės pirminės kurčiųjų organizacijos pirmininkės Vidos Pažereckienės, 84 metų Julijona Jankauskytė - viena iš aktyviausių narių bendrijoje. Nors senolės gyvenimas buvo nelengvas – gražiausi jos jaunystės aštuoneri metai prabėgo Sibiro tremtyje - ji stebina savo veržlumu. Visada mielai dalyvauja renginiuose, gražiai mezga, nepaisant garbaus amžiaus, visada energinga, veikli ir moka pritapti prie kolektyvo.

Sunki liga ir netikėta tremtis

Julijona gimė 1926 m. Telšių rajone Lieplaukyje. Ankstyvojoje vaikystėje sunkiai sirgo. Kiek prisimena iš tėvų pasakojimų, matyt tai buvo tarp vaikų paplitusi pavojinga skarlatina. Po ligos mergaitė visiškai apkurto. Silpnos, negirdinčios Julytės į mokslus tėvai neleido. 1938 m Kaune, Muravos gatvėje pradėjęs veikti Kurčiųjų institutas tolimo Žemaitijos krašto žmonėms buvo nepasiekiamas, o gal ir nežinomas? Be to ūkyje reikėjo darbo rankų, nes tėvai turėjo daug žemės. Dėl jos, pokaryje visa šeima buvo ištremta į Sibirą. Nuo tremties išsisaugojo vienintelis brolis, tą lemtingą dieną, laimingo atsitiktinumo dėka, pabėgęs.

Julijona jau buvo subrendusi mergina, todėl viską aiškiai prisimena, tik, dėl tuo metu jos apriboto bendravimo, trūksta konkretesnės informacijos. Julijona mena, kad kelionė į Sibirą labai prailgusi dėl nuolatinės įtampos. Ne ramino pačios juodžiausios mintys. Kalbų gyvuliniuose vagonuose būdavo įvairiausių. Po ilgos kelionės tėvai, Julijona ir dar dvi seserys (iš kurių viena irgi kurčia ) atsidūrė Krasnojarsko srityje, Sajunskij rajone, Malinovkos kaime.

Pirmieji metai buvo ypač sunkūs, nes nebuvo kur gyventi, kuo rengtis, vienu gyvenamu būstu reikėjo dalintis su keliom šeimom: kiauri barakai, baisus skurdas, naktimis nebuvo kuo užsikloti, užmigti neleisdavo ir įvairūs parazitai: utėlės, blakės. Visus šiurpino atšiaurus klimatas, nepakantūs žvilgsniai lietuvių atžvilgiu. Prižiūrėtojų buvo atidžiai saugojami, be leidimų negalėjo išvažiuoti net į artimiausią miestą, gauti siuntiniai, laiškai griežtai tikrinami.

Bet aplink buvo daug miškų, todėl tremtiniai pradėjo statytis rastinius namelius, kad ir primityviom sąlygom dirbti žemę.

Vasaros buvo, nors ir trumpos, bet labai gražios. Moteris prisimena, kad šaltomis Sibiro žiemoms reikėdavo prisiruošti ypač daug malkų. Pati su rankiniu pjūklu pjaudavo, paskui kapodavo. Siautėjo vidurių šiltinė, dizenterija, kitos infekcinės ligos, badas, todėl šiaurėje liko daug pažystamų kapų. Didelės nelaimės jų šeimą aplenkė, po paskelbtos amnestijos seserys su tėvais grįžo į Lietuvą

Nelengvas darbas

Sibire, kiekvienam darbingo amžiaus šeimos nariui, buvo privaloma dirbti. Tremtiniai suburti į „kolchozus“, kooperatyvus. Dažnai tekdavo dirbti be išeiginių dienų. Kiek aprimdavo darbas žiemą, per pačius Sibiro šalčius, kai minusinė temperatūra viršydavo 40 laipsnių. Vasaromis sodindavo bulves, šienavo, ravėjo, pjovė javus. Ji pasakoja, kad dažnai bulves tekdavo sodinti, kasti primityviais kastuvais, moterims tampyti sunkius maišus. Julijona prisimena, kad visuose darbuose buvusios normos, griežtai reikalaudavo jas įvykdyti, bausdavo už prasižengimus, vėlavimą į darbą. Neslėpdama pasididžiavimo ji sako, kad visada normas vykdydavo, nes turėjo stiprias rankas.

Krasnojarsko krašto upėmis, Jenisiejumi ir jo intakais, plukdė rastus, į darbą tekdavo eiti net ir žiemomis po 10 -12 kilometrų. Rudenį, atėjus avių kirpimo metui, per dieną su paprastom, rankinėm žirklėm nukirpdavo 12 avių. Spartuolės rekordo niekas nesiryždavo viršyti!

Vaizdingais gestais parodo, kokius kubilus tešlos reikėdavo užminkyti, kepant šeimai naminę duoną, kurios tremtyje visada stigo. Duona būdavo išduodama pagal korteles, norint gauti stovėdavo ilgose eilėse. Todėl, kiek prasigyvenus, duoną kepdavo dažnai namuose. Dauguma lietuvių Sibire pradėjo auginti avis. Aprūpindavo šeimą aviena per šventes. O ilgavilnės avys labai vertintos už geros kokybės vilną. Be to, nei vienas šiaurietis žiemą neišsiverčia be kailinių.

