Naujienos

Viešosios įstaigos Kauno kurčiųjų reabilitacijos centro meno vadovės Vidos Eskertienės gyvenimas glaudžiai susietas su kūrybiniu darbu, kuris neliko nepastebėtas. Vos peržengus jos erdvaus kabineto slenkstį žvilgsnį iškart patraukia ant sienų sukabintų pažymėjimų, diplomų bei kitų nominacijų gausa.

Girtis, didžiuotis nelinkusi moteris vasaros pabaigoje švęs dvigubą garbingą jubiliejų: 50 metų amžiaus ir kūrybinės veiklos 25-metį.

Atrodo, pats likimas moteriai lėmė sėkmingą profesinę karjerą. Kaip sakoma: tinkamoje vietoje tinkamu laiku. Kad kada nors dirbs meno vadove, jaunystėje moteris dar negalėjo numatyti. Baigusi mokyklą, sveiko optimizmo, humoro nestokojanti mergina nedvejodama įsitraukė į LKD Kauno teritorinės valdybos kultūros namų veiklą, ypač pamėgo meno saviveiklą. Jos darbštumą, organizacinius gebėjimus pastebėję vadovai pasiūlė renginių organizatorės pareigas. Sutiko, nes pomėgis sutapo su darbu. Čia buvo daug galimybių improvizuoti, bendrauti su žmonėmis, organizuoti kultūros renginius, kurti scenos įvaizdį, rašyti projektus ir kt. Moteris nemokėjo dirbti bet kaip. Pasak jos, svarbiausia - padėti kurtiesiems padaryti jų gyvenimą turiningesnį, įdomesnį.

Moters kūrybiškumą, ilgametę, aktyvią veiklą plečiant bendruomenės laisvalaiko užimtumą bei kurčiųjų saviveiklininkų pasirodymų erdvę, LR Seimo, LKD respublikinės valdybos bei Kauno savivaldybės kultūros ir švietimo departamento vadovai ne kartą įvertino padėkomis, garbės raštais, dovanomis.

Kultūros namuose – triguba šventė

Įgyvendinti sumanymus, idėjas, sėkmingai dirbti padeda ne tik sukaupta didelė patirtis, bet ir bendradarbių, saviveiklos entuziastų palaikymas. Nors šalis išgyvena sunkmetį, bendrauti, linksmintis vis vien norisi. Pasak moters kiekviena krizė turi pradžią ir pabaigą, o kai nedramatizuoji situacijos, tuomet ir nuotaika geresnė.

Vadovė neslepia, kad dabar dažniau ieško rėmėjų paramos, rašo projektus, veda „pastiprintus“ renginius su kitų įstaigų meno kolektyvais. Neseniai kartu su Kauno miesto pantomimos ir plastikos teatro artistais buvo surengta triguba šventė, skirta Teatro dienos, Lietuvos tūkstantmečio ir Kauno kurčiųjų kultūrinės veiklos 55-osioms metinėms paminėti. Svečių, šeimininkų sveikinimus, linkėjimus, teatro artistų ir saviveiklininkų pasirodymus lydėjo plojimai, kilo rankų „saulutės“ – tai buvo puikios akimirkos ne tik organizatoriams, saviveiklos entuziastams, bet ir visai bendruomenei.

Nors nuoširdžiai pasiruošus viskas vyksta sklandžiai, meno vadovę labiausiai džiugina žiūrovų aktyvumas, noras bent trumpą akimirką užmiršti rūpesčius, pajusti šventinę nuotaiką bei kūrybinio džiaugsmo kibirkštėlės saviveiklininkų akyse.

Bendruomenėje, kultūros namuose Vida gerbiama ir mylima už geranoriškumą, darbštumą, linksmą ir atvirą būdą. Ji nebijo pasijuokti iš savęs, dar smagiau, kad to nebijo padaryti kartu dirbantys žmonės. Pajuokavimai, užuominos, kurios nemenkina kito, jai yra normalu.

Minint Kauno kurčiųjų kultūrinės veiklos 55-ąsias metines, buvo pagerbti kultūros darbuotojai, aktyviausi saviveiklininkai. Ši reikšminga sukaktis sutapo su moters kūrybinio darbo 25-mečiu. Tiek metų jos kūrybinę ranką, rūpestį jautė darnus saviveiklininkų kolektyvas.

