| Olimpinės pergalės – tai šaltakraujiška drąsa parodyti tai, ką sugebi | 2011 06 28 | |||
|
Lig šiol kaunietei Rūtai Narkevičiūtei-Jankūnienei įsimintiniausios gyvenimo akimirkos – iš XIV kurčiųjų olimpinių žaidynių Kelne (VFR). Estafetės, 4 х 400 metrų, bėgimo rungtyje, būdama tuometinės TSRS kurčiųjų lengvosios atletikos komandos narė, ji laimėjo aukso medalį. Rūta sutiko pasidalyti prisiminimais apie nelengvą sportinį kelią, siekiant pergalių, darbą ir kasdienybę po intensyvios sportinės veiklos. Intensyvios kasdieninės treniruotės Nors Rūta kaunietė, mokytis teko Vilniuje. Čia pradėjo lankyti logopedinį darželį. Tiesa, ji prisiminė, kad į mokyklos suolą pirmą kartą atsisėdo Telšių kurčiųjų mokykloje, bet greit persikėlė į Vilnių. Jos sportinius gebėjimus pastebėjo Vilniaus kurčiųjų internatinės mokyklos fizinio lavinimo mokytoja Valerija Marcelienė. Čia ji žaidė krepšinį, užsiiminėjo lengvąja atletika. Su draugėmis dažnai skubėdavo į tuo metu garsių krepšininkių klubų – Vilniaus „Kibirkšties“ ir Maskvos „Dinamo“ – varžybas. Ilgainiui Rūta išsiskyrė kaip sunkiai įveikiama varžovė bėgimo takeliuose. Ją pastebėjo Lietuvoje dirbęs TSRS nusipelnęs lengvosios atletikos treneris Viktoras Barkalaja. Prasidėjo intensyvios, daug jėgų reikalaujančios kasdieninės treniruotės, išvykos į kitas sąjungines respublikas ir daug patirties duodančios varžybos. 1978 m. su kurčiųjų komanda išvyko į Oriolą (tuometinė TSRS). 400 metrų trasą ji įveikė per 1 min. 01,9 sek. ir užėmė pirmąją vietą. Vietinis Oriolo laikraštis su komentarais išspausdino jos nuotrauką, kurią jai pavyko išsaugoti iki šių dienų. Rūtai tada tebuvo šešiolika metų. Septyniolikmetė R. Norkevičiūtė jau buvo kandidatė į TSRS lengvosios atletikos komandos nares. Intensyvų sportinį krūvį liudija kruopščiai vestas treniruočių, svarbesnių varžybų dienoraštis. Dienotvarkėje: rytą ir vakare mankšta, daug fizinių jėgų reikalaujantis įvairių nuotolių bėgimas. Ištvermės mokėsi bėgdama ilgas distancijas, optimaliai greit sutelkti energiją - trumpuose bėgimo takeliuose. Beveik kasdien žaidė futbolą, krepšinį, mėtė granatą, šokinėjo į tolį ir aukštį, mankštinosi su kamuoliu. Atskirų raumenų, sausgyslių, raiščių pratimai turėjo stiprinti kojas. Buvo būtina pirtis ir svorio kontrolė. Tuo metu ji svėrė 50-51,5 kg. Nepamirštama kelionė ir pergalės džiaugsmas Sportininkė dažnai lankydavosi Maskvoje, nes ten veikė kurčiųjų sporto stovykla. 1981 m. birželio pabaigoje Maskva pasitiko Rūtą svilinančiu karščiu. Nepaisant to, reikėjo intensyviai treniruotis, rengtis olimpinėms žaidynėms, vyksiančioms Kelne. Iš sąjunginių respublikų suvažiavo apie 110 sportininkų. Prisimena, kad buvo išdalyta geros kokybės sportinė apranga, prieš kelionę visus tikrino treneriai, medikai ir milicijos pareigūnai. „Paskutinę dieną persekiojo neramios mintys. Labai jaudinausi. Naktį negalėjau užmigti, - prisiminimais dalijosi Rūta. - Skridome maršrutu Maskva-Kijevas-Diuseldorfas, maždaug po 5 valandų skrydžio pro lėktuvo iliuminatorių pirmą kartą išvydau Vakarų Vokietiją. Nuvykę į Kelną, apsigyvenome viešbutyje „Kosmosas“. Mums iškeitė po 65 rublius, kiekvienas gavome 195 Vokietijos markes. Viskas buvo gražu, nuostabu. Tokio grožio nebuvau mačiusi. Pribloškė spalvingos reklamos, madingai apsirengę mūsų bendraamžiai. Tačiau mane labiausiai sužavėjo senovinė architektūra ir pasakiško grožio kalnai, visur - ypatinga tvarka. Liepos 23 d. per kurčiųjų olimpinių žaidynių atidarymą buvo pakelta su penkiais olimpiniais žiedais vėliava, sveikino Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentas J. A. Samaranchas. Žaidynėse dalyvavo daugiau kaip 2000 kurčiųjų sportininkų iš 33 valstybių.