|
Yra žmonių, kurie tarsi gimę nešti kitiems grožį, teikti pasigėrėjimą ir džiaugsmą. Viena iš jų – panevėžietė, Lietuvos kurčiųjų draugijos narė Jurgita Gritėnaitė. Mergina – pagrindinė VšĮ Panevėžio kurčiųjų reabilitacijos centro rengiamų kultūros programų dainininkė, šokėja, aktorė, jos sukurti siuvinėti paveikslai, tekstilės dirbiniai eksponuoti jau ne vienoje parodoje.
„Prieš keturiolika metų įsiliejusi į kurčiųjų bendruomenę Jurgita tapo ne tik pilnaverte šios didelės šeimos nare, bet ir tikru lobiu. Žavi jos nenuilstantis noras tobulėti, ieškoti naujovių, galimybių. Labai reikli sau. Kūryboje: tiek šokyje, tiek mažiausiame meno dirbinyje siekia išbaigtumo ir paties geriausio rezultato. Be jos neapseinama nė viename mūsų renginyje“, - taip Jurgitą pristato ją į susitikimą atlydėjusi VšĮ Panevėžio kurčiųjų reabilitacijos centro direktorės pavaduotoja kultūriniam darbui Genovaitė Sipavičienė.
Reikia pabrėžti, kad ponia Genovaitė kartu su Jurgita atėjo ne tik kad pasidžiaugtų savo talentingos mokinės gabumais ir pasiekimais, bet ir kad pabūtų jos vedle, nes mergina turi ne tik klausos, bet ir regos negalę.
Tačiau, vos pradėjus pokalbį, tarsi mostelėjus burtų lazdele, visos šios negalės pradingsta. Jurgitos klausos sutrikimas nėra didelis, nežinančiam - visai nepastebimas.
Neprigirdėti pradėjo persirgusi ausų uždegimu
Mergina sako neprigirdinti nuo trijų metų, kai, persirgus ausų uždegimu, klausa nebegrįžo. Taip jau nutiko, kad klausos negalę turi ir jos brolis. Jis taip pat gimė sveikas ir girdintis, tačiau klausa sutriko persirgus meningitu. Tai, kad jiedu su broliu neprigirdi, tėra persirgtų ligų komplikacijų pasekmės. Šeimoje ir giminėje nėra nė vieno, kurie turėtų klausos problemų.
Regėjimas Jurgitai pradėjo silpti nuo devyniolikos metų. Iki tol merginai, neturėjusiai jokių regos sutrikimų, liga greitai progresavo, tačiau jos priežasties taip ir nepavyko gydytojams nustatyti.
Niekada nenuleidžia rankų
Jurgita – akivaizdus pavyzdys, jog dvasiškai stipraus žmogaus nepajėgia palaužti jokios negandos. Baigusi Panevėžio „Saulėtekio“ vidurinę mokyklą, 1991- 1994 metais ji studijavo Kretingos aukštesniojoje žemės ūkio mokykloje, kur įgijo dekoratyvinės sodininkystės-gėlininkystės specialybę. Tuomet, negavusi darbo pagal specialybę, mergina pasinaudojo Panevėžio darbo biržos pasiūlymu ir baigė dailiųjų amatų ir smulkaus verslo organizavimo kursus. Ten ji įgijo pynimo, dailiojo audimo, mezgimo, dovanų rišimo įgūdžių. Matydama, kad norimo darbo neras, ji nenuleido rankų, bet ryžosi stoti į Šiaulių aukštesniąją medicinos mokyklą. Ten ji įgijo masažuotojos specialybę. Grįžusiai iš Šiaulių Jurgitai pavyko įsidarbinti Panevėžio aklųjų ir silpnaregių įmonėje. Šioje bendrovėje ji išdirbo penkerius metus. Visą šį laiką Jurgita tobulino dailiųjų amatų įgūdžius. Pasak jos, labai daug ko išmokė ir paskatino kūrybai Panevėžio kurčiųjų reabilitacijos centro dailiųjų amatų būrelio vadovė, tautodailininkė Dalia Jurevičienė. Jos dėka Jurgita ryžosi pradėti siuvinėti paveikslus, nerti, daryti originalius papuošalus.
Visose programose – pagrindinė atlikėja
Pasak Panevėžio kurčiųjų reabilitacijos centro direktorės pavaduotojos kultūriniam darbui, šokių vadovės Genovaitės Sipavičienės, Jurgita – nepakeičiama visose programose ir pasirodymuose: „Ji šoka porinius ir solinius šokius. Turi Dievo dovaną - lankstų ir grakštų kūną, ilgas kojas, plastiškas rankas. Tačiau tai ne viskas. Jurgita labai daug dirba, kasdien repetuoja. Ir ne tik tada, kai reikalaujama .Ji - be galo pareiginga, pati stengiasi viską atlikti kuo geriau, siūlo įvairius variantus“. Merginos šokių stilius labai įvairus. Ji šoka sportinius, ritminius, modernius, charakterinius, liaudies šokius. Šokiai, anot šokių vadovės, parenkami pagal šventės, kurioje bus rodoma programa, pobūdį. Tarkim, Motinos dienai – rengiama įvairi programa, Atvelykiui – tik liaudiška, Meilės dienai –ispanų šokiai.