Susitikimas su kurčiaisiais - vaikystėje

Su šiluma, dėkingumu Vida prisiminė tėvelius – darbščius, jautrius, kartu reiklius, paprastus žmones. Ji gimė Šiaulių rajone, Noreikių kaime, kolūkiečių šeimoje, kurioje, be jos, augo sesuo ir du broliai. Linksma, guvi mergaitė šeimoje buvo vyriausias vaikas. Mokydamasi trečioje klasėje, žiemą, prieš pat didžiąsias šventes, devynmetė mergaitė susirgo gripu. Liga komplikavosi, atėmė klausą. Daug ir sunkiai dirbantys tėvai labai rūpinosi ir jaudinosi dėl vaiko negalės. Vežiojo dukrą pas Šiaulių, Vilniaus, Rygos medikus, kreipėsi pagalbos į Sankt Peterburgo specialistus, bet realios pagalbos niekas negalėjo suteikti. Antrąjį mokslo metų pusmetį mergaitė mokyklos nebegalėjo lankyti. Klausos netektis slėgė, apribojo bendravimą, aplinkos suvokimą, pažinimą. Mergaitei iškilusius klausimus tėvai paaiškindavo ir atsakydavo raštu.

Artėjant naujiems mokslo metams, abi su mama apsilankė Telšių, Vilniaus kurčiųjų mokyklose. Specialistai gerai kalbančią, bet negirdinčią mergaitę patarė nuvežti į Kauno neprigirdinčiųjų mokyklą (dabar Kauno apskrities kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centras).
Iš pradžių tarp likimo draugų ji nesijautė gerai. Per pamokas daug ko nesuprasdavo, neišmokdavo. Mažajai mokinukei pasisekė, su ja daug individualiai dirbo jautri, patyrusi mokytoja T. Šopytė. Šiltas pedagogės dėmesys, kantrybė, profesionalumas davė gerų rezultatų. Mergaitei pasaulis nušvito, kai išmoko skaityti iš lūpų, suprato gestų kalbą. Prasiplėtė pomėgių, interesų erdvė, atsirado daug naujų draugų. Pamėgo popamokinę veiklą, lankė juostų pynimo, siuvimo būrelius. Baigusiai mokyklą Vidai tėvai pasiūlė įsidarbinti, apsigyventi arčiau namų – Šiauliuose.

Darbas, šeima

Jauna mergina Kauno į Šiaulius neiškeitė. Miestas Neries ir Nemuno santakoje žavėjo savita aura, istoriniais paminklais, menu, kultūra ir didele kurčiųjų bendruomene. Vida įsidarbino trikotažo fabrike siuvėja. Po darbo ji skubėdavo į vakarinę mokyklą, dalyvavo kurčiųjų kultūros namų meno saviveikloje.

1982 metais sukūrė šeimą. Gimė dukra Gitana. Dėl nuolatinio vyro girtavimo gyvenimas nesusiklostė ir baigėsi skyrybomis. Keletą metų buvo sunku ir moraliai, ir materialiai, bet nepalūžo. Dirbo, augino dukrą, domėjosi kurčiųjų draugijos gyvenimu, vaidino spektakliuose, šoko tautinius šokius, kaip viena geriausių skaitovių pristatydavo poezijos posmus.

Kūrybingumo, iniciatyvos nestokojančiai moteriai tuometė kultūros namų direktorė K. Tumėnienė pasiūlė meno vadovės pareigas. Ieškoti būdų, kaip užpildyti žmonių laisvalaikį, tapo kasdieniu rūpesčiu, darbu.

Stengėsi, kad viskas pavyktų kuo geriau, vedė daugybę šiltų, jaukių vakaronių, švenčių, minėjimų. Jos vadovaujami saviveiklininkai - dažni miestų, rajonų, respublikinių apžiūrų ir konkursų dalyviai. Kauniečių saviveiklininkų kolektyvas daug gastroliavo Lietuvoje, Pabaltijo respublikose, Rusijoje, Baltarusijoje, pabuvojo Italijoje, Ispanijoje.