“ Pradžioje vyko parengiamosios varžybos. Rūta pateko į finalą. 400 metrų bėgimo rungtyje užėmė ketvirtąją vietą (59,11 sek.), 800 metrų – penktąją vietą ir pasiekė LTSR rekordą (2:15,67), įvykdė I atskyrio normą. O bėgdamos nepamirštamą 4 х 400 metrų estafetę (kaip TSRS komandos narės) R. Norkevičiūtė, A. Žarova, R. Šelkovskaja ir M. Bogatova pirmą kartą šių žaidynių istorijoje iškovojo aukso medalius. Distanciją įveikė per 3:52,36 ir net 6,5 sek. pagerino prieš tai buvusį olimpinį rekordą. „Mūsų džiaugsmui nebuvo ribų. Krepšininkai Algirdas Jurkša, Šarūnas Pečiulis ir Jonas Lukošius, žaisdami taip pat TSRS komandoje, laimėjo bronzos medalius. Rugpjūčio 2 d. Maskva įspūdingai sutiko kurčiuosius olimpiečius: dovanojo gėlių, o viešbutyje buvo surengtas pagerbimo vakaras. Po jo skubėjome į Vilnių. Pasitiko mokytoja V. Marcelienė, sporto instruktorius St. Linkevičius, kultūros namų direktorė G. Sabukienė. Spalio pradžioje surengtame žiburėlyje (tuomet taip vadinosi renginiai, - aut. past.) papasakojau įspūdžius iš olimpiados ir man buvo įteikta premija – 100 rublių, dovanų – fotoaparatas ir gėlių. Dovanos buvo netikėtos ir labai brangios. Vėliau tuometiniuose Profsąjungos rūmuose, per Tarptautinės kurčiųjų dienos minėjimą, mums taip pat negailėjo pagyrimų“, - vis šypsodamasi pasakojo ji. Su neslepiama nuoskauda sportininkė prisiminė, kad vėliau į Italiją ir Belgiją išvažiuoti nepavyko, Rusija pasirinko savus sportininkus. Paaiškino, kad buvo blogai sutvarkyti dokumentai. Rūta ir dabar tvirtina, kad sportas reikalavo labai daug. Vien tik fizinis darbas - dar ne viskas, varžybose reikėjo būti ypač gerai psichologiškai pasirengus. Pergalės - tai šaltakraujiška drąsa parodyti tai, ką sugebi. Kartu sportas labai daug davė: daug važinėta, surasta naujų draugų. Tačiau finansiškai buvo sunku, be mamos pagalbos būtų negalėjusi sau leisti tokio iššūkio. Jos dienoraštyje saugomos nuotraukos ir iš daugkartinių „Vakarinių naujienų“ prizų varžybų Gedimino aikštėje prieš Pergalės dieną, ten dalyvaudavo ir kurčiųjų draugijos sportininkai. Sportas – gyvenimo įprotis Taip susiklostė aplinkybės, kad būdama 21 m. Rūta persikėlė gyventi į Kauną. Vėliau čia ištekėjo (tapo Radavičiene, po antros santuokos – Jankūniene), užaugino dukrą Ramutę ir sūnų Ramūną. Reikėjo tvarkytis taip, kad užtektų vaikams ir namų šilumos, ir duonos. Moteriai teko mokytis avalynės siuvimo technologijos ir dirbti ,„Taure“.Vėliau tekstilės gaminių siuvykloje siuvo petukus. Tačiau nuo sporto niekada neatsiribojo. Ji tvirtina, kad to reikalauja organizmas. Sportininkei būtina kasdien mankštintis. Mūsų susitikimo dieną ji žvali grįžo iš treniruočių. Išlydėjusi vaikus į savarankišką kelią, vis labiau ilgisi gerų emocijų ir šviesių gyvenimo spalvų. Rūta yra viena iš KKRC meninių gebėjimų lavinimo užimtumo būrelio darbštuolių. Veikliam žmogui visada atsiranda noro dirbti, galimybių – būti pastebėtam. Aldona Gema Stankevičienė-Macionytė
| ||||
Naujienos
