Naujienos

Mokykliniam suole nesėdėjo

Sunku patikėti, bet Pakruojo rajono Liesų kaimo gyventojos 25-erių Jolanta ir 23-ejų Edita Lapinskaitės iki šių metų iš tikrųjų nėra sėdėjusios mokyklos suole. Jos nebaigusios net pirmos klasės. Seserys yra sutrikusios klausos ir nekalba.

Visos publikacijos, kurias pavyko perskaityti apie jas, „atrastas“ vos prieš kelerius metus, tai bandymai ne tik papasakoti apie jų intuityvų ieškojimą ryšio su aplinkiniu pasauliu, pastangas susikurti bent minimalią būties prasmę, bet ir išteisinimo nuosprendžiai motinai, kuri jų neatidavė į jokią ugdymo įstaigą. Šiame rašinyje bandysiu vengti kaltų ir nekaltų paieškos, nesiaiškinsiu visuomenės abejingumo priežasčių ir stengsiuosi pateikti tik kelių šaltinių patvirtintus merginų biografijų faktus.

Prošvaistė – piešimas

Jolantai nebuvo metukų, o Edita ką tik gimusi, kai Regina Lapinskienė nepakėlusi vyro smurto grįžo į kaimą pas mamą. Namelyje prie miško ir užaugo mergaitės. Pasak dabartinių mokytojų liudijimų, jos jiems skundėsi prabėgusių dienų liūdesiu, monotonija ir sunkiais ūkio darbais. Vienintele prošvaiste tapo piešimas, kuriam jos buvo neabejotinai gabios. Kai seserys ūgtelėjo, mama jas išsiuntė dailės įgūdžius tobulinti pas Žeimelio vidurinės mokyklos dailės mokytoją Saulių Zapalskį. Iki ten jos numindavo dviračiais. Pasak R. Lapinskienės, dukroms ji nenupirko molberto, nes vien moterų prižiūrimame ūkyje niekada nebuvo užtektinai pinigų. Jų pakako prasimaitinti, dažams ir popieriui. Bet ne brangesniems tapybos reikmenims ar gerai kompensuojamajai klausos technikai.

Svarbus faktas, kad vaikystėje seserims buvo skirti klausos aparatėliai. Jolanta savąjį išsaugojo, o Edita jau senokai pametusi. Tad ir jų padėtis skirtinga. Jolanta, nors ir nekalbėjo, bet šį bei tą girdėjo visą laiką, o Edita – tik skaitė iš lūpų.

Išleido iš namų

Prieš maždaug trejus metus Regina Lapinskienė galų gale ryžosi paleisti, anot jos, drovias ir baikščias dukras, toliau nuo savęs. Pirmais metais Radviliškio reabilitacinis profesinio rengimo centras, į kurį motina kreipėsi, mergaitėms padėti negalėjo. Na, o kitąmet Šiaulių universitetui centre pradėjus įgyvendinti pakankamų darbinių įgūdžių ir bendrųjų gebėjimų neturintiems ir nepasirengusiems profesinėje mokykloje mokytis neįgaliems asmenims programą, seseris priėmė į trijų mėnesių kursus. Visą tą laiką jos mokėsi virti, siūti, daryti rankdarbius. Ir, žinoma, piešė. Tad įpusėjus seserų buvimo laikui centre buvo surengta jų dailės darbų paroda.

Tuo metu Radviliškio reabilitaciniame profesinio rengimo centre kaip tik vyko renginys, į kurį rinkosi profesinių neįgaliųjų ugdymo įstaigų atstovai. Jame dalyvavo ir Vilniaus kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų reabilitacinio profesinio mokymo centro (VKNRPMC) atstovai. Vėliau VKNRPMC direktoriaus pavaduotoja Ernesta Konovalčik papasakos, kad iš visų tuomet centre eksponuotų mokinių darbų ją labiausiai sudomino piešinių paroda bibliotekoje. Žodis po žodžio mokyklos vadovai vilniečiams išklojo dramatišką seserų gyvenimo istoriją. Kaip turbūt ir atspėjo rašinio skaitytojai, nuo 2006 metų rudens Jolanta ir Edita buvo pakviestos į kurčiųjų profesinį centrą.

