Naujienos

Prieš septynerius metus Panevėžio gestų kalbos vertėjų centrui ėmusi vadovauti Sandra Kemeraitienė pripažįsta, kad visada norėjusi, jog jos darbas sietųsi su žmonėmis, su vienokia ar kitokia pagalba jiems, kad jame būtų daug gyvo bendravimo. Regis, 14 metų dirbant pedagoginį darbą, viso to tikrai netrūko, tačiau viduje augęs pokyčių troškimas ir baigtos edukologijos magistro studijos nulėmė pasiryžimą imtis naujos veiklos.

Reikia pažymėti, kad pradėjusi visiškai „nuo tuščio lapo“, šiandien – centro direktorė gali pagrįstai džiaugtis įstaigos žinomumu, teikiamų paslaugų paklausa, didžiuotis suburtu puikiu kolektyvu. O kurtieji jai – nėra žmonės su klausos negalia – tai tik kita kalba kalbantys žmonės.

Iniciatyvos, skleidžiant informaciją, ėmėsi visas kolektyvas

„Kai ateini dirbti į jau veikiančią įstaigą, reikia tęsti pradėtus darbus. Man labiausiai imponavo tai, kad čia reikėjo pradėti nuo nulio, viską sukurti pačiai. Iš pat pradžių, kai gavau tik apleistas patalpas, pasijutau nemaloniai, tačiau buvo aišku, kad kelio atgal nebėra“, – mintimis grįždama į veiklos pradžią šypsojosi ponia Sandra. Anot jos, labai pasisekė, kad kolektyvą sudaro jauni žmonės. Nuo pat centro įkūrimo visos darbuotojos buvo labai iniciatyvios, kiekviena stengėsi kuo daugiau nuveikti.
Pats svarbiausias, ką tik susikūrusio Gestų kalbos vertėjų centro tikslas buvo, kad kuo daugiau žmonių ir įstaigų sužinotų apie centrą ir jo teikiamas paslaugas. To siekė visas kolektyvas: žodinė ir spausdinta informacija buvo skleidžiama po įvairias Panevėžio sveikatos, gydymo, teisėsaugos, švietimo įstaigas, Mokesčių inspekciją, Sodrą ir kt. Į rajonus, pristatyti centro teikiamas paslaugas, darbuotojos vykdavo pačios. 

Išaugo vertėjų paklausa

Pasak direktorės, dėl kurčiųjų - viskas buvo paprasta: jie, sužinoję apie centro teikiamas paslaugas, noriai kreipėsi pagalbos. Sunkiau buvę su įstaigomis – jos į Gestų kalbos vertėjų centrą kurį laiką žiūrėjo atsargiai, bijojo, kad už vertimą į gestų kalbą gali sulaukti sąskaitų. Tačiau po kurio laiko, įsitikinę, kad paslaugos nemokamos, o bendravimo kokybė, dalyvaujant vertėjai yra kur kas geresnė – minėtų įstaigų baimė dingo ir prasidėjo intensyvus bendradarbiavimas. „Dabar jau nebe mes, o pačios įstaigos kreipiasi į mus dėl pagalbos kurtiesiems“, – sakė ponia Sandra. Ji pažymėjo, jog centro teikiamų paslaugų paklausa per septynerius veiklos metus labai išaugo.Ne visada begelbsti ir iš anksto sudaromas grafikas. Kartais, esant skubiam reikalui, visas grafikas ima ir suyra, nes nežiūrint organizuotumo ir didelių vertėjų pastangų, jei vienu metu būna daug iškvietimų, tenka spręsti, kuris svarbesnis, o kuriuos atidėti vėlesniam laikui.
Nors Panevėžio gestų kalbos vertėjų centre dirba net 10 vertėjų, tačiau norint išspręsti kylančias problemas, direktorės manymu, jų turėti dirbti daugiau. Tačiau ar bus įsteigta daugiau etatų – nežinia, nes viskas priklauso nuo finansavimo.

