Naujienos

Moko komunikacijos

Skaitytojų susitikimas su Vilniaus kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų reabilitacinio profesinio mokymo centro specialiąja pedagoge Rasa Sauliene – jau ne pirmas. Apie ją rašėme, kai pradėjo dirbti su dviem suaugusiomis merginomis Edita ir Jolanta Lapinskaitėmis, faktiškai nelankiusiomis mokyklos. Tuomet buvome visi gerokai sutrikę ir, kalbėdami apie nebūdingą reiškinį, atsargiai rinkome žodžius. Praėjo dveji su puse metų. Su mokytoja kalbamės apie tai, ko buvo siekiama per šį laiką.

Pirmi metai buvo skirti apsiprasti. Tikslas buvo mokyti lietuvių gestų kalbos. Įtraukti mokines į bendruomeninį gyvenimą. Dėkingai pašnekovė mini surdopedagogę Vidą Slovikienę, įdėjusią daug pastangų, kad ši kalba pirmiausia įsitvirtintų seserų gyvenime. Kartu su gestu kalba imti jaukintis lietuviški žodžiai. Seserys mokytos suprasti kalbos struktūrą. Pradėta nuo žodžio sandaros. Pereita prie žodžių junginių. Formuotas supratimas, kad, kai keičiasi galūnės, žodžiai gali “susikabinti” vienas su kitu ir sudaryti prasmingą derinį. Dar reikėjo išmokti nebijoti mažų žodelių – prielinksnių, dalelyčių, skirtukų. Ir tam prireikė dar vienerių metų.

O kokioje pažangos stotelėje mokytoja ir mokinės yra dabar? “Viskas, - sako pedagogė,- tebėra neįtvirtiname lygmenyje, dar labai trapu.” Ir priduria: “Mums mažai laiko. Dviejų kalbų per trejus metus neišmokstama. Juolab kad seserų laukia ir daugybė kitų reikalingų išmokti dalykų”. Bet ponia Rasa vertina jų ištvermę. Neištveria nepasidžiaugusi: “Pažanga – milžiniška!” Paskui mane pataiso: “Aš tai vadinu ne individualiais lietuvių kalbos lavinimo, bet komunikacijos mokymo užsiėmimais.”

Centre E. ir J. Lapinskaitės jau nėra prasčiausiai mokančios lietuvių kalbą. Tarp mokytojos mokinių – mergaitė iš Kazachstano, kuri anksčiau prie lietuvių kalbos niekada nebuvo prisilietusi, ir dar viena Lietuvoje augusi mergina, visiškai nemokyta lietuvių rašytinės kalbos. Tai Genovaitė, ji norėjo išmokti rašyti lietuviškai - ir jai pavyko. Arba vaikinukas, kuriam labai reikia tarties užsiėmimų tiesiog…“dėl savęs”. Arba moksleiviai, baigę vos tris ar keturias bendrojo lavinimo mokyklos klases, jiems taip pat būtina pagalba.

Penkiolika visiškai skirtingų mokinių su visiškai skirtingais mokymosi poreikiais. Tai yra tiek, kiek mokytoja sugeba aprėpti per savo darbo savaitę.

Tarsi brangenybę R. Saulienė guldo priešais mane tris verstinius prancūzų autorių pratybų sąsiuvinius “Išraiška ir kūryba”. Tiesia LKNUC išleistą CD – kompiuterinę LGK mokymosi programą. Atverčia VU mokslininkių M. Ramonienės ir L. Vilkienės lietuvių kalbos leidinį pradedantiesiems, taikliai pavadintą “Po truputį”. Pamini mokinių pamėgtą verstinę švedų autorės “Adomo knygą” su R. Bagdonaitės parengtu pratybų sąsiuviniu. Apgailestauja, kad lietuvių kalbos vadovėlių gausa suaugusiesiems leidėjai nelepina.

