|
LKD kurčiųjų narės Janinos Auželienės gyvenimo vertybes sudėliojo ne vien mokykla. Vaikystėje jos gyvenimą apkartino sunki liga. Nuo penktos klasės silpnėjanti klausa atėmė visavertį bendravimo džiaugsmą. Neprigirdinčiai mokinukei papildomai niekas nieko neaiškino ir atskirai su ja nedirbo.
Neatsiliko, daugiau dirbo savarankiškai, įstengė kartu su girdinčiais tęsti mokslą, baigti aštuonmetę. Mergaitė nenugrimzdo sielograužoje, ieškojo išeičių, ėjo pasitikti naujų, būsimų išmėginimų.
Didelė atrama silpnai girdinčiai vienuolikmetei mergaitei buvo kaimo biblioteka. Knygos lavino, turtino, plėtė akiratį. Ir jaunystėje „knygų namai“ buvo sostinės lankomiausia, kurioje ji jau gyveno, vieta.
Tarybinio ūkio, kuriame gyveno didelė tėvų šeima, žemės buvo nederlingos, tad gero deliaus nebūdavo. Menki uždarbiai, sunkios materialinės sąlygos kėlė atsakomybės už kitus jausmą, anksti vertė galvoti apie profesijos pasirinkimą.
1966 m. rudenį Janina nuvyko į Vilniaus kurčiųjų amatų mokyklą. Nebuvo tikra dėl priėmimo, nes stojantiesiems reikalaujamas amžius - šešiolika, o jai tuomet buvo tik penkiolika metų. Galbūt priėmimo komisiją paveikė nuovokios, dalykiškos mergaitės prašymas – išimties tvarka priėmė mokytis lengvųjų viršutinių rūbų siuvimo ir modeliavimo.
Po dvejų metų, baigusi amatų mokyklą, įsidarbino LKD Vilniaus įmonėje (dabar UAB „Vikada) siuvėja. Darbas sekėsi, profesionalumas, įgūdžiai didėjo. Norėjo ir jautė poreikį mokytis, toliau lavinosi vakarinėje mokykloje.
Merginos aktyvumą, atvirą, tiesų būdą, dalykines savybes įvertino ne tik vadovai, bendradarbiai, bet ir vietinės kurčiųjų bendruomenės nariai. Jų valia daug metų buvo renkama įmonės profsąjungos komiteto nare, kurtiesiems atstovauti konferencijose, Vilniaus teritorinės valdybos plenumuose, respublikiniuose Kurčiųjų draugijos suvažiavimuose.
Visuomeninė veikla
Kaip prisimena šio straipsnio autorė, tuomet įmonėje dirbusi direktoriaus pavaduotoja, moteris išsiskyrė iš kitų apsiskaitymu, pareigingumu, kuklumu. Janina visuomet buvo žodžio žmogus. Jei davė pažadą, jo laikėsi, stengėsi ištesėti, net jei ir būdavo sunku. Savo draugų buvo gerbiama už kultūringumą, toleranciją, draugiškumą, supratimą.
Visas kadencijas, nuo įsidarbinimo daugiau kaip dvidešimt metų, moteris buvo renkama įmonės profsąjungos komiteto nare, siuvimo cecho profesinės grupės vadove. Dirbdama arčiau susipažino su kurčiaisiais, padėjo spręsti jų bėdas, rūpinosi jaunimo išsilavinimu.
Įmonei persikėlus į naujas, erdvias patalpas darbuotojų skaičius labai išaugo. Visuose penkiuose cechuose iš viso jau buvo 1360 darbuotojų, tarp jų 460 kurčiųjų. Pradėjo kurtis įvairios visuomeninės organizacijos: jaunimo globotojų, draugovininkų, racionalizatorių-išradėjų, moterų, meno, sporto tarybos ir kt. komitetai. Tarp jų pati didžiausia įmonėje buvo kurčiųjų bendruomenė, tuomet jungusi penkias cechų kurčiųjų pirmines organizacijas.
1987 m. įmonės kurtieji savo vadove išsirinko Janiną. Moteris visuomet paisė kurčiųjų pageidavimų, rūpinosi jų darbo, jaunimo mokymosi ir gyvenimo bendrabučiuose sąlygomis. Nemėgo atidėlioti darbų, sugebėjo įveikti sudėtingas problemas. Rūpestingai tvarkė nario mokesčio, susirinkimų, posėdžių dokumentus, rengdavo įvairias parodas, pažintines išvykas, ekskursijas.