Likimai vienodi, o būdas skirtingas

Kai susitinkame, iškart į akis metasi seserų būdo skirtumai. Abi dar neatsidžiaugusios bendravimu. Tik Edita pagal savo būdą – ji itin komunikabili – negali sulaukti klausimo, todėl nusiveja savo pačios pasiūlytą temą. O Jolanta – santūri ir kukli – vis bando kažką pasakyti be žodžių. Ir labai drovisi už abi, kad yra tokios ribotos. Akyse matau norą tiek daug papasakoti, bet įžvelgiu ir turimų priemonių stygių tai padaryti. Iš tikrųjų protingos merginos svarbius dalykus moka perteikti net ir nevartodamos jokios kalbos. Tiesiog užčiuopi jų jausmus, skaitai iš akių.

Mokosi visko iš karto

Centro darbuotojai tikino, kad dabar susikalbėti su jomis jau įmanoma. Namuose tarpusavy mergaitės bendravo savo susikurtais gestais, o su mama – žiūrėdamos į jos lūpų judesius. Tokios jos ir peržengė mokyklos slenkstį.

Šiandien mokytojai ir bendramoksliai jas išmokė daugybės gestų. Per gestus seserys mokosi lietuvių kalbos. Anot pagal individualią programą su jomis dirbančios specialiosios pedagogės Rasos Saulienės, kartais būna ir atvirkščiai. Mergaitės žino vieno kito žodžio reikšmę ir per juos mokomos gestų. Iš tiesų šiuo metu joms keliami didžiuliai tikslai: mokomos dviejų kalbų, profesijos dalykų, stengiamasi padėti įsiminti kuo daugiau sąvokų, formuojami sociokultūriniai įgūdžiai. Ponia Rasa prisimena, kaip kaupė ir po to nešėsi į individualius užsiėmus maišelį centų. Juk Jolanta ir Edita ne tik nežinojo pinigų vertės, nemokėjo suskaičiuoti, bet ir miglotai suvokė jų paskirtį.


Į talką – bendraklasiai

Surdopedagogė Vida Slovikienė ir jos kolegos jau šių mokslo metų pradžioje atkreipė dėmesį, kad mokant seseris labai naudinga pamokoje pasitelkti pažangius bendraklasius. Jie stebuklingu būdu randa trumpesnį kelią išaiškinti joms naujus dalykus. Pvz., Donatas yra vienas iš didžiausių surdopedagogės talkininkų. Ypač mielai jis padeda Jolantai. Ne vienas mokytojas įsitikino, kad taip galima sustiprinti visos grupės motyvaciją mokytis. Neseniai visi kartu pasiekė pirmą pergalę. Maždaug po penkių centre praleistų mėnesių Jolanta pirmąkart be klaidų užrašė sakinį lentoje ir iš džiaugsmo pravirko.

Atsišokti už visus buvusius metus

Daugelis mokyklos bendruomenės narių žavėjosi jomis 2006-ųjų spalio renginyje. Mokykloje vyko šokių maratonas. Sako, kad centre praleidusios vos mėnesį seserys maratone jautėsi taip tarsi būtų šokusios visą gyvenimą. Edita net pateko tarp prizininkų. O gal, garsiai svarsto suaugusieji, jos į konkursą sudėjo visą paauglystės alkį, malšintą monotonišku ir sunkiu darbu bei griežtais vyresniųjų draudimais?..

Apie blogį tenka mokytis iš pasakojimų

Keista susidurti su žmonėmis, neturėjusiais blogos patirties. Ir, anot pedagogų, dėl to keblu su jomis kalbėtis apie veidmainystę, kerštą, klastą. Bet tenka. Dėl tamsiosios gyvenimo pusės nepažinimo šiame sudėtingame pasaulyje gali būti daug bėdų. Dėl to išgyvena mama. Kai ji sužinojo, kad mergaitės lankosi Vilniaus kurčiųjų reabilitacijos centre vykstančiose diskotekose ir ten užtrunka ilgiau nei vyksta šokiai, net siuntė kaimynę pakalbėti apie tai su mokyklos administracija. Tad nuo šiol mergaites globoja viena jaunutė profesinio centro auklėtoja ir keletas bendraklasių. Jie įpareigoti jas lydėti į pasilinksminimus ir patarti joms.

