|
Ilgametis kurčiųjų draugijos narys Alfonsas Griciūnas yra praėjusio amžiaus penktojo-devintojo dešimtmečių draugijos kultūrinės, visuomeninės veiklos liudininkas. Ir ne tik. Alfonsas buvo svarbiausių to meto įvykių dalyvis – vienas pirmųjų tuomet dar tik kuriamos sostinės kurčiųjų įmonės darbuotojų, aktyvus saviveiklininkas, sportininkas, visuomenininkas.
Apie klastingą ligą, karą, mokslus
Iš Biržų krašto kilęs Alfonsas klausos neteko jau kūdikystėje. Nors smegenų uždegimo pasekmes gydė beveik ketverius metus, pasveiko, bet klausos atgauti nepavyko. Susirūpinusiems tėvams medikai niekuo nebegalėjo padėti. Mama žinojo, kad Kaune yra kurčiųjų mokykla, bet prasidėjus karui vaiką nuvežė į Vabalninko vienuolyne tuomet veikusį girdinčių vaikų darželį.
Vokiečiams okupavus kraštą tėvas buvo išvežtas į darbus Vokietijoje ir dingo be žinios. Mama likusi viena su trimis vaikais nenuleido rankų. Vyresnis brolis Antanas mokėsi Vabalninko pradinės mokyklos ketvirtoje klasėje. Šalia brolio pasodintą mažametį pradinuką Alfonsą bandė mokyti kartu su girdinčiaisiais. Mokytojų ir brolio padedamas berniukas išmoko pažinti raides, jas parašyti, skaityti, skaičiuoti.
Po karo buvo atvežtas į sostinę, į tuometę kurčiųjų ir nebylių internatinę mokyklą. Mokykla buvo dviaukštė, medinė ir stovėjo S.Konarskio gatvėje, prie pat Vingio parko, tais laikais vadinto Zakretės mišku.
Savo atsiminimuose Alfonsas pasakoja, kad patys mokiniai tvarkydavo aplinką, plaudavo miegamųjų grindis, padėdavo virtuvėje – atnešdavo malkų, vandens, skusdavo bulves. Berniukas mokykloje ne tik mokėsi, bet ir daug sportavo. Varžybos jam būdavo maloni pramoga, dažnai mokyklos garbę su kitais sportininkais gindavo lengvosios atletikos rungtyse.
Baigęs minėtą mokyklą, kurioje buvo mokoma iki aštuonių klasių, toliau mokslus Alfonsas tęsė kurčiųjų amatų mokykloje, per dvejus metus įgijo avalyninko specialybę.
Visi darbai – kurčiųjų sistemoje
Baigęs amatų mokyklą, 1955 m. įsidarbino Vilniaus kurčiųjų įmonėje, avalynės ceche. Tuomet buvo naudojama primityvi įranga, paprasti, už savo lėšas nusipirkti darbo įrankiai: plaktukas, yla, replės, peilis ir kurpalis. Mechanizuoti buvo sudėtinga, nes patalpos nebuvo pritaikytos gamybai, ankštos ir tamsios. Vasarą batsiuviai išsinešdavo į kiemą stalus, kėdes ir ten dirbdavo. Darbui pasibaigus Alfonsas prašydavo meistro cecho rakto, nakvodavo ten pat, ant darbo stalo šalia krosnies.
Siekiant mechanizuoti gamybos procesą, įmonė keliskart kraustėsi į didesnes patalpas. Kretingos, Subačiaus, Vito (dabar Šv. Kazimiero g. 3) gatvėse šiek tiek patvarkytos buvusios įmonės patalpos tapo darbininkų, tarnautojų bendrabučiais. Visų darbuotojų atlyginimai buvo menki, vos užteko pragyventi. Darbo užmokestis ilgai nedidėjo – buvo sunkūs metai. Laikui bėgant gamybos profilis, apimtys plėtėsi, todėl buvo gautas leidimas statyti naują įmonę.
Alfonsas dirbdamas mokėsi vakarinėje mokykloje, įgijo vidurinį išsilavinimą, metus dirbo avalynės cecho vedėju, skirstydavo darbus, rengdavo gamybos ataskaitas.
1972 m. įmonė persikėlė į naują šiuolaikinį pastatą Kauno g. 32 ir nuo 1995m. kaip UAB „Vikada“ gyvuoja iki šiol. Čia Alfonsas taisė ir gamino naują avalynę, vėliau buvo paskirtas gatavos avalynės kontrolieriumi.
Visuomet geros nuotaikos, pasitempęs, žvalus vyras aktyviai dalyvavo įmonės kultūrinėje, visuomeninėje veikloje, savanoriškai kartu su kitais bendraminčiais dažnai talkino draugijos įmonės ir Kultūros namų statybose. 1960 m. kartu su kitais avalynės baro bendradarbiais dalyvavo daugiadieniame dviračių žygyje aplink Lietuvą.
Alfonsas tris kadencijas buvo renkamas įmonės profsąjungos komiteto nariu, buvo draugijos konferencijų ir suvažiavimų dalyvis. Jo gyvenime darbas ir meno saviveikla nuolat buvo greta vienas kito.