Religines šventes švęsdavo paslapčia, tik šeimoje.
Vešlūs, uogomis turtingi Krasnojarsko krašto miškai, viliodavo seseris. Kartais net labai ilgą kelią su draugėmis eidavo rinkti įvairių miško gėrybių. Ilgam įsiminė mėlynių rinkimas. Iš medžio pasigamindavo specialias šukas. Nuo mėlynių krūmų „nušukuotas“ stambias uogos su lapais išpūsdavo vėjyje. Neįprasta sparta leisdavo prisirinkti per dieną po kelis kibirus mėlynių.

Tremtiniai rinkdavo ir nepakartojamo skonio kedro riešutus. Pasigamindavo prietaisus jiems skinti ir jais nuo aukštų medžių tiesiog nudauždavo stambius kedro vaisius. Belikdavo juos nusilupti. Badmečiu buvo šioks toks priedas prie varganų maisto atsargų.

Graži Sibiro gamta buvo tikras kontrastas tarp taigos išsibarsčiusiems kaimams. Nedažyti aptriušusių rąstų nameliai, apleista aplinka, skurde vargstantys žmonės ir ištisais metais sunkiai išbrendami keliai.

Svajonių išsipildymas

Taigos platybėse kiekvieno lietuvio svajonė buvo kuo greičiau grįžti į gimtinę. Julijonos svajonė išsipildė 1956 m. Grįžusi apsigyveno Plungėje. Iki išėjimo į pensiją dirbo valytoja. Bendradarbių buvo vertinama už kruopštų darbą, gyvenimo džiaugsmą ir atkaklumą, nugalint kliūtis. Dabar gyvena viename name su trečios, girdinčios sesers šeima. Turi erdvias patalpas antrame namo aukšte. Mėgstanti bendrauti moteris vis džiaugiasi mažametės proanūkės draugija.

Darbštuolė pati tvarko namo aplinką. Akį traukia gražiai suformuota gyvatvorė, pastatytas vasarinis šiltnamis ir puošnūs dekoratyviniai augalai. Julijona pasakoja, kad be gabalėlio žemės prie namų nemokėtų gyventi. Ji čia augina įvairių vaiskrūmių, tik jai žinomų pomidorų, paprikų rūšis, ravi, prižiūri gėlyną. O šalia pakrantėje vingiuoja siauras upelis. Jai tai pats nuostabiausias kampelis žemėje.

Įvairios ligos – ne kliūtis

Visa bėda, kad solidaus amžiaus moterį kamuoja sąnarių skausmai. Jos vietoje gal kitas žmogus tik gulėtų, nes abiejų kojų keliai stipriai deformavęsi, sustorėję, patinę. Užuot dejavusi užsigrūdinusi „sibirietė“pademonstruoja pratimus, kuriuos, pasak jos, atlieka kasdien ir jie ją „išjudina darbams“.

Jokių mokslų nebaigusi Julijona yra labai gabi. Pasirodo, ji pati laikui bėgant savarankiškai išmoko skaityti, domisi spauda. Patinka skaityti eilėraščius, nes jie trumpi ir, pasak jos, daug ką pasakantys...O jei ką pamatys ir jai patiks - būtinai padarys! Jei nepasiseka, tuomet pavyzdį ardo, kad atsiskleistų visos gamybos paslaptys...

Šeimos nesukūrė, bet taip likimas lėmė, kad per savo gyvenimą mažai teko gyventi vienai. Plungės kurčiųjų bendrijos moterys pasakoja, kad ji dažnai stebina drauges ir kulinariniais sugebėjimais. Darže užsiaugintas daržoves konservuoja, gamina įvairiausias mišraines. O didesnių švenčių metu su atsakomybe papuošia šventinį stalą, suranda kuo pradžiuginti žmones ir konkrečiu pavyzdžiu patvirtina, kad siekiant estetinio grožio reikia ne vien daugybės pinigų.

Gyva istorija

Daug patyrusi vargo, visą gyvenimą praleidusi vien tyloje, išėjusi į pensiją, džiaugiasi ramia senatve. Visus stebina moters pakantumas. Žmonių būryje atsiradusius ginčus ji tuoj pat „užgesins“ maloniu gestu, o kalbą pakreips taip, kad akimirksniu bus pamirštas kilęs konfliktas. Todėl kurčiųjų bendrijos narių yra vertinama ir gerbiama.

Veržliausios jaunystės ir sunkiausi gyvenimo metai praleisti Krasnojarsko srityje nuolat Julijonos atmintyje. Nors tai jau istorija. Gyva istorija. Moteris primena, pasakoja už tuos, kurie liko amžinai ten. Ir už tuos, kurie grįžę į gimtinę, vadinti „liaudies priešais“, dar ilgai negalėjo papasakoti.

Aldona Gema STANKEVIČIENĖ - MACIONYTĖ

Mėgstanti bendrauti Julijona Jankauskytė vis džiaugiasi proanūkės draugija.