Naujienos

Raseinių rajone, Ariogaloje gyvenantis kurčiųjų draugijos narys Giedrius Tytmonas yra visapusiškai neįgalus. Jis pats negali pavalgyti, nekalba, negirdi, dėl nevalingų spąstiškų judesių negali išmokti gestų kalbos. 27 metų vaikino gyvenimas bėga namuose ir sanatorijose.

Giedriaus motina Vitalija Tytmonienė dėkoja likimui, suvedusiam ją su Raseinių pirminės kurčiųjų organizacijos informante Genovaite Eidukevičiene. Džiaugiasi, kad lankydamiesi draugiškoje bendrijoje, jie nors trumpam nuo širdies gali nustumti skaudžią kasdienybės rutiną, kovojant su sunkia liga. O sūnus likimo draugų būryje įgauna, nors ir mažus, bendravimo įgūdžius.

Sunki liga

Giedrius Tytmonas serga cerebriniu paralyžium. Ši liga pasireiškia kūno padėties, judėjimo ir pusiausvyros sutrikimais, kurie atsiranda dėl smegenų pažeidimo. Šio vaikino atžvilgiu cerebrinis paralyžius yra daugiau diskinezinio pobūdžio – pažeidimas, esantis smegenyse. Liga pasižymi nevalingais, ypač staigiais ar lėtesniais judesiais. Jie sukelia netaisyklingą kūno formą, nuolat kinta raumenų tonusas. Raumenų tonusas, trumpiau sakant, - raumenų įtampa. Jei ji normali, mes visi išlaikome įprastą žmogui kūno padėtį, galime judėti. Ligos pakenktas yra beveik visas Giedriaus kūnas, tame tarpe ir burnos raumenys, kurie neleidžia mokytis kalbėti. Vaikinas kurčias, o negrabūs, nuo jo valios nepriklausantys judesiai, trukdo išmokti gestų kalbos.

Praktiškai cerebrinis paralyžius yra nepagydoma liga. Tik niekada nereikia ištarti žodžių: „padėtis be išeities...“, nes bendroji reabilitacija daro stebuklus.

Liga – gimdymo traumos pasekmė

Kas žino, kas būtų dabar, jeigu 1983 m. spalio 21 d.tuometinės Respublikinės Kauno klinikinės ligoninės Akušerijos ir ginekologijos skyriuje (dabar – Kauno medicinos universiteto Akušerijos ir ginekologijos klinika ) būtų buvęs išklausytas V.Tytmonienės prašymas, vietoj natūralaus gimdymo atlikti chirurginę operaciją – Cezario pjūvį? Natūralus gimdymas, su tuo metu populiariais, gimdymą skatinančiais vaistais, buvo sunkus ir ilgas. Sūnus gimė pridusęs. Dar ir dabar motinos akyse - su mėlynėm ir ryškiom kraujosruvom tik ką gimusio kūdikio suspausta galvelė. Pasekmių ilgai laukti nereikėjo: kūdikis augo labai neramus, dirglus, judesiai buvo visai neįprasti tokio amžiaus vaikui. Jis ilgai buvo gydomas neuropatologų toje pačioje ligoninėje, atliekami įvairūs tyrimai, paskirtas gydymas.

Motina, didelių pastangų dėka, savo sūnelį pasodino jam būnant 4 metų. Septynerių metų, labai sunkiai, bet jau vienas,Giedrius pradėjo žengti pirmuosius savarankiškus žingsnius.

Gydymas ir reabilitacija

Ir toliau visas vaiko ir jam pasiaukojusios motinos gyvenimas bėgo įvairiose ligoninėse ir sanatorijose. Buvo sudarytas reabilitacijos planas, numatytos pagrindinės gydymo priemonės.O pačiai mamai teko gilintis į teikiamas socialines garantijas, kad galėtų spręsti slaugos ir šeimą užgriuvusias buities problemas.

Kol Giedriui sukako 18 m., jie vis važinėjo į VšĮ Druskininkų vaikų reabilitacijos sanatoriją „Saulutė“. Ten vykdavo ir motinų, auginančių cerebriniu paralyžium sergančius vaikus, apmokymas, pritaikoma tokio vaiko vystymuisi reikalinga įranga, kurios gamyba buvo organizuota ten pat. Labai padėjo įvairūs masažai ir kineziterapija, kurios metu atliekami mankštos pratimai, pritaikomi įvairūs įtvarai, mokoma suteikti kūnui, kiek įmanoma, normalesnę formą ir ją išlaikyti.

Dabar Giedrius savo noru gydytis perėjo į Druskininkų sanatoriją „Eglė“. Čia ypač išplėsta kineziterapija: baseine, individuali, vertikaliosiose voniose. Atliekami efektyviausi masažai, pritaikyta fizioterapija. Motina dėkinga medicinos personalui, kuris pasiaukojamai kovoja už kokybiškesnį sūnaus gyvenimą.

„Gydomės jau 24 m. Po sanatorijos visada jaučiamės tvirtesni. Sumažėja spąstiškumas ir nevalingi judesiai, tvirtėja eisena“, - pasakoja motina Vitalija. Bet ir sanatorijose mama labai pavargsta, nes į įvairias procedūras reikia spėti laiku. Daug laiko, sveikatos atima sūnaus nurengimas ir aprengimas. Kada jo kūnas sustingęs, sunku jį valdyti. Mamai tuomet jau prireikia ne moteriškos, bet vyriškos jėgos.

