Naujienos

Silvana Hacking – vienintelė Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centro (toliau LKNUC arba centras) kurčioji mokytoja. Draugijos vadovybė dėl to ne kartą viešai apgailestavo. Esą, kai kurčiųjų ugdymo židiniuose mažai kurčių suaugusiųjų, būsimiems LKD nariams tokiu atveju nėra su kuo tapatintis ir į ką lygiuotis. Tad kas gi lėmė, kad Silvana atitiko, reikia manyti, ypač aukštus mokyklos administracijos keliamus centro pedagogams reikalavimus? Pabandykime pasmalsauti.

Kolegos labai šiltai atsiliepia apie negirdinčią bendradarbę. Kalba apie jos nepaprastą darbštumą, kuklumą, kantrybę ir gerą būdą. Centro mokytojai sako, kad jos skrupulingumas gali būti pavyzdys visiems kada nors centre dirbsiantiems kurtiems pedagogams. Ji jau seniai paneigė nuomonę, kad kurtieji nemėgstamus darbus, ypač susijusius su planavimu ir rašymu, linkę perkrauti girdintiems kolegoms. Priešingai, ji, kiekvienąkart atsidūrusi dar neišbandytoje situacijoje, sako: „Aš pati!“ Ir daro tol, kol jai tai pavyksta labia gerai.

Tačiau šis interviu iš tiesų ne tik apie tai, ką mano apie kurčią mokytoją kiti. Artėjant Tarptautinei mokytojų dienai pokalbis su Silvana apie tai, kaip ji pati jaučiasi bendraudama su girdinčiais kolegomis ir kurčiais mokiniais. Kas jau kas, o ji turi teisę reikšti savo nuomonę. Jos, kaip auklėtojos ir mokytojos, darbo stažas mokykloje – dešimt metų. Tai ištisas gyvenimo tarpsnis.

Silvana, mes žinome, kad esi lietuvių gestų kalbos ir dailės vyresnioji mokytoja. Trumpai papasakok skaitytojams, su kokias amžiaus vaikais dirbi ir kaip tavo akimis atrodo tas darbas.

Ir vieno, ir kito dalyko mokau pirmų-penktų klasių mokinius. Šiemet per savaitę turiu aštuonioliką lietuvių gestų kalbos ir šešias dailės pamokas.

„Akiratyje“ ne kartą rašyta, kad gestų kalbos žinios labai skiriasi vaikų iš kurčiųjų ir girdinčiųjų šeimų. Tai tikra tiesa. Kurtieji iš kurčiųjų šeimų bendravimo problemų neturi. Ateina į mokyklą ir kalba gestais. Na, o girdinčiųjų vaikams kur kas sunkiau. Pradedame nuo to, kad parodau gestą, o po to pro langą, klasėje ar piešinėlyje rodau jo atitikmenį, vėliau rašau žodį. Bet vaikai labai imlūs. Aš net negaliu pasakyti, kada tai tiksliai įvyksta, – bet, žiūrėk, visų įgūdžiai susivienodinę ir jie kalba tai amžiaus grupei būdinga gestų kalba ir vartoja tą pačią leksiką. Tai anaiptol ne tik mano kaip mokytojos nuopelnas. Gestų kalbos jie „prisirenka“ bendraudami tarpusavy per pertraukas ir po pamokų. Mokosi vieni iš kitų. O ši kalba mums labai „paranki“, pagal prigimtį, tai tiesiog netrunka „prilipti“.

Panašiai ir su dailės pamokomis. Mokau vaikus pieštuko ar teptuko kalba papasakoti apie juos supantį pasaulį. Mėgstu duoti daug saviraiškos laisvės. Gal šiek tiek pakoreguoju. Švelniai bandau pažadinti tai, kas vaike dar miega. Nesistengiu mažylių vienodinti. Man tai nepriimtina. Grožiuosi ir džiaugiuosi, kai pasaulį jie vaizduoja savo akimis. Skatinu tai daryti. Mane tai tiesiog keri.

Mes žinome, kad tau sekasi tavo darbas. Štai buvo pastebėti, įvertinti ir vėliau Vilniaus „Rotary“ klubo „Perkūnas“ organizuotame negalės vaikų piešinių aukcione parduoti tavo mokinių – septintoko R. Macuko ir aštuntokės I. Kraniauskaitės - darbai. Tu su savo mokiniais dvejus metus iš eilės dalyvavai Europos kultūrų dialogo metams skirtose „Pavasario dienos 2008 ir 2009“ kampanijose ir pelnei Europos Komisijos padėkas. 2007 m. buvo padėkomis įvertinti tavo kaip mokytojos ir tavo mokinių L. Pečiulio ir R. Pliuškytės piešiniai Lietuvos vaikų kalėdinių piešinių ir keramikos darbų konkurse „Žiemos pasaka“ ir t.t. Būdama negirdinti kaip niekas kitas gali padėti girdintiems kolegoms patarimais, kaip atverti vaiko sielą menui ir pažinimui, kaip jį „pasiekti“ greičiausiai, neprarandant brangaus laiko. Pasidalink, prašau, savo patirtimi. 

