Lietuvos kurčiųjų draugija
Mes Facebook'e
Forumas
Virtuali meno galerijaVirtuali meno galerija
ĮdomuĮdomu
 Vilniaus kurčiųjų reabilitacijos centras Vilniaus kurčiųjų reabilitacijos centras
Vilniaus kurčiųjų jaunimo organizacijaVilniaus kurčiųjų jaunimo organizacija
Mėnesio nuotraukaMėnesio nuotrauka

Geriausi 2011 metų sportininkai, jų treneriai ir vadovas.

 
 
 


Internetinis tarptautinis gestų kalbos žodynas

Jei nori išmokti gestų kalbą.

Naujienos

Po 20 metų – vėl Lietuvoje2009 08 19

Prieš 19 metų palikęs Lietuvą Gedalijus Milneris porą liepos savaičių pirmą kartą po išvykimo vėl praleido gimtinėje. Šįkart kaip svečias. Jis neslepia, kad visada laikė save Lietuvos žydu ir jų šeima, (išskyrus tėtį, kuris mirė, kai Gedalijus buvo dar vaikas) vos tik Lietuva atgavo nepriklausomybę, pakilo ieškoti savo kraujo brolių ir seserų.
Anot jo, pirmosios viešnagės atvyko vienas, norėjo įsitikinti, ar jo šeimai čia būtų saugu. Kadangi rado pasikeitusią ir išgražėjusią taikiai gyvenančią Lietuvą, kitąmet ketina jau be jokių baimių kartu pasiimti atostogų žmoną ir vaikus. Na, o šiemet vaikystės ir prisiminimų keliais keliauja lydimas buvusių draugų. Iškart po išvykimo ryšiai buvo nutrūkę, bet paskui kompiuterio pagalba vėl atsinaujino. Gedalijus pamini daugybę pavardžių žmonių, su kuriais metų metus susirašinėjo. Tai Ernestas Karpauskas, Algirdas Jurkša, Vida Eskertienė, Silvana Hacking, Simona Gaušaitė (dabar gyvena Danijoje) ir daugelis kitų.

Gimė Gedalijus Ukmergėje. Išskyrus žydiškos kilmės biblijinį vardą jo gyvenimas niekuo nesiskyrė nuo bendraamžių vaikų. Pirmas likimo smūgis ištiko berniuką prieš pat mokyklą. Mėnesį sirgęs ausų uždegimu iš ligos patalo jis pakilo girdėdamas daug prasčiau. Neprigirdintį berniuką mama atidavė mokytis į Kauno neprigirdinčių mokyklą. Čia formavosi Gedalijaus asmenybė, čia jis atrado savo pašaukimą. Dar būdamas visai nedidelis ėmė žaisti krepšinį. Ir jam taip patiko, kad po pamokų nereikėjo nieko kito. Save prisimena kaip priekinės linijos žaidėją, neprastą taškų pelnytoją. Į gabų jaunuolį dėmesį atkreipė krepšinio treneriai. Netrukus jis buvo pakviestas į kurčiųjų vyrų krepšinio rinktinę. Baigęs pagrindinę mokyklą vaikinas laimės išvyko ieškoti į Panevėžį, buvo vietos krepšinio klubo „Ekranas“ komandos narys. Trejus metus vaikino karjera klostėsi sėkmingai. Kol įvyko lemtinga automobilio avarija. Dešinė Gedalijaus koja buvo tiesiog sutraiškyta. Iš pradžių jį operavo Panevėžio gydytojai. Ne kartą ir ne du. Paskui buvo operacijų ciklas Vilniuje. Deja, ir šios buvo ne ką sėkmingesnės. Koją „sulipdė“ Kęstutis Vitkus. Ir net chirurgui virtuozui tai pavyko tik iš antro karto. Gedalijus sako, kad jo ir A. Sabonio kojų operacijas skyrė tik dvi dienos. Abiem atvejais viskas baigėsi gerai.

Netekęs galimybės tęsti krepšininko karjeros, G. Mileris apsistojo gyventi Vilniuje. Baigė vidurinę vakarinę mokyklą, Vilniaus politechnikumą, vėliau studijavo Vilniaus pedagoginiame universitete. Visuomeniniais pagrindais dirbo krepšinio vaikų treneriu Vilniaus kurčiųjų mokykloje (dabar LKNUC). Nespėjęs baigti aukštųjų studijų išvyko į Izraelį. Vėliau prie jo ir mamos prisijungė ir brolio šeima.

