Naujienos

Atvira, energinga, visur suspėjanti. Tokia yra Vilniaus senjorų klubo „Bičiuliai“ vadovė Valerija Viršilienė. Jei interviu būtų įvykęs anksčiau, tikriausiai būtume kalbėjusios vien apie darbą. Moteris per visą savo profesinę karjerą turi tik vieną įrašą – LKD Vilniaus įmonė (dabar UAB „Vikada“), kurioje išdirbo keturiasdešimt vienerius metus.

Jau porą metų ji nebeskuba į darbą. Nors laikui bėgant keičiasi požiūris į gyvenimą, netgi į smulkmenas, užsidaryti namuose, gyventi ramiai, be rūpesčių sostinės Šeškinės mikrorajono „dėžutėje“ ji nemoka ir negali.

Senjorų vadovė

Praeityje daug metų atidavusi meno saviveiklai, sportui, visuomeninei veiklai, Valerija ir šiandien, laisvo laiko neeikvoja vien tik sau. Jai visuomet patiko bendrauti su žmonėmis, todėl gerai pažįsta ne tik senjorų šeimas, bet ir daugelį kurčiųjų bendruomenės narių, žino jų rūpesčius, problemas.

Dabar atsiradęs visagalis internetas pateikia visą reikalingą informaciją. Žmonės gyvena žinių amžiuje, kuriame daugiau patogumo. Tačiau senoliai, ypač kurtieji, šiuolaikinėmis technologijomis naudotis nemoka arba neturi galimybių. Pagyvenę žmonės noriai renkasi į savo klubą: čia sprendžia savo problemas, sužino svarbiausias naujienas, gauna atsakymus į rūpimus klausimus.

Vadovė džiaugiasi, kad žmonės noriai tarpusavyje bendrauja, domisi naujovėmis, padeda vieni kitiems. Neretai būna atvejų, kai senoliai nesulaukia pagalbos iš savo sveikų, girdinčių vaikų. Tuomet prašo Valerijos spręsti jų bėdas, palydėti į seniūniją ar polikliniką.

Vaikystė, mokslai

Valerija gimė Kretingos rajone, Senosios Įpilties kaime, daugiavaikėje kolūkiečių šeimoje, kurioje augo devyni vaikai: trys dukros ir šeši sūnūs. Šeimoje ji buvo vyriausias vaikas. Dar kūdikystėje nukritusi nuo stalo, patyrė sunkią galvos traumą. Po šios nelaimės mergaitė apkurto, daugiau niekada nebegirdėjo jokių ją supančios aplinkos garsų. Sulaukusi mokyklinio amžiaus, mokėsi Rusnės kurčiųjų mokykloje-internate. Šioje mokymo įstaigoje imli, guvi mergaitė kalbėti ir rašyti išmoko mokytojų, surdopedagogų ir savo pačios pastangomis.

Mamos brolis gyveno Vilniuje. Baigus mokslus Rusnės kurčiųjų mokykloje, dėdės žmona pasirūpino, kad Valerija tęstų mokslą, įgytų specialybę Vilniaus kurčiųjų amatų mokykloje. 1964 metais atvyko į Vilnių, mokykloje pasirinko siuvėjos specialybę – moteriškų viršutinių rūbų siuvimą ir modeliavimą.

Šio straipsnio autorei ir Valerijai prieš 46 metus rugsėjo 1-oji atvėrė bendras duris į naują pasaulį, padėjo atrasti naujų likimo draugų. Didelėje klasėje palei langą stovėjo eilė siuvimo mašinų, o likusią erdvę užėmė du didžiuliai darbastaliai. Mokytojo paragintos, prie pirmojo „įsikūrė“ iš rajonų, kaimų atvykusios prigirdinčios merginos. Nė viena jų gestų kalbos nemokėjo, todėl jautėsi nedrąsiai. Užtat prie antrojo darbastalio iš Telšių, Rusnės, Kauno kurčiųjų mokyklų atvykusios merginos juokavo, tarpusavyje kalbėjosi gestų kalba.