Gražiausi gyvenimo metai – teatrui
Tuometės LKD pirmininkės Elenos Zabielienės paragintas Alfonsas pradėjo lankyti dramos būrelį. 1955 m. Vilnius vis dar kėlėsi iš griuvėsių. Gatvėms tvarkyti buvo organizuojama daug talkų, kuriose dalyvavo ir mūsų bendruomenės nariai. Vargino sunkus darbas, prastos buitinės sąlygos, bet jaunimas rasdavo laiko ir meno saviveiklai.
Po darbo ir pamokų vakarinėje mokykloje saviveiklininkai skubėdavo į repeticijas, kurios vykdavo kurčiųjų amatų mokyklos salėje Vito g. 3 (dabar Šv. Kazimiero g. 3). Kadangi repeticijos baigdavosi vėlai, kartais ir po vidurnakčio, mokyklos vadovybė nenorėjo įsileisti.
LKD pirmininkės E. Zabielienės rūpesčiu kurčiųjų bendruomenei laikinai buvo suteiktos buvusio areoklubo patalpos Jaunimo sode (Sereikiškių parke). Čia laisvai galėjo rinktis kurčiųjų bendruomenė, buvo rodomi filmai, vykdavo šventiniai minėjimai, saviveiklininkų pasirodymai.
Meno mėgėjų vis daugėjo, kūrėsi nauji būreliai, kuriems vadovauti pradėjo kvalifikuoti specialistai. Su saviveiklininkais dirbo operos ir baleto teatro aktorius S. Jomantas. Tuomet spektakliuose nebuvo vartojama gestų kalba. Vadovaujant S. Jomantui suvaidinta ne viena lietuvių dramaturgų pjesė: B. Dauguviečio „Žaldokynė“, K. Sajos „Silva studentauja“, K. Borutos „Velnių malūnas“ ir kt. Tuomet kurtieji aktoriai vaidindavo ir pjesės veikėjų monologus perteikdavo sakytine-žodine kalba.
Laikui bėgant dramos būrelio vadovai vis keitėsi. Pradėjus vadovauti režisieriui J. Vaitiekaičiui dramos mėgėjų būrelis profesionalėjo, augo aktorių patirtis, gebėjimai. Daugeliui kūrinių scenarijus režisierius, pasitelkdamas vaizduotę, sukūrė, pritaikė mūsų būreliui. Tai buvo ne žodžio, o judesio, gesto, abstrakcijos, simbolio teatras, kuriam 1982 m. buvo suteiktas garbingas Liaudies teatro „Mimika“ vardas.
Vaidyba, spektakliai, gastrolės, bendras kūrybinis darbas ilgam tapo Alfonso gyvenimo dalimi. Trisdešimt septynerius metus scenai atidavęs vyras sukūrė įsimenančius vaidmenis spektakliuose „Ei, žmonės“, „Kaukės“, „Susitikimai“, „Žmonės kaip paukščiai‘, „Mūsų gerasis“ ir kt. Kartu su kitais trupės artistais draugijos kultūrinę veiklą pristatė Estijos, Latvijos, Gruzijos, Olandijos, Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Lenkijos žiūrovams, dalyvavo Pabaltijo šalių bei respublikiniuose festivaliuose-konkursuose.
Apdovanojimai už darbą ir visuomeninę veiklą
Vilniaus kurčiųjų įmonėje Alfonsas išdirbo iki pensijos – 37 metus. Įmonės, avalynės cecho vadovai jo ilgametį sąžiningą darbą ne kartą įvertino garbės raštais, padėkomis, dovanomis.
Kultūros ministerija, Lietuvos kurčiųjų draugija, LKD Vilniaus teritorinė valdyba už aktyvų organizacinį, kultūrinį ir visuomeninį darbą apdovanojo „Meno saviveiklos žymūno“ ženklu, garbės raštais, proginiais sveikinimais bei turistiniais kelialapiais į Azerbaidžaną, Armėniją, Gruziją.
Svarbios sukaktys
Mėgstantis bendrauti vyras kartu su žmona Liongina jau šešiasdešimt metų yra kurčiųjų draugijos nariai. Jiedu susipažino įmonėje, sukūrė šeimą. Žmona taip pat dirbo įmonėje, siuvimo ceche siuvėja iki pat senatvės pensijos.
Išėję į užtarnautą poilsį abu yra aktyvūs Vilniaus kurčiųjų reabilitacijos centro senjorų klubo “Bičiuliai“ nariai. Alfonsas yra senjorų klubo tarybos narys, neretai pasirodo scenoje trumpuose, komiškuose etiuduose.
Kitais metais draugijos veteranų šeimoje bus minimos dvi garbingos sukaktys – bendro gyvenimo penkiasdešimt penkerių ir Alfonso aštuoniasdešimtmečio. Laiko ratas nesustoja. Linkime Alfonsui geros sveikatos ir ilgų bei laimingų gyvenimo metų.
Vanda VAITKUTĖ
 |
| Ilgametis kurčiųjų draugijos narys Alfonsas Griciūnas. |
|
