|
Šv. Jėzaus Širdies Tarnaičių Kongregacijos vienuolynas įsikūręs Kaune, Aleksotoje, gražiame gamtos prieglobstyje. Paskambinus, duris atveria besišypsanti moteris ir palydi iki jaukios vienuolyno koplyčios, vėliau – į mažą sesers Marijos kambarėlį. Jo niekaip neišeina vadinti cele: pro didelį naują langą šviečia saulė, akį džiugina kuklioje vazelėje sumerkti paskutiniai žiedai, o malonus, giedras veidas žada atvirą, nuoširdų pokalbį.
Akimirka išnyksta kelionėje kamavęs nerimas: kaip reikės prakalbinti mažai girdinčią moterį ir man pačiai mažai girdinčiai?.. Pasirodo, abi nešiojame klausos aparatus, kurie klausą mažai pagerina, todėl stengiamės sekti „lūpų kalbą“, o, iškilus neaiškumams, rašome...
Mokslas, pašaukimai
Sesuo Marija Rinkevičiūtė kilusi iš tuometinio Veiverių valsčiaus (maždaug 25 km nuo Kauno). Mokydamasi Kauno mokytojų seminarijoje susižavi dvasinėmis vertybėmis, o 1939 metais duoda amžinus įžadus į Šv. Jėzaus Širdies Tarnaičių Kongregaciją. Jos apsisprendimas buvo tvirtas, per daugybę metų išlaikė daug išbandymų, nesusvyravo ir nepalūžo.
Dabar ji mano turėjusi tris pašaukimus: mokytojos, kalbininkės ir vienuolės. Jie papildė vienas kitą ir leido tobulėti. Kurį laiką jai teko vidurinėje mokykloje dėstyti lietuvių kalbą ir literatūrą. „Graži, skambi mūsų kalba, garsių kalbininkų išvalyta, išpuoselėta, vėl darkoma. Žmonių išmintis keliais žodžiais pasako labai daug tiesos. Kiek daug prasmės patarlėse, priežodžiuose! O dabartiniai „šiaučiai kriaučiai“ mausto ant grubiai aptašytų savų kurpalių... karpo, dursto, kad tik būtų kitaip nei lig šiol. Kad ir nežmoniškai, bile kitoniškai“, - savo pastabas ji sutalpinusi aplankale „Per suvalkietišką sietyną“. Vienuolė neabejoja, kad mokykla - ta vieta, kuri galėtų atsakingiau formuoti mokinio tarmę ir kalbos kultūrą.
Vienuolystė apvainikavo moters darbus ir suteikė gyvenimui brandumo. Dabar ji džiaugiasi ramia senatve: šiltas kambarėlis vienuolyne, visi patogumai ir darbas pagal galimybes... Tai lyg atpildas už sunkų laiką okupacijos metais. Dievo meilė tobula! Malonus veidas, šiltas akių žvilgsnis išduoda , kad tie, „kurie patyrė Dievo malonę, tokie laimingi, kad ir kitiems maloningi.“
„Mano gyvenimo žvaigždės buvo kun. J. Bosko ir M.Pečkauskaitė. Dabar, senatvėj, prisiminiau ir V.Kudirką, giliai supratusį tikrąsias gyvenimo vertybes: darbštumą, teisingumą, pastangas siekti gėrio, kad „kad kol Dievas leis, neišeiti iš šios žemės be ženklo, kad žmogumi būta“.
Tik per atsitiktinumą atradau dar vieną jos pašaukimą - pomėgį – ji rašo eiles. Dar spausdinimo mašinėle sudariusi gana solidžios apimties eilių rinkinį. Amžinuosius įžadus įprasmino ir jos darniai sustyguotos eilės.
Darbas mokykloje
Prisiminimais nuklysta į pačius mieliausius mokytojavimo laikus – į darbą su mažaisiais mokinukais. Juos ji mylėjo ne vien žodžiais... „Priimdavau iš kitų mokyklų išvarytus „nepataisomus“ ir labai negabius. Su šiais per keliolika savaičių dirbdavau po pamokų kasdien, kol jie pasivydavo kitus vaikučius. “Nepataisomi“ palankioj atmosferoj gana greitai pasidarydavo drausmingi, ramūs...“ Ja, sumania, gabia pedagoge ypač džiaugėsi mokinių tėvai.