Vaikystė nebuvo laiminga
Janina gimė Ignalinos rajono Daniūnų kaime, daugiavaikėje tarybinio ūkio darbininkų šeimoje. Tarp penkių ji buvo ketvirtas vaikas. Vaikystė nebuvo šviesi ir graži - veikiau liūdna negu laiminga. Tėvai, kaip lauko darbininkai, uždirbo nedaug, o nuosavo ūkelio nederlinguose aruose derlius buvo menkas.
Sukakus mokykliniam amžiui Janina pradėjo lankyti Paringio pagrindinės mokyklos pirmą klasę. Kasmet vieną kilometrą akmenimis grįstu keliu į mokyklą skubėdavo vilkėdama nepatogiais gerokai vyresnės sesers drabužiais. Kaip ir daugelis mergaičių, norėjo puoštis, norėjo geresnio drabužio. Tokia motyvuota paauglystės „revoliucinė audra“ paskatino pradinukę susidomėti mezgimu. Po kelių bandymų virbalais savarankiškai nusimezgė pirmą palaidinukę, kuri pavyko ir tapo mėgstamu drabužiu. Vėliau visą gyvenimą dailiomis, įdomiai papuoštomis, skirtingais raštais numegztomis skraistėmis, kostiumėliais, megztiniais, šalikais puošėsi pati, rengė šeimą, artimuosius. Nors mezgimas, siuvimas tapo laisvalaikio pomėgiu, jis niekada nenustelbė potraukio skaityti knygas.
Sunkios ligos spąstai
Pradėjus lankyti penktą klasę, mergaitė ir vyresnis brolis netikėtai sunkiai susirgo. Janina prisimena, kaip abu su broliu karščiuodami gulėjo tamsioje patalpoje. Kuo tuomet susirgo, niekada nesužinojo, nes sunkiai ir daug dirbantys tėvai tikėjosi vaikus išgydyti patys. Paskirti vaistai ir stiprus abiejų organizmas įveikė ligą. Abudu atsigavo, pasveiko, bet brolis visai neteko klausos, o Janinai garsų pasaulis prislopo - klausa gerokai nusilpo. Apkurtęs brolis toliau mokytis nebegalėjo, o Janina mokėsi toliau ir nuo klasės draugų neatsiliko. Atrodo, pats likimas pagailėjo brolio. Tarp mokyklos darbuotojų atsirado žmogus, kuris jam padėjo. Fizinio lavinimo ir chemijos dalykų mokytojas sužinojo specialios mokyklos adresą, padėjo sutvarkyti dokumentus ir pats nuvežė brolį į Vilniaus kurčiųjų amatų mokyklą. Čia jis įsigijo staliaus specialybę, įsidarbino ir liko gyventi sostinėje.
Baigus Paringio pagrindinę mokyklą, vis labiau silpstanti Janinos klausa lėmė, kad ji nuvyko mokytis siuvimo į tą pačią Vilniaus kurčiųjų amatų mokyklą. Janina buvo sumani, darbšti, pareiginga mokinė. Siekdama kuo daugiau išmokti, laisvalaikiu modeliuodavo, siūdavo, stengėsi išmokti ir papildomų programoje nenumatytų dalykų. Šiokiadieniais po specialybės pamokų skubėdavo į vakarinę mokyklą, kurią toliau lankė ir baigė dirbdama LKD Vilniaus įmonėje.
Šeima, darbas, politechnikumas
Vienas bendramokslis Palangoje gyvenančiam savo draugui Algirdui Auželiui davė Janinos mokyklos adresą. Jaunuoliai tarpusavyje ilgai susirašinėjo. Vėliau Algirdas atvyko į Vilnių, įsidarbino šlifavimo staklių.gamykloje elektriku, o po metų įvyko jų sutuoktuvės. Iš pradžių gyveno įmonės šeimyniniame bendrabutyje, vėliau persikėlė į paskirtą butą.
Profesiniai gebėjimai, noras tobulėti, geros specialybės žinios lėmė profesinę Janinos karjerą. Plečiantis siuvimo ir sukirpimo cechui moteris tapo darbų paskirstytoja-apskaitininke, vėliau dirbo siuvimo cecho pamainos meistre.
Kadangi stigo kvalifikuotų darbuotojų metalo ir elektrotechnikos gaminių cechuose, 1980 m. buvo pradėta burti kurčiųjų grupę studijoms tuomečiame Vilniaus politechnikume. Gavus Švietimo ministerijos sutikimą, vakariniame skyriuje metalo apdorojimo specialybės pradėjo mokytis net 30 kurčiųjų. Janina, nuolat raginusi jaunimą mokytis, taip pat įsitraukė į grupę.