Tiesa, nuo 2010 metų centro geografinės ribos gerokai išsiplėtė. Panaikinus apskritis prie Panevėžio buvo prijungti Utenos ir Visagino regionai. Utenoje darbuojasi 2 darbuotojos, Visagine – viena.

Ištyrė paslaugų paklausos srautus

S. Kemeraitienė teigia, kad per ne vienerius veiklos metus jau yra ištirti paslaugų paklausos srautai. Vasarą vertėjų paslaugų poreikis gerokai sumažėja, lieka tik skubios paslaugos. Tai laikas, kada atostogauti gali dauguma darbuotojų, tačiau nuo rugsėjo 1-osios vertėjų poreikis labai išauga. Tada į įvairias mokyklas sugrįžta mokiniai, prasideda vairavimo kursai ir daug kitų reikalų, kurie vasarą nebuvo tvarkomi.

Vertėjos galėtų gauti virėjų, siuvėjų, vadybininkių diplomus

Pasak direktorės, daugelis jau juokauja, kad kasdien vertėjaudamos profesinėse, technologijų mokyklose, gestų kalbos vertėjos tiek įvairiausių žinių įgyja, kad jau galėtų gauti virėjų, siuvėjų, vadybininkių bei kitų specialybių diplomus. „Tiesa, įvairios informacijos vertėjos gauna daug, tačiau jų tikslas - ne ją įsiminti, bet kuo tiksliau išversti. Reikia pastebėti, kad vertėjų darbas neapsiriboja vien vertimu. Mes esame kokybės siekianti įstaiga. Centre nuolat vyksta darbo aptarimai, ieškoma vis kokybiškesnių paslaugų teikimo būdų. Dažnai rengiami seminarai, konferencijos, pastoviai vyksta mokymai. Juk visada yra tokių gestų, dėl kurių reikia padiskutuoti ir tik tada priimti sprendimą,“ – sakė S. Kemeraitienė.

Vienas iš svarbiausių siekių – kvalifikuotos darbuotojos

Ji džiaugėsi, kad Gestų kalbos vertėjų centras palaiko glaudžius ryšius su Vilniaus kolegiją, kuri rengia gestų kalbos vertėjus. Kasmet centre praktiką atlieka šios kolegijos studentės. Jos, anot direktorės, čia įgauna praktinių įgūdžių, o centro darbuotojos – naujų teorinių žinių. Nauda – abipusė. O šiais metais vertėjų centro darbuotojų gretas vėl papildė trys kolegiją baigusios specialistės.

Turėti kvalifikuotus darbuotojus – vienas iš svarbiausių ir kryptingų direktorės siekių. Šiuo metu vertėjos, kurios neturėjo specialaus išsilavinimo studijuoja.

Norint dirbti vertėja nepakanka mokėti vien gestų kalbą

Jei kažkam atrodo, kad gestų kalbos vertėjos darbas labai lengvas ir paprastas, S. Kemeraitienė prieštarautų. „Rasti specialistų tikrai nebuvo lengva, žmonės pastoviai keitėsi. Pavyzdžiui, iš 2005 metais atvykusių 3 jaunų specialisčių teliko vos viena. Tai specifinė profesija todėl ne kiekviena pajėgia dirbti šį darbą. Norint dirbti vertėjo darbą, nepakanka vien mokėti gestų kalbą,“ – sake S. Kemeraitienė. Ji pabrėžė, jog vertėjai būtina sugebėti priimti kurčią žmogų tokį, koks jis yra. Jos pareiga yra kompensuoti klausos negalią, bet, jokiu būdu, nieko nedaryti už patį žmogų. Diegiama tai, kad kuo labiau kurtysis bus drąsesnis ir savarankiškesnis, tuo jis daugiau pasieks. Norint kvalifikuotai dirbti vertėjai būtina turėti tam tikrų charakterio savybių bei gerai suvokti kurčio žmogaus psichologiją.