Sunkūs okupacijos metai
Bedirbant mielą darbą atėjo sunkūs 1948 m. Bažnyčias ir vienuolynus pradėta uždarinėti. Vienuolės buvo atleidinėjamos iš užimamų pareigų. Teko ir jai ieškotis kito darbo, nes mokyklose vis griežčiau imta reikalauti, kad mokytojas pamokas dėstytų komunistine – ateistine dvasia. Netrumpą laiką sesuo Marija dirbo buhaltere švietimo skyriuje. Suprantama, sovietinio režimo metais seserys negalėjo dėvėti ir abitų. Bet ir pogrindžio sąlygomis Kongregacijos seseris vienijo bendra dvasia, o Dievo Apvaizda globojo ir jos išgyveno...
Išėjusi į pensiją ėmėsi slapto katekizavimo darbo. Dabar būtų sunku suskaičiuoti tuos žmones, kuriems ji suteikė dvasinę pagalbą: parengė vaikus prie pirmos Komunijos, suaugusiems padėjo apsispręsti priimant atgailos, santuokos sakramentus...Nuolat trūko religinės literatūros. Vadovėlius spausdino rašomąja mašinėle, įrišdavo...
Svarbiausia – dvasinis atgimimas
Senatvėje visai nusilpusi klausa ir apribojusi bendravimą su žmonėmis nepakeitė sesers Marijos ryšio su Aukščiausiuoju. Siela gali turėti ramybę nepriklausomai nuo aplinkybių. Sielai gydomąją priemonę davė Jėzus Kristus ant Golgotos kalno.
Klausos netekimas, kaip ir kiekviena kita negalia, pasauliečio gyvenimą sunkina, varžo galimybes. Tačiau norisi priminti, kad „ateidami į šį pasaulį mes nieko neturėjome, ir išeisime taip be nieko...“ Tik žmogaus tokia prigimtis, kad sunku suvokti, kol nėra užgimęs iš naujo. Kol Kristus mūs nepalies, tol būsime priešiškai nusiteikę sunkumams. Bet reikia suprasti, kad priešiškumas tik silpno, o ne jėgos ženklas. „Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami.“( Mt7.1) Priešiškumą įmanoma pakeisti auksine taisykle: „Ir kaip jūs norite, kad žmonės jums darytų, taip pat ir jūs jiems darykite“ ( Lk6.31 ) Žmogus, rodydamas kitam gailestingumą, suranda dvasią keliančią laimę.
Kentėjimų aukos prasmė
Kodėl kryžius tapo krikščionybės simboliu? Todėl, kad ant kryžiaus Jėzus Kristus praliejo kraują. Pats Jėzus akcentavo, kad kryžius yra krikščionio dalia. „Kas neima mano kryžiaus ir neseka paskui mane, tas manęs nevertas“ ( Mt10.38 ) Apaštalas Paulius laikė privilegija ir tuo didžiavosi, kad ir jam leista dalyvauti kentėjimuose. Tad ir mes savo kurtumą laikykime privilegija. (Tik save sunku įtikint neturint tikėjimo...)
Šventas Raštas mini tą istorinį faktą: kol Simonas – Petras laikė įbedęs žvilgsnį į Kristų ir tikėjo jo žodžiais, tol jis ėjo Galilėjos jūros bangomis... Bet vos žvilgsnį nukreipė nuo Jėzaus ėmė skęsti.
Nuodėmės: turto troškimas, pavydas, abejingumas pasiglemžia žmones, išsekina ir nugręžia nuo Dievo.
Tikėjimas gali prikelti naujam gyvenimui
Tvirtos valios žmonės, nors ir daug kartų palūžę, įtiki ir prisikelia gyvenimui.
Tikriausia daugelis svarsto, kaip tai padaryti? Bandykime išpažinti Dievui visas nuodėmes. „Jei mes išpažįstame savo nuodėmes, tai jis yra ištikimas ir teisingas, kad atleidžia mums nuodėmes ir apvalo nuo visokios neteisybės.“( Jn1.9 ) Per tikėjimą žmogus turi suprasti, kad Viešpats priėmė jo gerus siekius. Siela prisipildys teigiamų emocijų... Biblija rašo: „Klausykite, klausykite manęs ir valgykite kas gera ir jūsų siela gėrėsis skanumynais.“ ( Iz55.2 )
Sesuo Marija teigia, kad religinės šventės krikščionių vienybės susitelkimo ženklas: „...jų žingsniai į gėrį ir meilę. Užjaučiu nepatiriančius religijos pamokų, pamaldų turto...“
Dvasinę moters savijautą išreiškia jos posmai, pilni pasitikėjimo Aukščiausiuoju.
Aukščiausio lygio maldos gali tapti pokalbiu su Dievu. Išmokime įsiklausyti, ką jis kiekvienam sako. Ir gyvenime liks mažiau skurdžios dvasinės tylos...
Aldona Gema Macionytė – Stankevičienė
 |
| Vienuolė Marija. |
|