Pasirinktos specialybės mokslai buvo gana sunkūs. Be braižybos, teko krimsti matematiką, fiziką ir metalo apdirbimo staklių veikimo principus, jų sandarą. Jau po pirmo semestro grupė sumažėjo perpus.
Antrame kurse Janina jau laukėsi sūnaus. Nepasidavė, mokslo neapleido, pagimdžiusi mokėsi toliau. Nors buvo sunku, 1985 m. ji šventė studijų pabaigtuves. Tais metais finišą pasiekę dešimt darbščiausių, atkakliausių absolventų įsigijo metalo apdorojimo techniko-technologo specialybę.
Ypač tiesioginio ir visuomeninio darbo skalė Janinai prasiplėtė išrinkus ją įmonės kurčiųjų draugijos pirminės organizacijos pirmininke. Darbo baras buvo išties platus: socialinė, kultūrinė veikla, draugijos narių įskaita, mokymosi reikalai, laisvalaikis ir kt.
Nelauktos permainos
Po Nepriklausomybės vis labiau įsigalint rinkos ekonomikai, pradėjo trūkinėti kooperacijos ryšiai, visuose cechuose trūko užsakymų, nebeliko darbo. Jaunimo ypač pamėgti populiarūs metalo dirbinių, avalynės ir elektrotehnikos gaminių cechai buvo uždaryti. Atleisti darbininkai, administracijos darbuotojai skubėjo užsiregistruoti darbo biržoje arba naujos darbovietės ieškojo patys. Janina susirado darbą privačiame kooperatyve, įsidarbino siuvėja.
Sakoma, nesėkmės po vieną nevaikšto. Šeimos gyvenimą pradėjo temdyti nesutarimai. Nuolatiniai išgyvenimai, stresai privedė prie skyrybų. Sūnus tuo metu buvo dar mažametis. Ant moters pečių gulė atsakomybė už augančio sūnaus ateitį, išsilavinimą. Po skyrybų keletą metų buvo sunku moraliai ir materialiai, reikėjo skrupulingai dėlioti savo biudžetą.
Darbas privačiame siuvimo kooperatyve buvo nelengvas - Janina atlikdavo sunkias, sudėtingas technologines operacijas. Dažnai tekdavo dirbti viršvalandžius ir poilsio dienomis. Sušlubavo sveikata. Dėl varginančio stuburo skausmo tirpo rankos, kojos, kamavo aukštas kraujospūdis. Ilgalaikis gydymas nebuvo sėkmingas, medikai rekomendavo dirbti ne visą darbo dieną, nesėdimą darbą. Būtent tokias pareigas pasiūlė VšĮ Respublikinio kurčiųjų reabilitacinio centro darbuotojai. Jau beveik dešimt metų moteris tvarko kelių draugijos struktūrinių padalinių patalpas, prižiūri gėles. Nors darbo grafikas gerokai skiriasi nuo kitų centro darbuotojų, baigusi savo darbą Janina neskuba namo. Dažnai užeina į teritorinę valdybą pabendrauti su lankytojais, darbuotojais, padiskutuoti, paskaityti periodinių leidinių.
Prasmingos sukaktys
Laikui bėgant daug įvykių nublanko, pasimiršo, tačiau tai, kas svarbiausia, išliko. Nors gyvenimas nebuvo lengvas, Janina per pokalbį nieko nedramatizavo, stengėsi rasti šviesių spalvų. Sūnus jau užaugo, sukūrė šeimą, augina dukrą. Neseniai moteris atšventė savo 60 metų jubiliejų ir narystės kurčiųjų draugijoje 45 metų sukaktį. Daug džiaugsmo Janinai suteikia mažoji anūkė Gintarė. Pavasarį kartu su sūnaus šeima ankštą 2 kambarių butą iškeitė į erdvesnį 3 kambarių. Gyvenamųjų namų rajonas neprestižinis, bet geras susisiekimas su darboviete, miesto centru. Naujas bendro gyvenimo etapas, prasidėjęs remonto rūpesčiais, dar nesibaigė. Kai bus baigti būtiniausi apdailos darbai, vėl bus daugiau laiko pomėgiams: rankdarbiams, knygoms.
Vanda Vaitkutė
 |
| Janina Auželienė savo draugų gerbiama už kultūringumą, toleranciją, draugiškumą, supratimą. |
|
