Naujienos

„Kurčiuosius į tylos pasaulį veja ne liga, o atskirtis. Šiame per galvą besiverčiančiame pasaulyje, kuriame viešpatauja garsiau rėkiantys ir daugiau kalbantys, tyliesiems vietos lieka nedaug. Todėl ir reikia burtis į draugijas patiems“, - įsitikinęs Lietuvos kurčiųjų draugijos Šakių pirminės organizacijos pirmininkas Adolfas Baranauskas.

Ženklai iš širdies

A.Baranauskas Šakių pirminei organizacijai vadovauja penkerius metus. „Klausos negalę turintiems žmonėms draugija labai reikalinga. Čia jie susitinka, plečia akiratį, sprendžia problemas, dalijasi vargais ir džiaugsmais. Ypač tai svarbu su pasauliu susisiekiantiems gestų kalba. Pas mus yra atvirkščiai – jie yra patys aktyviausi“, - džiaugėsi Adolfas. Praėjusį penktadienį (rugsėjo 24 d.) Šakiuose vykusioje neįgaliųjų sporto šventėje klausos negalės žmonėms atstovavo keturi iš septynių kalbantys tik lietuvių gestų kalba.

„Negirdintys bendrijos nariai yra be galo komunikabilūs, norintys pažinti, daugiau sužinoti, gabūs, linksmi ir labai nuoširdūs. Su jais dažniausia ir važiuojame į įvairias šventes. Susitikti su likimo broliais jiems yra atgaiva, nesvarbu, kiek metų, kokį išsilavinimą turi. Mudu labai gražiai sutariame su aštuoniasdešimtmečiu batsiuviu Apolinaru Orintu iš Gelgaudiškio. Iš jo ir gestų kalbos pramokau, šiek tiek daugiau man prasivėrė nuo pat gimimo tylos zonoje gyvenančių žmonių pasaulis. Kai nemoku suprasti Apolinaro iš lūpų ir ženklų, rašteliais susirašome, bet išsiaiškiname. Anksčiau niekada nemaniau, kad gestų kalba tokia sunki“, - šypsosi Adolfas.

Ne viskas pinigais matuojama

Turinčių klausos ir kalbos problemų šakiečių yra 112, draugijai iš jų priklauso kas penktas. Anot Adolfo, tai - žmonės, kuriems likimo broliai yra tarsi šeimos nariai. Tarp jų nėra turtuolių, bet jie moka džiaugtis ir išsitekti su tuo ką turi. Netgi mažu. Pirmaisiais metais gyvavimo šakiečiai savo biudžete neturėjo nė vieno lito. Nerašė jokių projektų, nebuvo ir pinigų. Šelpiančių jauną organizaciją taip pat neatsirado. Ir 2007-aisiais metais jokiuose projektuose pirminė organizacija taip pat nedalyvavo, bet visai tuščiomis kišenėmis neliko. Organizaciją parėmė Šakių r. savivaldybė, iš savo ir paramos jaunimo organizacijoms fondo jai skyrė 1300 litų. Tie patys šelpėjai pagalbos ranką draugijai ištiesė ir kitais metais. 2009-aisiais, skyrius įsidrąsino, apsigynė projektą ir gavo iš sveikatos rėmimo fondo per 1600 litų, vienu tūkstančiu litų sušelpė savivaldybė. Šiemet organizacija tenkinsis tik 1500 litų parama iš savivaldybės biudžeto.

„Mes mokame taupyti, leidžiame pinigus tik ten kur labiausiai reikia. Šiemet buvome išvažiavę į Raseinius į sporto šventę, nemažai pinigų prisieina išleisti informacinių lankstinukų leidybai. Juos platiname seniūnijose, vaikų darželiuose, ambulatorijose ir medicinos punktuos, visur kur tik daugiau žmonių juos gali pamatyti ir perskaityti. Lankstinukuose teikiame informaciją apie draugiją, nurodome adresus, kur gauti patarimų, ieškoti paramos, pagalbos, kai nusilpsta sveikata, ar prireikia specialių priemonių klausai pagerinti. Mūsų tikslas yra padėti žmogui“, - dėstė Adolfas.

„Ausys“ - krepšelyje

Ką tai reiškia gyventi tylos pasaulyje Adolfas žino iš savo patirties. Pajuto daugiau nei prieš dvidešimt metų. Jau dvylika metų vyras naudojasi klausos aparatu, lydinčiu jį nuo ryto iki vakaro. „Aš būsiu su pilku krepšeliu“, - primena mudviem tariantis, kaip jį prie Plokščių miestelio parduotuvės atpažinti. „Matai, savaitgaliais prie parduotuvės būna ir daugiau vyrų“, - šmaikštauja.

