|
Mūsų bendruomenės senolę Oną Jurevičienę galima drąsiai pristatyti kaip vieną darbščiausių tautodailininkų. Ji jau nuo dešimties metų save prisimena tik su rankdarbiu rankose. Nuo trejų metų apkurtusią mergaitę siuvinėti, nerti ir megzti išmokė mama. Savo dirbiniais ji puošė namus, artimuosius, dosniai dalijo svečiams, o Kaziuko mugėje jos rankdarbius įsigijo ne vienas vilnietis. Vargu ar šiandien jos kambarėlyje tilptų visi kadaise išdovanoti ar išdalinti ilgaamžės nėriniai, mezginiai, audiniai bei kitos jos rankomis sukurtos grožybės.
Senolė nenuobodžiauja
Tyla ir ramybe alsavo vilnietės O. Jurevičienės namai, kai į juos užsukau, lydima jos dukros Vitos Grigaitienės ir gestų kalbos vertėjos Rimos Kiesienės. Tuomet Vilniaus gatvėse siautėjo pūga, spąstus paspendusi tiek praeiviams, tiek sostinės transportui. Tad šiluma, sklindanti iš aštuoniasdešimt trejų metų kurčiųjų bendruomenės senjoros, mus iškart sušildė.
Ponia Onutė gyvena kartu su savo dukros Vitos šeima. Visi kartu susirenka tik po darbo, tad visą dieną ji praleidžia, kaip pati pristatė, su geriausiu draugu šuneliu Pupa ir pikčiurna persiška kate Mirta. Iš namų senolė nebeišeina, nes po klubo sąnario operacijos pasiramsčiuodama lazdele tik po kambarį vaikštinėti teišgali.
Tauraus ir giedro veido moteriškė neaimanavo ir nesiskundė dėl nuobodulio. Ji vis tebemezga, nors prisipažino, kad jau nebe tos akys ir rankos. Todėl mezginiai ir nėriniai daug ryškesnių spalvų, nes taip geriau senoliai įžiūrėti rankdarbį.
Žilagalvė moteriškė noriai traukė iš lentynų seniau ir pastaruoju metu sukurtus dirbinius. Tai ir išaustos lovatiesės, nunertos servetėlės, staltiesės, išsiuvinėtos pagalvėlės, numegztos labai originalios vilnonės kojinės, kurios pridengia tik pirštus (žiemą jie daugiausia ir šąla), margaspalvės lėlytės ir kitos praktiškos ar širdžiai mielos grožybės. Tiesa, O. Jurevičienė Tautodailininkų sąjungai nepriklausė, tačiau jos darbai byloja, kad ten ji būtų priimta.
Vaikystės ir jaunystės prisiminimai
Mūsų senolė beraštė, vardą ir pavardę išmokė pasirašyti jos mamytė, kuri ir buvo jos pagrindinė mokytoja. O. Jurevičienė 1923 m. gimė ir augo gražiame Prienų rajono Jiezno miestelyje, darnioje šeimoje – tėvelis policininkas, mama - namų šeimininkė. Be jos dar augo trys vaikai, iš jų Onutė – vyriausia. „Man buvo treji metai, kai ant lango užlipusi iki užkimimo vis šaukiau „tėte“, „mama“, kurie buvo kažkur išėję. Po to labai susirgau ir apkurtau“, - savo skaudžiais prisiminimais dalijosi pašnekovė. Rūpestinga mama mėgino dukrą leisti į Jiezno mokyklą kartu su girdinčiais, tačiau Onutė iš jos pabėgo, nes vaikai iš jos tyčiojosi. Taip ir liko neišmokusi skaityti, tačiau labai imli mamytės mokymui. Dešimtmetė mergaitė į rankas paėmusi rankdarbių įrankius iki šiol jų nepalieka.
1956 m. atvažiavo į Vilnių ir įsidarbino siuvėja kurčiųjų kombinate, kuris tuo metu buvo Šv. Kazimiero gatvėje, dabartiniame Lietuvos kurčiųjų draugijos būstinėje. Netrukus sukūrė šeimą. Su vyru Juozu susilaukė dviejų dukterų Vitos ir Onutės, šiandien džiaugiasi keturiais anūkais.
Be siuvėjo amato, ji dirbo skaitiklių surinkimų bare kurčiųjų gamykloje, kuri persikėlė į Kauno gatvę. Tačiau didžiausias pomėgis kurčiajai buvo ir liko jos rankdarbiai.
Šiandien O. Jurevičienės nepamiršo ir buvusios bendraamžės draugės. Užsuka jos su glėbiu naujienų ir susėdusios prie puodelio kavos pasidalina savo džiaugsmais ir rūpesčiais. Prisimena ir tuos laikus, kai visos susirinkdavo į Vilniaus kurčiųjų reabilitacijos centrą.
O. Jurevičienė aktyviai dalyvaudavo kurčiųjų susibūrimuose, ne kartą jos dirbiniai buvo eksponuojami čia surengtose parodose.
Dukrų ir vaikaičių pomėgiai
Savo meninius įgūdžius ji perteikė savo dukroms Vitai Grigaitienei ir Onutei Pečiulienei. Pastarąją kurčiųjų bendruomenė gerai pažįsta kaip praeityje garsią lengvaatletę, vieną iš LKSF vadovių, šiandien sporto arenoje atstovaujančią veteranus.
Mamos pomėgiu kur kas daugiau susidomėjo jaunesnioji dukra Vita, UAB „Vikadoje“ dirbanti siuvėja. Prieš keletą metų jos rankdarbių paroda nustebino ne vieną bendruomenės narį. Tuomet dauguma pripažino, kad jos siuviniai sudėtingi, imlūs darbo, reikalaujantys didelio kruopštumo ir atidos, bet atlikti nepriekaištinga ir su skoniu. Tačiau Vita puošia tik save ir savo namus.
Močiutės pasididžiavimas - devyniolikmetis jos anūkas Marius Grigaitis, kuris Lietuvos kurčiųjų garbę gina plaukimo takeliuose. Jis 2005 m. XX kurčiųjų olimpinėse žaidynėse Melburne (Australijoje) plaukdamas 1500 m laisvuoju stiliumi užėmė antrąją vietą. Mariaus kambaryje tvarkingai sudėlioti medaliai, taurės, įrėminti Kūno kultūros ir sporto departamento, Vilniaus miesto savivaldybės, Lietuvos kurčiųjų sporto federacijos padėkos raštai primena jo nuopelnus kurčiųjų sportui.
Genė KARKLIENĖ
 |
 |
| Ir aštuoniasdešimt trejų sulaukusi mūsų bendruomenės senolė Ona Jurevičienė vis tebemezga. |
O. Jurevičienė gyvena kartu su savo dukros Vitos ir jos vyro Algimanto šeima. Kol šeimyna darbe ir mokyklose, ji draugauja su šuniuku Pupa. |
 |
 |
|
Mamos pomėgiu kur kas daugiau susidomėjo jaunesnioji dukra Vita, UAB „Vikadoje“ dirbanti siuvėja. Prieš keletą metų jos rankdarbių paroda nustebino ne vieną bendruomenės narį. Jos siuvinėjimuose - juvelyrinis tikslumas ir spalvų darna.
Genės Karklienės nuotr.
|
Močiutės pasididžiavimas - devyniolikmetis jos anūkas Marius Grigaitis, kuris Lietuvos kurčiųjų garbę gina plaukimo takeliuose.
|
G.Karklienės fotoreportažas apie O. Jurevičienę - Fotogalerijos rubrikoje "Mūsų žmonės".
|