Tai labai sunkus klausimas. Ir aš tikrai negaliu į jį atsakyti papunkčiui. Tiesiog...dirbu. Žinau, kaip reikia mokyti, ir tiek. Nebent atsekti tą kelią galėtų padėti mano darbo stebėjimas?

Be to, aš ne tik mokau. Aš ir ...mokausi. Iki šiol nepamiršau vieno įvykio. Kartą vienas antrokas nupiešė peizažą. Naktis, šviečia mėnulis. Rymo vienišas medis. Ir visas piešinys subraižytas įkypais stačiais pieštuko brūkšniais. Aš paklausiau berniuko, ką jie reiškia. Jis ir sako: „Taip viskas atrodė pro langą, kai lijo lietus“. Tąkart visą dieną mąsčiau apie tai, ką man pasakė berniukas. Paskui kantriai laukiau lietaus mėnesienoje. Norėjau palyginti savo ir jo matymą. Trumpam mes apsikeitėme vaidmenimis.

Mokytojo darbas – ne tik nuolatinis kartojimas su vis sunkesnėmis variacijomis. Tai kūryba. Ir mes mokomės vieni iš kitų. Tik aš vyresnė, turiu patirties ir teorinių žinių. Bet jie turi kitką – dar neatrastus gabumų klodus. Aš pašaukta juos atverti.

Iš kitų girdėjau, kad tau kaip tik nėra lengva dėl išskirtinės tavo padėties. Esą esi nuolaidaus ir labai gero būdo. Todėl vaikai tave linkę „daryti“ drauge. O tu esi mokytoja. Kaip atsilaikai prieš mokinių piktnaudžiavimą? 

Vadovaujuosi darbo planu, programa. Ją kruopščiai vykdau. Bet kai tik galima, leidžiu vaikams piešti laisva tema. Jiems daug labiau patinka pasiduoti nuotaikai ir mėgstamoms temoms, o ne paklusti konkretiems nurodymams. Vis dėlto mes išmokstame visko, kas reikalinga pagal programą! Ir tuo pat metu esame geri draugai.

Ar turi šiuo metu mokinių, teikiančių, kaip sakoma, vilčių?

Šiandien galbūt talentų pertrauka. Bet aš iš tikrųjų kalbu apie šiandieną. Rytoj jau galbūt sakysiu kitaip. Vaikai kaip niekas kitas pasaulyje labai greitai keičiasi. Štai viena mergaitė, kuri puikiai piešė, paaugo ir nusigręžė nuo dailės. Atsimenu, atvažiuodama į mokyklą atsivežė visą albumą puikių piešinių. Dabar jau nepiešia. Žinoma, aš paliūdėjau. Bet, patikėkite, mažiau negu jūs galvojate. Iš tikrųjų tai jokia bėda. Galbūt tam etape ji taip išreiškė save. Paaugo, atsivėrė daugiau galimybių ir ji paniro į jas. Kitiems kitaip. Jie išbando save daugelyje sričių ir atsirenka vieną. Daugeliui piešimas – tik tramplynas į kažką kita. Mažumai – taps gyvenimo prasme. Aš juk irgi molbertą „atradau“ būdama 13 metų. Tėtis jį nusipirko sau. Bet prisijaukinau jį aš. Man didžiausias stebuklas - kiekvieno mokinio kitoniškumas. Kiekviename snaudžia gabumai, ir aš linkiu, kad aplinkybės padėtų ar kažkoks žmogus juos pastebėtų, ir jie atsiskleistų. Ir tikrai nesikremtu, jei paaiškėja, kad jie - ne dailei. Svarbiausia, kad jie yra.

Gal ir sunkoka suprasti, bet man visi vaikai labai mieli. Ar jie kruopštuoliai, ar jie peštukai, ar didžiausi padaužos. Žiūriu į juos su meile ir visada laukiu atsiskleidimo stebuklo, apie kurį jums kalbėjau. Ateina jau paaugę mano mokiniai ir aš juose regiu jau visai kitus žmones. Tai nepaliauja manęs stebinti ir žavėti.

Apie ką kalbiesi su savo mokiniais per pertraukas, po pamokų?

Per pertraukas nei jiems, nei man nėra kada bendrauti. Dabar visos pertraukos tetrunka 10 minučių. Ir vaikai, ir aš vos spėjame pasiruošti kitai pamokai. Ilgoji, priešpiečių pertrauka ir ta trunka vos 15 minučių ir skirta užkąsti. Aš neturiu auklėjamosios klasės. Todėl ir po pamokų vaikų sulaukiu nedažnai. Jie buriasi pas savo klasių vadovus. Po pamokų aš dirbu, ką ir mano kolegos. Pildau žurnalus, ruošiuosi rytdienos užsiėmimams. Kai viską padarau, lekiu namo. Mokykloje, turbūt, kaip ir pas jus, darbas veja darbą.