Nežinančiam, kad Adolfas turi klausos problemų, krepšelis nekrenta į akis. Rankinė, ir tiek. Aš truputį girdžiu ir be aparato, bet būtų sunkiau susikalbėti. Kai gydytojai man nustatė klausos negalę, klausos aparato neturėjau dar keletą metų. Pirmąjį, estišką įrenginį gavau prieš dvylika metų nemokamai. Girdėti su juo gal ir neblogai būdavo, bet jis nebuvo tobulas, gaudydavo „kibirkštis“. Važiuojant pro šalį automobiliui, ausų būgneliai „sproginėdavo“. Bet vis geriau negu nieko“, - pripažįsta vyras.

Prieš penkerius pastarąjį klausos aparatą iškeitė į modernesnį, kuriam neturi priekaištų, jį saugo lyg nuosavas ausis. Šio prietaiso įsigijimo išlaidas padengė Šakių savivaldybė. „Prieš trejus metus šias funkcijas iš savivaldybių perėmė Techninės pagalbos neįgaliesiems centrai, visi dejuoja, kad sunkiau tapo“, - nerimavo šakietis.

Sovietinės technikos aukos

A.Baranauskas yra žmogus, norintis padėti už save silpnesniems. Nuo to prasidėjo jo darbas su kurčiaisiais. „Iš tiesų tai aš neplanavau burti kurčiųjų. Pats sergantis vibracine liga, turėjau minčių suburti savo likimo draugus, kad būdami kartu galėtume ką nors spręsti, nesijaustume atstumti“, - kalbėjo Adolfas.

Sergančių vibracine liga draugijos jis taip ir nebeįkūrė, nes Šakių „Bočių“ draugijos pirmininkė Aldona Smuikaitienė bei nepailstanti Šakių neįgaliųjų sąjungos pirmininkė Marija Mačaitienė Adolfą prikalbino vadovauti kurčiųjų pirminei organizcijai.

„Man labai gerai suprantamos ir pastarųjų bėdos, nes turiu abi negales: vibracinę ligą ir klausos sutrikimą. Penkiasdešimt procentų darbingumo esu netekęs dėl stuburo, ir tiek pat dėl klausos“, - sako Adolfas. Anksčiau tai buvo prilyginta antrai invalidumo grupei.

Vyras juokauja, kad beveik kas antras dirbusių su sovietiniais „belorusais“, „mazais“, „gazais“, vikšriniais traktoriais vibracinės ligos neišvengė, iš dalies neteko klausos: „Sėdi, būdavo, tokiame traktoriuje lyg ant lentos ir krataisi nuo ryto iki vakaro. Kol jaunas nejauti, bet niekas nedingsta, atsiliepia senstant. Stuburo skausmai, „žiogų koncertai“ ausyse, rankų ir kojų tirpimas - daugumos mūsų, buvusių kolūkinių mechanizatorių palydovai“.

Supratęs, kaip tai atsiliepia sveikatai, vyras turėjo viltį atsisakyti traktoriaus, įsigyti profesionalaus vairuotojo kvalifikaciją. Bet koją pakišo jaunystėje patirta traumą. Pjaudamas malkas Adolfas neteko vieno rankos piršto, o su tokia negalia dirbti sunkvežimio vairuotoju nebuvo leidžiama.

Nustačius neįgalumą Adolfas gavo ir lengvesnį darbą mechaninėse dirbtuvėse, perpus buvo sutrumpinta darbo diena. Gyventi gal ir lengviau pasidarė, bet prarastos sveikatos nė jokios lengvatos kompensuoti negalėjo.

Gyvenimas prie Nemuno

„Gyvenu gatvėje, kurią pasiekti galima tik Nemuno intaku Vaiguvos upeliu. Paminėjus šią gatvę, pusė Lietuvos žino, kad gyvenu Plokščiuose“, - didžiuodamasi sako A.Baranauskas. Panemunyje prabėgo trisdešimt penkeri jo gyvenimo metai. Tos gyvenimo atkarpėlės, kuri pravingiavo gimtajame Jonavos rajone, Adolfas nelabai prisimena. Gimtinės pamatus žymi tik keli akmenys ir medžiai, o Plokščiuose – gimė ir gyvena vaikai, amžinojo poilsio ilsi artimiausi žmonės.