„Dar labiau nusialinu psichologiškai. Neįmanoma būti normaliai mamai, kada žiūriu į savo vaikelį ir negaliu niekuo jam padėti. Tiesiog iš skausmo „verčiasi“širdis ir plėšiama nežemiškos jėgos“, - jau nebemokėdama ašarų tramdyti, savo skausmą lieja, mama.

Lyg abejodama, kad bus suprasta priduria: „Čia toks pergyvenimas, kad žodžiais negalima apsakyti. Mane gali suprasti tik žmones, kurie patiria tokį skausmą. Tik tie, kurie šeimoje turi tokį ligonį“.

Giedriaus padėtį dar labiau apsunkino klastinga epilepsija. Prieš 15 metų berniuką išgąsdino didelis šuo. Prasidėjo traukuliai. Dabar pastoviai turi gerti dar ir priešepileptinius vaistus.

Apribotas gyvenimas

Anksčiau sūnaus ir motinos kelionės pėsčiomis kartais pailgėdavo iki Ariogalos bažnyčios. Ten juos sutikdavo psichologiškai palankesnė aplinka. Dabar jau Giedriui per sunku įveikti tą neilgos gatvelės atkarpą. Savame kieme sūnų taip pat reikia saugoti. Neįgalus vaikinas supranta savo padėtį, jis nepaprastai jautrus įkyriam aplinkinių dėmesiui.

Vaikinas domisi viskuo: žiūri televizijos laidas, turi jam pritaikytą kompiuterį. Spąstiški pirštai neleidžia spausti klavišus ir imtis bet kokio darbo.

„Taip ir gyvenam, vargstam. Didelių pastangų ir vaistų pagalba stumiamės į priekį“, - pasakoja mama Vitalija ir išsako savo gėlą dėl visuomenėje susiformavusios nepalankios pažiūros silpno žmogaus atveju. Žmonės labiau linkę apkalbėti. Ypač skaudu mamai, kai į jos mylimą vaikelį žvelgiama lyg į raupsuotąjį. Visi žinom, kad tai žmonių neišsiauklėjimas. O abejingumas kyla gal iš nežinojimo, padėties neįvertinimo. Tiesiog dėl visuomenės tamsumo, šios konkrečios ligos atveju. Daug kas turbūt nesuvokia, kad toks jų požiūris verčia moterį su neįgaliu sūnumi vengti žmonių susibūrimo vietų? Norisi užsidaryti namuose ir niekam netrukdyti...

Viltinga pažintis su kurčiaisiais

Netikėta pažintis su Raseinių pirminės kurčiųjų organizacijos informante Genovaite Eidukevičiene, lyg vilties kibirkštėlė, suspindusi sunkiame gyvenimo kelyje. Nors atstumas gana nemažas, o kelionė sudėtinga, bet moteris patikina, kad susitikimų su Raseinių krašto kurčiaisiais jie labai laukia. Ariogaloje gyvena dar Giedriaus likimo mergina, todėl dažnai važiuoja jie visi kartu, grįžę ilgai dalijasi patirtais įspūdžiais. Pasijunta reikalingi ir ne vieniši.

„Mes nors retkarčiais ten nuvažiuojam, pabendraujam ir iškart atsipalaiduojame nuo įtampos ir kasdieninių bėdų. Esame labai dėkingi Genovaitei už sugebėjimą sukurti šiltą atmosferą. Ji be galo gera, supratinga, draugiška ir veikli vadovė“, – gerų atsilipimų negaili visko mačiusi mama.

Pati G.Eidukevičienė sako, kad per savo gyvenimą dar nesutikusi taip rūpestingai, su viltimi savo neįgalų vaikelį auginančios ir slaugančios motinos. Kiek tik leidžia jos galimybės, padeda, aplanko šeimą ir palaiko ryšį mobilaus telefono pagalba.

V.Tytmonienės pastebėjimu, su kurčiaisiais jie labai greit susidraugavo. Kartu keliavo prie jūros, ežerų, jau ne kartą lankėsi įvairiose istorinėse Lietuvos vietose, sportinėse varžybose. Neslėpdama motiniško džiaugsmo tvirtina, kad po išvykų prasiplėtė Giedriaus akiratis. O pačiai mamai labai svarbu palanki aplinka, kurioje ji jaučia paramą, nereikia kęsti dviprasmiškų žvilgsnių. Kurtieji padėtį suprantantys širdimi.

Žiūrint į šią, neturinčią teisės pavargti moterį, dar kartą patiri, kokia stebuklinga jėga yra Motinos Meilė! Einanti aštriausiais gyvenimo ašmenimis, atviromis žaizdomis...Bet amžinai gyva!

Aldona Gema STANKEVIČIENĖ – MACIONYTĖ

Ariogaloje gyvenantis kurčiųjų draugijos narys Giedrius Tytmonas su mama ir Raseinių pirminės kurčiųjų organizacijos informante Genovaite Eidukevičiene  (pirma iš kairės).