Jau pačią pirmą dieną kurčiųjų grupėje dėmesį patraukė aukšta, graži, garbanota, linksma mergina – tai Valerija. Geranoriška, drąsi, atvira bendraklasė stebino ir tuo, kad kompleksų dėl klausos neturėjo. Bendravimą su aplinkiniais ypač palengvino jos išlavintas gebėjimas skaityti žodžius iš pašnekovo lūpų, todėl ji dažnai būdavo „neetatine“ vertėja: gestų kalba persakydavo kurčioms bendraklasėms mokytojo užduotis, neprigirdinčias merginas mokė gestų kalbos.

Pamokoms pasibaigus Valerija dalyvaudavo mokyklos renginiuose, buvo tikras viesulas. Kai klasei ateidavo eilė plauti koridorius, laiptines, surasdavo visas „negalinčias“, pristatydavo prie darbo. Atvirai išsakydavo savo nuomonę, negailėdavo kritikos apsileidusioms, pykdavo, jei kuri kalbėdavo netiesą, meluodavo.

Darbas, šeima

Baigusi mokyklą Valerija įsidarbino LKD Vilniaus įmonėje, įsitraukė į LKD Vilniaus teritorinės valdybos kultūros namų veiklą, dalyvavo meno saviveikloje, sportavo. Ypač pamėgo tautinių šokių būrelį, šoko, repetavo beveik dešimt metų. Pomėgiai, visuomeninė veikla nesutrukdė mokslui, sėkmingai baigė vakarinę mokyklą, įgijo brandos atestatą.

1974 metais įmonei pastačius naują devynių aukštų bendrabutį, gyventojai Valeriją išrinko bendrabučio tarybos pirmininke. Kartu su tarybos nariais ji organizuodavo geriausio aukšto, kambario konkursus, talkas, išvykas į parodas, muziejus, poilsio kampelyje vyko skaitymai, veikė kilnojamoji bibliotekėlė.

1976 metais sukūrė šeimą. Vyras Pranas Viršilas dirbo toje pačioje įmonėje šaltkalviu – surinkėju. Gimė sūnus Renatas. Dėl nuolatinio vyro girtavimo gyvenimas nesusiklostė ir baigėsi skyrybomis, kai sūnus buvo dar nepilnametis. Keletą metų buvo sunku ir moraliai, ir materialiai, bet nepalūžo. Sūnus jau užaugo, baigė universitetą, magistrantūrą, dirba UAB ‚Ramboll–Lietuva“ projektų direktoriumi. Gyvena atskirai, turi šeimą, auginą dukrą Emiliją.

LKD Vilniaus įmonė, kurioje moteris dirbo, ne kartą susidūrė su sunkiomis socialinėmis, ekonominėmis problemomis. Kai siuvimo bare sumažėjo darbo, Valerija dirbo šaltkalve-surinkėja metalo dirbinių ceche, kuris vėliau buvo uždarytas. Dėl ekonominės krizės įmonė buvo priversta persiorientuoti į Vakarų užsakovus. Palaipsniui, atnaujinus siuvimo cechą šiuolaikiniais įrenginiais, buvo sudarytos sutartys su užsienio firmomis. Reikalavimai gaminių kokybei buvo labai aukšti, trūko kontrolierės. Šias pareigas pasiūlė Valerijai ir ji ėmėsi šio nelengvo, atsakingo darbo. Peržiūrėti per dieną pasiūtas dideles gaminių krūvas trūkdavo laiko, tad moteris negailėdama savęs dažnai ilgai dirbdavo po darbo, neretai ir naktį. Laikas bėgo, skubėjo, atnešė permainų ir užtarnautą poilsį, tačiau ji nenutolo nuo žmonių, draugijos.

Nors dabar gyvena viena, Valerija vieniša nesijaučia. Ji turi draugių, bendraminčių. Daug laiko skiria savišvietai, skaito periodinę spaudą, domisi politika, ruošia svarbesnių įvykių, naujienų santraukas senjorų klubui. Jos nuomone, prie informacijos sklaidos daugiau galėtų prisidėti buvę draugijos kurtieji vadovai. Juk prasmingos veiklos ir rūpesčio žmonėmis nebūna per daug.

Vanda VAITKUTĖ

Vilniaus senjorų klubo „Bičiuliai“ vadovė Valerija Viršilienė.

Valerija su anūke Emilija.