Kaime gimęs, Adolfas pabaigęs vidurinę mokyklą nesvajojo sugrįžti į kaimą. Kaip ir visi pokario kartos vaikai, jis svajojo kuo greičiau kaimą palikti. Bet gyvenimas dažniausiai susiklosto ne taip, kaip jį susiplanuoji. Pradėjo dirbti Kauno medvilnės fabrike. Vaikai vienas po kito. Šeimos galvai teko rūpintis būstu, ne tik duona. Supratęs, kad Kaune buto reikės laukti ilgai, Adolfas su šeima išvažiavo į Alytų, kur tuo metu Alytaus medvilnės kombinatas savo darbininkams butus kepte kepė. Kai viltis gauti butą dėl apmaudaus nomenklatūrininkų neatidumo nusikėlė į tolimą ateitį, vyras nutarė palikti miestą ir su žmona bei trimis vaikais keltis į Šakių r. Katinėlių kaimą pas uošvę. Viena vienkiemyje gyvenanti senyva moteris pritarė: „Vaikeli, ar tu rankų neturi, neprapulsi. Greičiau važiuokite į kaimą, ir visi kartu gyvensime“. Iš pradžių Adolfas dirbo darbininku kolūkyje, bet netrukus Vilkaviškio žemės ūkio mokykloje įsigijo traktorininko specialybę ir sėdo už vairolazdės. „Nebuvo sunku, juk ir anksčiau su technika dirbau, jaučiausi savo vietoje ir buvau laimingas“, - sakė pašnekovas.

Raktas į laimę

„Ko žmogui reikia, kad jis jaustųsi laimingas?“, - teiraujuosi Alfonso. „Nedaug, - sako jis, - būti sveikam, turėti darbą ir kad būtų šeima tvirta“. Adolfas turėjo mėgiamą darbą, bet per jį neteko sveikatos.

Vienintelis dalykas, kuriuo jis labai didžiuojasi ir kuris jam suteikia prasmę - šeima. Turiu devynis vaikus ir vienuolika vaikaičių. „Viskas būtų gerai, geri vaikai užaugo, bet senatvėje likau vienas. Mirtis - lyg vagis. Vagis išeidamas palieka sienas, o mirtis išsineša viską. Aš šią vasarą netekau žmonos“, - Adolfui sunku tramdyti ašaras, kad ir kaip jas stengiasi slėpti. „Kartu su žmona Marijona pragyvenome 44 metus ir keturias dienas. Man labai gaila, kad tą minutę, kai jis iškeliavo, negalėjau būti kartu. Neprisimenu kokie reikalai mane išvijo į darbą, o kai grįžau, jos jau neberadau“.

Gal todėl po žmonos mirties Adolfas į savo maršrutą Plokščiuose įtraukė Didžupio upelio slėnį, visų vadinamą Šventaduobe. Pagal padavimą žmonėms čia apsireiškė Švenčiausioji Mergelė Marija. Prieš keletą metų slėnis, kuriame trykšta šventu laikomas šaltinėlis, buvo gražiai sutvarkytas, atidaryta atvira koplytėle, kur vyksta ne tik menininkų šventės, atlaidai, bet ir mišios tikintiesiems savaitgaliais. Šią vietą gyva būdama mėgo lankyti ir Adolfo žmona Marijona.

„Dukterys Rasa ir Rūta su šeimomis gyvena gimtuosiuose namuose kartu su manim, Robertas, Narūnas, Vilma, Vytautas – Vilniuje, Daiva – Kelmėje, Šarūnas, Kriūkuose, - vardija V.Baranauskas. - Bet visi – Lietuvoje“. Adolfas įsitikinęs, kad gyventi gimtinėje svarbiausia. „Aš didžiuojuos savo vaikais. Be specialybės neliko nė vienas, tie, kurie baigė aukštuosius mokslus, baigė savarankiškai. Visi turi darbo“, - džiaugėsi savo atžalomis Adolfas

Viktorija SAKAITĖ

Lietuvos kurčiųjų draugijos Šakių pirminės organizacijos pirmininkas Adolfas Baranauskas organizacijai vadovauja penkerius metus.

Savo svečius Adolfas Baranauskas pirmiausia pakviečia pasivaikščioti Plokščių pažintiniu taku, susipažinti su miestelio įžymybėmis. V.Sakaitės nuotr.