Keista, Silvana, kad tu nesiryžti būti klasės vadove. Juk kaip niekas kitas gerai pažįsti kurčiuosius... O kaip girdintys kurčių vaikų tėvai – ar užsuka pas tave? Tu jiems juk „gyvas“ modelis, kaip bendrauti su savo vaiku, patarimų skrynia, kaip neprarasti ryšio su savo mažyliu.

Nesulaukiau nė vieno tokio vizito. Keista. Niekada apie tai nepagalvojau... O kai dėl klasės auklėtojos, tai dailė – juk ne pats svarbiausias dalykas. Paprastai klasės vadovai būna pagrindinių dalykų mokytojai. Be to, tai didelė atsakomybė. Ir girdintiems tėvams su manim būtų sunku. Jie su klasės vadovais dažnai svarsto savo vaikų ateitį.

Tikrai? O kaip tuomet kurtiems tėvams su girdinčiais mokytojais? Kas jų klausia, ar jiems lengva? Manyčiau, mes visi turime mokytis naujų dalykų. Juk jau seniai įsitikinome, kad ne kurtumas – barjeras profesinei karjerai. Dažniau asmeninės savybės. Bet keliaukime toliau. Noriu tau užduoti klausimą apie kolegiškus santykius. Ką reiškia būti vienam negirdinčiam suaugusiam žmogui tarp girdinčiųjų? O gal tu visai ne viena? Ar turi artimų draugų tarp kolegų?

Jei jūs norite paklausti, ar nesijaučiu atstumta, tai iš tiesų ne. Iš mokyklos kolektyvo, ypač iš direktorės G. Lepeškienės, direktorės pavaduotojų B. Oganauskienės, V. Kilikevičienės visada sulaukiau tik palaikymo. Juk 6 metus, kol studijavau Vilniaus pedagoginiame universitete, mokyklos vadovybė sutiko derinti mano darbo tvarkaraštį, atsižvelgdama į mano studijų užsiėmimų laiką. Reikėjo didelio lankstumo ir kantrybės. Aš iš tikrųjų nepamiršau jų gerumo. Būtent direktorės paskatinta ir nuolat palaikoma aš išdrįsau studijuoti, baigiau mokslus ir dabar galiu dirbti mėgstamą darbą.

Man sekėsi. Mane studijų metu ir dabar supa puikūs žmonės. Ar jaučiuosi vieniša? Turbūt ne, jei laikas man taip greitai bėga. Aš negalėčiau pasakyti, kur pasidėjo tie 10 metų. Čia buvo, čia nėra. Iš kolegų negalėčiau nė vieno išskirti. Bendrauju su visais po truputį. Kartais geriam kartu arbatos, pajuokaujam. Kartais kalbame apie darbą, tvarkom reikalus.

Papasakok skaitytojams apie pastaruosius darbo ir gyvenimo metus po studijų. Kas užpildo tavo laisvalaikį? Ar tebetapai? Kokia tu už mokyklos sienų?

Mėgstamiausi mano užsiėmimai piešimas ir skaitymas. Nemėgstu ilgų, storų romanų, bet apysakas ir apsakymus kaipmat perskaitau. Labai mėgstu Šekspyrą. A. Kristi detektyvus. Skaitau daug meno teorijos ir istorijos literatūros. Ir piešiu. Tiesa, dabar ne taip daug. Kažką manyje užgesino tėčio mirtis. Mes buvome labai artimi. Po jo netekties praėjo jau pusantrų metų, o širdyje tebežiojėja žaizda. Tikiu, kada nors užgis ir aš vėl visa galva panirsiu į kūrybą. Visai piešti nenustojau. Juk ir pernai dalyvavau Šiaulių „Laiptų“ galerijoje, vėliau Tarptautinei žmonių su negalia dienai Seime surengtose parodose. Iš viso viena ar kartu su negalės draugais esu dalyvavusi jau dešimtyje parodų. Nemažai laiko atima ruošimasis pamokoms, nes man patinka darbą atlikti gerai. Kartais esu kviečiama dalyvauti papildomoje veikloje. Pvz., buvau darbo grupėje, ruošusioje aiškinamąjį žodyną lietuvių gestų kalba „Dailė“. Filmavausi Vilniaus KRC rengtam kurčiųjų kultūrinio paveldo laidų ciklui “Tylos nėra“ ir kt.

Gyvenu intensyvų, pačios su kitų žmonių pagalba susikurtą profesinį ir kūrybinį gyvenimą. Nuobodžiauti nėra kada.

Užrašė Nijolė KRASNIAUSKIENĖ

Dailės mokytoja Silvana Hacking moko vaikus pieštuko ar teptuko kalba papasakoti apie juos supantį pasaulį.	Mokytojos S.Hacking nurodytą piešimo pamokos temą „Kalbantys ženklai“ pirmokėliai ant popieriaus lapo vaizdavo skirtingai. Genės Karklienės nuotr.