Pasak G. Sipavičienės, žiūrovai ypač šiltai priima Jurgitos labai išraiškingai imituojamas dainas. Mergina rankomis, kūnu, veido išraiška stengiasi perduoti muzikos ir dainos nuotaiką, jų grožį, nes kurtiesiems tai - ypač svarbu. „Tenka labai įsijausti, persikūnyti, todėl kiekviena daina – lyg mažas spektakliukas“, - sako šokių vadovė ir pabrėžia, kad ne kiekvienam atlikėjui pavyksta pasiekti tokių rezultatų kaip Jurgitai, ne visi yra tokie imlūs.
G. Sipavičienė džiaugiasi ir puikiu merginos gestų kalbos mokėjimu. Ji prisimena, kaip atėjus į Kurčiųjų reabilitacijos centrą, Jurgitai ši kalba buvo visiškai nežinoma. Gestų kalbą ji išmoko imituodama dainas. Šokių vadovė neištveria nepasidžiaugusi dar vienu Jurgitos pasiekimu, apie kurio svarbą žiūrovai ne visada ir susimąsto, tai – sugebėjimą kuo greičiau pasikeisti kostiumą. Jurgita tai sugeba padaryti per dvi minutes, tad nenuostabu, kad toje pačioje programoje ji pasirodo net po septynis kartus.
Kuria savo malonumui
J. Gritėnaitė pripažįsta, kad vaikystėje meninė kūryba jos nedomino, nors matė, kaip jos močiutė ir mama nėrė, siuvinėjo, mezgė. Tačiau, anot merginos, jai tai atrodė neįdomu. Paskatinta tautodailininkės D. Jurevičienės ji dabar ne tik siuvinėja, neria, bet ir dalyvauja parodose, kaskart ieško vis naujų raiškos formų. „Kuriu savo malonumui“, - sako Jurgita, dabar jau kasmet surengianti parodą, skirtą Kurčiųjų dienai, savo darbus pristatanti šventėje „Tau, Vilniau.“ O G. Sipavičienė dar skuba pasidžiaugti, kad daug talentų turinčios jos mokinės darbai buvo eksponuoti grupinėje kurčiųjų parodoje Šiauliuose „Laiptų galerijoje“. Vėliau ši paroda buvo eksponuota ir LR Seime. Tikimasi, kad tokia paroda bus rengiama kasmet.
„Judėjimas – yra gyvenimas“, - teigia Jurgita, paklausta iš kur tiek noro ir energijos visur dalyvauti, ieškoti, kurti. „Niekada negalėčiau nusėdėti vienoje vietoje prie popieriukų. Be judėjimo, be ėjimo pirmyn, savęs negaliu įsivaizduoti. Yra žmonių, kurie ieško ramybės, man – reikia aktyvaus gyvenimo. Negaliu sėdėti namuose, noriu kažką naujo išgirsti, pamatyti, sužinoti“, - sako mergina ir pabrėžia, kad į Kurčiųjų centrą ji eina ne tik vedina noro šokti, dainuoti, pasirodyti. Jai labai svarbūs ir brangūs ją ten supantys žmonės. Jurgita negaili gerų ir gražių žodžių šokių vadovei G. Sipavičienei: „Tai labai nuoširdus žmogus, visą save atiduodanti kurtiesiems. Visada dirba su dideliu atsidavimu, negailėdama nei jėgų, nei laiko“.
Bendraudama su girdinčiaisiais pati rodo iniciatyvą
Pasak Jurgitos, metai, kai teko mokytis bendrojo lavinimo vidurinėje mokykloje, nebuvo lengvi. Jaunesnėse klasėse vaikai pašiepdavo neprigirdinčią mergaitę, tačiau vyresnėse klasėse to jau nebuvo. Ji sako nesigailinti, kad mokėsi kartu su girdinčiaisiais, tai ją išmokė prisitaikyti ir nesigėdyti savo problemos. „Buvo metas, kai dėl to, kad neprigirdžiu, kompleksuodavau. Dabar to nebėra. Jei mane kažkas kalbina, aš nevaidinu, kad viską girdžiu ir suprantu. Paprašau, kad prieitų arčiau ir garsiau kalbėtų. Manau, kad aš pati turiu pasakyti apie savo problemą ir stengtis prisitaikyti, nes jai aš pati to nepadarysiu, tai niekas už mane to nepadarys“,- įsitikinusi mergina.
Svajonėse – skrydis oro balionu, Paryžius ir Indija
Paklausta, kokios svajonės gimsta tokioje nerimstančioje sieloje, Jurgita prisipažįsta, kad paauglystėje svajojusi apie baletą ir dailųjį čiuožimą, tačiau ištikusios bėdos jai neleido įgyventi to, ko troško. Dabar save šokyje, vaidyboje, dailėje išreiškianti mergina sako, kad labai myli žirgus, todėl norėtų išmokti jodinėti, jog galėtų mėgautis laisve ir tyro vėjo gaivumu. Jos svajonėse – taip pat skrydis oro balionu bei kelionės į Paryžių ir Indiją. Jurgita pripažįsta, kad troškimai ne visada atitinka galimybes, tačiau be jų gyvenimas būtų pilkas ir niūrus.
Laima LAPĖNIENĖ
 |
 |
 |
Lietuvos kurčiųjų draugijos narė Jurgita Gritėnaitė – pagrindinė VšĮ Panevėžio kurčiųjų reabilitacijos centro rengiamų kultūros programų dainininkė, šokėja, aktorė, jos sukurti siuvinėti paveikslai, tekstilės dirbiniai eksponuoti jau ne vienoje parodoje.
|
| |
|
|