1988 m. Vida susipažino ir ištekėjo už likimo draugo Romo Eskerto. Vyras – šaltkalvis, gebantis atlikti staliaus ir kitus įvairius statybos remonto darbus. Gimė dar dvi dukros - Agnė ir Laura. Tvirtoje, gražioje šeimoje užaugusios girdinčios dukros domėjosi mamos darbu, išmoko gestų kalbą, dažnai dalyvaudavo kultūros namų renginiuose.
Vyriausioji dukra jau turi savo šeimą, augina vaikus, gyvena Marijampolėje. Ji nenutolo nuo kurčiųjų draugijos, dirba gestų kalbos vertėja, teikia vertimo paslaugas Marijampolės apskrities kurtiesiems. Agnė gyvena ir dirba Anglijoje. Jauniausioji dukra Laura – S. Lozoraičio vardo vidurinės mokyklos devintokė. Daug džiaugsmo teikia anūkai - pirmaklasė Gerdutė ir keturmetis Gytis.

Laiko sau beveik nelieka

Gyvenime mačiusi šilto ir šalto moteris turi daug stiprybės. Sukūrė ne tik tvirtą, pastovų saviveiklininkų kolektyvą, bet ir teikia informavimo bei konsultavimo paslaugas Prienų miesto kurtiesiems. Dauguma žmonių atokesniuose miestuose jaučia informacijos stygių. Ypač kurtieji. Kartą per savaitę susirinkę klausos negalės žmonės sužino svarbiausias naujienas, pabendrauja, gauna atsakymus į jiems rūpimus klausimus.

Nuo vaikystės negirdinti moteris turi sukaupusi nemenką socialinio darbo patirtį. Ją ir toliau gilina. Kadangi šiandieninis gyvenimas reikalauja naujo požiūrio, mąstymo, daug žinių, užsirašė į kursus ir juos baigusi įgijo socialinio paslaugų verslo ir kultūrinio darbo organizatoriaus, jaunesniojo socialinio darbuotojo kvalifikacijas. Šiuo metu Kauno kolegijos Sveikatos priežiūros fakultete studijuoja socialinio darbo specialybę.

Išminčiai tvirtina, kad gyvenimas yra savęs ieškojimas per daugybę išbandymų. Tačiau, pagaunant laimės ir sėkmės paukštę, daug svarbiau yra pačios moters gebėjimai, ryžtas, darbštumas. To nestinga mūsų bendruomenės šviesuolei Vidai. Na, o energijos ir entuziazmo jai gali pavydėti ir jaunesni.

Vanda VAITKUTĖ

Kauno neprigirdinčiųjų mokyklos (dabar Kauno apskrities kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centras) mokinukei Vidai pasisekė,  su ja daug individualiai dirbo jautri, patyrusi mokytoja T. Šopytė. Jų bendras triūsas davė gerų rezultatų - mergaitė išmoko skaityti iš lūpų, suprato gestų kalbą. (Nuotraukoje Vida šalia mokytojos dešinėje pusėje)	V.Eskertienė vasaros pabaigoje švęs dvigubą garbingą jubiliejų: 50 metų amžiaus ir kūrybinės veiklos 25-metį.
V.Eskertienės kūrybiškumą, ilgametę, aktyvią veiklą plečiant bendruomenės laisvalaiko užimtumą bei kurčiųjų saviveiklininkų pasirodymų erdvę, LR Seimo, LKD respublikinės valdybos bei Kauno savivaldybės kultūros ir švietimo departamento vadovai ne kartą įvertino padėkomis, garbės raštais, dovanomis.	Įgyvendinti sumanymus, idėjas, sėkmingai dirbti  p. Vidai padeda ne tik sukaupta didelė patirtis, bet ir bendradarbių, saviveiklos entuziastų palaikymas.
Viešosios įstaigos Kauno kurčiųjų reabilitacijos centro darbuotojai.	V.Eskertienės šeima.
Jau ne už kalnų Romo ir Vidos Eskertų sidabrinės vestuvės.	Daug džiaugsmo mūsų kūrybingai bendruomenės narei teikia anūkai - pirmaklasė Gerdutė ir keturmetis Gytis.