Kai bendraudamos apsiprantame, ponia Rasa sako: “Aš esu rami, turiu kantrybės, todėl manau, kad individualus darbas su centro ugdytiniais man tinkamas užsiėmimas. Kaskart suku galvą tik dėl vieno dalyko – kur kiekvienam naujam mokiniui rasti tinkamiausios mokymo medžiagos.” Mano galva, tokie sunkūs klasės ir namų darbai mokytoją turėtų labai išvarginti. Apie tai jos ir paklausiu. Mokytoja patyli, nuleidžia akis ir truputį drovėdamasi prisipažįsta: “Jūs gal ir nepatikėsite, bet būna tokių dienų, kad aš namo neinu, bet skrendu. Tokia būnu laiminga, jei pavyksta įduoti: linksnį, sąvoką, veiksmažodžio laiką, prielinksnį. Nesvarbu ką.” Abi norime tikėti, kad ir ugdytiniai vertina tuos mažus atradimų stebuklus.

Bet iš tiesų ir vertina. Dauguma čia lankosi niekieno neraginami. Laiku supratę, kad su lietuvių kalba gyvenimas – visai kitoks. Mokymasis – taip pat.

Kartu pasidžiaugiame, kad netrukus mokytoja trečiame pastato aukšte turės visiškai atskirą kabinetą, kuris dabar kaip tik įrengiamas.

Rengia seseris Pirmajai komunijai

Šį įpareigojimą mokytoja vertina kaip centro administracijos pasitikėjimo ženklą ja. Pasak pašnekovės, jai tai labai svarbi misija. Kažkada Kauno Vytauto Didžiojo universitete ji studijavo teologiją ir, dar būdama studentė, Pirmajai komunijai paruošė visą tuometės neprigirdinčiųjų mokyklos klasę. Paskui ryšys su kurčiaisiais nutrūko. Ji dirbo katechete girdinčiųjų mokykloje, baigė religijos mokslų magistro studijas. Apie tą dešimtmetį kalba kaip “apie šiek tiek ką kita” (mokytoja mano, kad girdintys vaikai visuomenės užkrėsti materializmo virusu). Vėliau pakeitė darbo profilį, na, o tiksliau grįžo prie senojo. Kuomet vos tik baigusi pirmąsias specialiosios pedagogikos studijas Šiaulių universitete, trejus metus dirbo tuomečiame VKNUC. Štai dabar specialistė vėl turi galimybę dalytis žiniomis ir tiesomis su klausos negalę turinčiais mokiniais, visada buvusiomis labai svarbiomis ir jai pačiai. Gerai, pašnekovės nuomone, kad merginos yra mačiusios Senojo ir Naujojo testamento vaizdus per televiziją. Taip pat yra šiek tiek susipažinusios su Jėzaus gimimo, kančios ir prisikėlimo istorija. Tai palengvina jos užduotį.

Su mokinėmis iš tiesų dirba visa komanda. Sekmadieniais Šv. Bonifaco bažnytėlėje prie Prezidentūros šv. mišiose kartu su jomis dalyvauja, bendrauja sesuo Gynė. Beje, katechete dirbusi Filaretų mokykloje. Nepaskutinis vaidmuo komandoje tenka maisto ruošėjų profesijos mokytojai, grupes vadovei Irenai Jankevičienei (seserys yra šios specialybės trečiakursės).

Dabar ruošimosi dar tik pradžia. “Klausimai: Kas tu esi? Kodėl gyvename žemėje? Ką reiškia tikėti? – mūsų dar tik laukia”,- sako mokytoja ir trumpam susimąsto.

Na, o vėlyvą pavasarį seserys Edita ir Jolanta, jau susipažinusios su pagrindinėmis krikščionybės tiesomis, išmokusios svarbiausių maldų, pasipuoš baltai ir atvers Bernardinų bažnyčios duris. Ten jų lauks kunigas Julius Sasnauskas ir suteiks Pirmąją komuniją. Deja, nei jis, nei daugelis iš mūsų net neįtars, kiek reikėjo visapusių pastangų šiam žingsniui mokines parengti.

Birutė Arlauskienė tarsi mama paglosto žodžiais: “Rasa - taktiška, mėgstama kolektyvo, mąstanti ir labai gili asmenybė. Žmogus, kuriam tikėjimas nėra tuščias garsas ar paradinis dalykas.” Pagiria ir išeina, palikdama mus dar kurį laiką pabendrauti.

Nijolė KRASNIAUSKIENĖ

Vilniaus kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų reabilitacinio profesinio mokymo centro specialioji pedagogė Rasa Sauliene kaskart suku galvą tik dėl vieno dalyko – kur kiekvienam naujam mokiniui rasti tinkamiausios mokymo medžiagos.