Siekia, kad kurčias žmogus jaustųsi pilnavertis

Sutelkusi jauną, kvalifikuotą, visada paslaugų kolektyvą direktorė teigia, kad dar ne viskas pasiekta, kas yra užsibrėžta. Anot jos, Panevėžio gestų kalbos vertėjų centro tikslas yra teikti klausos negalią turintiems žmonėms vertimo paslaugas visose srityse. Siekti, kad kurčias žmogus jaustųsi pilnavertis. Ponia Sandra prisipažįsta, kad ji tikėjosi, jog tai padaryti bus galima labai greitai ir lengvai. Deja, realybė pakoregavo jaunos vadovės tikslus. Pasirodė, kad ne viskas yra taip paprasta ir ne vien nuo gerų norų tai priklauso.
Ji džiaugėsi, kad Aukštaitijos televizijoje į gestų kalbą yra verčiama laida „Europa – 2020“.Pasikeisdamos šią laidą verčia net trys vertėjos. Prieš tris metus šioje televizijoje į gestų kalbą buvo verčiamos ir „Aukštaitijos žinios“. „Deja, televizijos yra privačios, verčiamos tik tos laidos, kurios finansuojamos iš tam tikrų projektų. Svajojame, kad ir filmai ir spektakliai būtų verčiami į gestų kalbą, tačiau tai yra tokie dalykai, kurie nuo mūsų nepriklauso“, - apgailestavo direktorė.

Bet, nors svajonės ne taip greitai pildosi, Gestų kalbos vertėjų centro veikla įgauna vis didesnį pagreitį. Kad judama tikrai teisinga kryptimi, direktorė ir darbuotojos pasitikrina dalyvaudamos tarptautinėse konferencijose, seminaruose. „Esame tikrai nemažai pasiekę. Tiesa, negalime lygintis su Skandinavijos šalimis, tačiau iš visų postsovietinių šalių tikrai esame geroje vietoje. Nuo mūsų atsilieka Latvija, Ukraina, Rusija“, – pažymėjo S. Kemeraitienė.

Atgaivą randa tyloje su knyga bei kelionėse

Prakalbus apie tai, kaip atgaunanti jėgas po intensyvaus darbo, ponia Sandra ramiai šypsodamąsi sako, jog ji iš tų, kuriems nereikia jokių ypatingų renginių, jai dižiausia palaima – buvimas tyloje su įdomia knyga, o vasarą – kelionės: dažniausiai po Lietuvą, rečiau po užsienio šalis. „Su vyru ir sūnumi Titu esame išmaišę gražiausias Aukštaitijos, Suvalkijos, Žemaitijos vietoves. Kas vasarą suplanuodavome tokį maršrutą, kad galėtume kuo daugiau įdomesnių vietų aplankyti. Turėjome tikslą, kad sūnus suprastų, jog Lietuvoje yra labai daug ką pamatyti, kuo pasigrožėti. Prisimenu, kaip jis, vieną kartą grįžęs iš mokyklos, džiaugėsi gautu dešimtuku, nes vienintelis iš klasės žinojo, kad pats didžiausias Lietuvoje – ne Puntuko, o Barstyčių akmuo“, – pasakojo ponia Sandra. Tas gamtos ir kelionių troškimas, anot jos, gal dėl to, kad jie - tikri miestiečiai, augę „ant asfalto“ ir niekada „neturėję kaimo.“

Dabar, kai devyniolikmetis sūnus Titas jau studentas, ponia Sandra šypsosi, kad jiems su vyru, turbūt, teks vis dažniau keliauti tik dviese, nes sūnus į tokias keliones vyks su draugais. „Tačiau labai džiaugiausi, kad jis nepasuko į užsienį. Labai noriu, kad mano vaikas studijuotų, gyventų ir dirbtų Lietuvoje“, – sakė S. Kemeraitienė.


Laima LAPĖNIENĖ

Panevėžio gestų kalbos vertėjų centro direktorė Sandra Kemeraitienė.