Tel Avive profesinę karjerą teko pradėti iš pradžių. Beveik metus plovė indus restorane, kad išgalėtų su mama išgyventi, nuomotis kambarį ir užsidirbti hebrajų kalbos kursams, kurie buvo privalomi, jei norėjai įsitvirtinti naujoje tėvynėje. Gedalijui patiko mokytis. Jei kiti atvykėliai pasitenkindavo vienu, pusę metų trunkančiu mokymosi lygiu, tai Gedalijus baigė ir antrą lygį. Jis prisimena, kad rimtą pagalbą išeiviams iš Lietuvos suteikė Izraelyje veikianti žydų organizacija, besirūpinanti visais imigrantais. Jie surado ir pirmąjį darbą, ir nukreipė į kalbos kursus.

Pramokęs kalbos Gedalijus jau galėjo siekti profesijos. Baigti aukštųjų mokslų negalėjo, šie atsiėjo labai brangiai. Pasitenkino tekintojo kvalifikacijos kursais ir pradėjo dirbti aviacijos gamykloje frezuotoju. Penkeri prestižinio darbo metai jam užtikrino labai gerą atlyginimą. Gyvenimo kreivė pakrypo sėkmės link. Bet ir vėl nelaimė. Kartą vykdamas į darbą Gedalijus stipriai susižeidė prieš daugelį metų avarijoje nukentėjusią koją. Atviras kojos lūžis sukėlė uždegimą, prasidėjo gangrena, koją teko amputuoti.

Po pusę metų trukusios medicininės reabilitacijos vyras vėl atsidūrė perkvalifikavimo kursuose ir tapo elektronikos remontininku. Nuo tada iki šiol dirba Mehalev įmonėje, gaminančioje neįgaliesiems ir kai kurioms tarnyboms elektroninius prietaisus. Gedalijus yra toks valingas, kad apie neįgalumą sunku ir įtarti. Vaikšto nepasiramsčiuodamas, beveik nešlubuodamas ir keliauja, kur panori. Klausos aparatu nesinaudoja, teigia niekaip neįprantąs.

Kai atsitiko nelaimė, Gedalijus jau turėjo šeimą. Jo žmona Eiti yra Ispanijos kilmės kurčioji žydė. Šiuo metu jie augina du vaikus – 16-metę dukrą ir 12-metį sūnų. Susipažino abu atvykę gyventi į Tel Avivą. Pasak Gedalijaus, kadangi dirba ir žmona (stambioje energetikos įmonėje buhaltere ir sekretore), jų šeima galėjo įsikurti Bat_Jam (išvertus reikštų „Jūros mergaitė“) rajone prie jūros ir gyvena gana pasiturinčiai. Tėvas ypač didžiuojasi savo gražuole dukra, kuri, dar būdama nepilnametė, jau yra kviečiama dirbti manekene, yra buvusi žurnalo veidu. Neseniai ji savo iniciatyva, paraleliai lankydama bendrojo lavinimo mokyklą, baigė medicinos kursus. Šeima mano, kad mokymai pravers ateityje, kai dukra bus pašaukta į armiją. Izraelyje, sulaukusios 18 metų, dvejus metus privalomąją tarnybą atlieka ir moterys. Didesnė tikimybė, kad po kursų mergina tarnybą galės atlikti ligoninėje, o vėliau galbūt medicinos kryptis taps ir jos studijų kryptimi, viliasi tėvas.

Pokalbį baigiame apie krepšinį. Jokios traumos ir negandos nesugebėjo išguiti iš Gedalijaus širdies prisirišimo šiai sporto šakai. Metus jis buvo Izraelio kurčių moterų krepšinio treneris, vėliau treniravo kurčiuosius Tel Avivo klubo vyrus. Didžiuojasi, kad jo treniravimo laikais klubas buvo lyderis tarp kitų kurčiųjų klubų. Pabrėžia, kad šitą darbą atliko visuomeniniais pagrindais.

Dar kurį laiką pasikalbame apie šį bei tą. Pvz., apie skirtingus žydų ir lietuvių elgesio įpročius, apie tai, kad Lietuvoje labai trūksta šypsenų gatvėje. Jis prisipažįsta, kad gyvenimo Izraelyje ilgėjosi dar jo nepažinęs, ir mano, kad tikrosios Tėvynės ilgesys buvo jo kraujyje. Atsisveikiname tikėdamiesi po metų vėl pasimatyti Vilniuje.

Nijolė KRASNIAUSKIENĖ

Šiemet Gedalijus Milneris į Lietuvą atvyko vienas, kitąmet ketina jau be jokių baimių kartu pasiimti atostogų žmoną ir vaikus.


 
Žingsneliu atgal  Į viršų