Bus virėjos

Nors uždaras gyvenimo būdas nebuvo geras sąjungininkas formuotis visuomeniniams įgūdžiams, buitiniai merginų įgūdžiai tvirti. Jos moka viską: skalbti, laidyti, ruošti maistą, sėti, pjauti. Tik atvykusios į centrą jos savo mokytojoms kūno kalba pasakojo, kad yra tekę net vienai įsikinkyti į arklą, o kitai arti. Motina esą praeityje garsi vietinė siuvėja, šio amato mokė ir dukras. Ypač nebloga talkininkė buvo Jolanta. Tad ir profesiniame centre Jolanta buvo paskirta į lengvųjų drabužių siuvėjų grupę, o Edita – į maisto ruošėjų. Bet iki tol niekada nebuvusias atskirai seseris išskirti, pasirodė, yra bloga mintis. Jos ne tiek mokėsi, kiek lankė viena kitą. Po dviejų savaičių stebėjimų abi buvo nutarta rengti virėjomis konditerėmis. Jų profesijos mokytoja direktoriaus pavaduotoja E. Konovalčik teigia, kad merginos daro sparčią pažangą. Po šešių mėnesių mokymosi seserys jau ruošia nesudėtingus karštus patiekalus, kepa sausainius, pradeda gaminti tortus.

Kai dėl teorinių dalykų, tai sunkumų yra. Mokinėms sunku suvokti testų paskirtį, užsirašyti receptus su daugybe nežinomų žodžių, įsiminti technologinius procesus. Bet ponia Ernesta ir kiti pašnekovai tikino, kad žinių stygių kompensuoja mokinių pastangos.

Žurnalistę, kuriai labiausiai rūpėjo, ar po trejų mokymosi centre metų seserys sugebės dirbti savarankiškai, ponia Ernesta nedvejodama nuramino: “Tikrai sugebės. Sugebės ir savarankiškai gyventi.“

Tik geri atsiliepimai

Motina teigė jas esant baikščias. Galbūt. Bet dabar jos atsitiesusios. Stengiasi būti punktualios, laikytis nurodymų. Jaučiasi visiems labai dėkingos. Yra savikritiškos. Visiškai prisiima atsakomybę, kad “tokios yra”, nors tai visai ne jų kaltė. Aplinkiniai jas vadina imliomis, smalsiomis, darbščiomis. Kalbinti mokytojai juokavo, kad jiems patiems formuojasi motyvacija dirbti po pratybų su tokiomis žinias tiesiog rijančiomis ugdytinėmis. Kartais net tenka jas pristabdyti, aiškinti, kad ne viskas iš karto.

Dailė – tai gyvenimas

Veidai virsta šypsenomis, kai “užkabiname” dailės temą. Pametinukės teigia, kad „visokias nesąmones piešia nuo dvejų trejų metų“. Pačioms temas sugalvoti sunku. Todėl jų kūrybos objektai – saulė, žemė, gyvūnai ir gėlės, t.y. aplinka. Labai patinka kopijuoti iš žurnalų ir knygų. Individuliai su jomis dirbęs dailininkas, pristatydamas jas dabar Vilniaus KRC veikiančios parodos lankytojams, rašė: „Ypač jautriu, minkštu daiktų formos modeliavimu pasižymi Jolantos darbai. Jos darbuose vyrauja pasteliniai spalvų deriniai. Editos dailės kūriniuose pastebimas noras apibendrinti daiktų formas, dekoratyvumas bei polinkis sodriai spalvai“. Taip ir yra. Jolanta subtili, o Edita komunikabili. Kai nori pasauliui daug pasakyti, reikia šaukti spalva, kad į tave jis atsisuktų. Kai esi kantri, gali laukti ir tyliai sau šnabždėti spalva... Fiksuoti popieriuje idėjas, svajones merginoms dar sunku. Abstrakcijų pasaulis beveik nepažadintas.

Nijolė KRASNIAUSKIENĖ

Atvykusios į sostinę mokytis sesės Jolanta (dešinėje) ir Edita Lapinskaitės surengė jau ne vieną savo piešinių parodą.

Jolantos ir Editos kūrybos objektai – saulė, žemė, gyvūnai ir gėlės, t.y. aplinka. Labai patinka kopijuoti iš žurnalų ir knygų. G.Karklienės nuotr.