Naujienos

Iš arčiau susipažinus su kauniečiais Egle ir Evaldu Marcinkevičiais matyti, kad abu sutuoktiniai - nepaprastos ištvermės žmonės, pralenkę likimo draugus ir sėkmingai savo pastangomis išsiveržę iš tylos spąstų.

Kai su Egle Neringa Marcinkevičiene telefonu tariamės susitikti, moteris iškart įspėja, kad surasti jos namus bus nelengva. Bet pasitelkusi tikslų vietovės aprašymą ir intuiciją atsiduriu ten, kur reikia. Žemai, už pakrantės krūmokšnių, teka dar vasaros šilumos nespėjęs išplukdyti Nemunas, kvepia meldais ir aitriais paupio žolynais. Jei ne priekyje pylimu, kažkur virš medžių viršūnių skriejančios mašinos „Via Baltica“ greitkeliu, kieme būtų kaimą menanti ramybės oazė. „Bet mes juk jų negirdim, čia tikrai labai ramu...“ - džiaugiasi moteris.

Sena sodyba yra Eglės vyro Evaldo senelės palikimas. Jai reikės daug investicijų ir laiko, o abu Marcinkevičiai bent šiuo metu yra labai užimti. Atsidėti buičiai Eglei trukdo darbai ir mokslas, Evaldui, dirbančiam su partneriu privačiame automobilių remonto centre, – nesibaigiantys verslo reikalai.

Eglė giria savo vyrą, kad nepaisydamas klausos negalios jis yra labai komunikabilus, moka bendrauti su klientais todėl sėkmingai savarankiškai dirba ir pelnė klientų pagarbą sugebėjimais ir humoro jausmu. Jie jau 21 metai kartu.

Pastangos išmokti kalbėti, mokslai

Eglė Aleknavičiūtė - Marcinkevičienė gimė Kaune girdinčių tėvų šeimoje. Septyneriais metais vyresnis jos brolis - neprigirdintis. Kūdikystėje iki pusantrų metų dažnai sirgo, vartojo dideles dozes antibiotikų. Vaikų gydytoja pastebėjo, kad mergaitė neprigirdi, klausos mažai belikę. Nuo dvejų iki ketverių metų ji lankė Kauno logopedinį darželį. Vėliau - Vilniaus kurčiųjų darželį. Sunku pasakyti, kaip dabar ji gyventų, jei lemtis nebūtų suvedusi su gabia surdopedagoge R.Kuliekoniene, kuri ją ilgai lavino, motiniškai globojo ir saugojo nuo visų keturių vėjų.

Savaitgaliais ir per atostogas tėtis parsiveždavo dukrą namo į Kauną. Tėvai padėdavo atlikti mokytojos nurodytas užduotis. Šios pedagogės ir tėvų pastangomis Eglė buvo išvykusi konsultuotis į Maskvos defektologijos institutą pas profesorių Koroliovą.

Mokytis pradėjo Kauno neprigirdinčiųjų mokykloje – internate (dabar Kauno apskrities kurčiųjų ir neprigirdinčių ugdymo centras). Su dėkingumu mena mokytojų A.Sirgedienės, J.Gasparonienės pastangas, kurios padėjo siekti tikslo. Baigusi mokyklą ji sėkmingai įstojo į tuometinį Kauno Stepono Žuko taikomosios dailės technikumą.

Darbas ir studijų metai

Baigusi technikumą įsidarbino Kauno „Dailės“ kombinate. Šešerius metus Eglė dirbo namuose gamindama įvairius odos dirbinius, kuriuos pristatydavo kombinato Meno tarybai. Čia dirbdama ji įstojo į Lietuvos tautodailininkų sąjungą. Dailės kombinatui bankrutavus, beveik metus laukė eilėje Kauno darbo biržoje. Susiklosčius palankioms aplinkybėms E. Marcinkevičienė pradėjo dirbti Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokykloje mokytojos padėjėja, vėliau – auklėtoja. Dirbdama įstojo į Šiaulių pedagoginio universiteto neakivaizdinį skyrių studijuoti socialinės pedagogikos ir psichologijos. Darbą teko derinti su mokslu, atsisakyti laisvalaikio, bet į sunkias aplinkybes stengėsi nekreipti dėmesio. Aukščiausias pasiekimas buvo aukštojo mokslo diplomas, siejamas su šviesesne ateitimi. Nuo 2007 m. ji pradėjo dirbti lietuvių gestų kalbos mokytoja.

Šiuo metu, be pagrindinio darbo Kauno apskrities kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre, ji dar dirba lietuvių gestų kalbos dėstytoja Lietuvos kūno kultūros akademijoje (LKKA). Susidomėjimas gestų kalba metams bėgant didėja. Eglė pastebėjo, kad girdintys studentai šiai kalbai yra imlūs. 2008 m. dirbdama LKKA ji parengė leidinį „Gestų kalbos mokymo pagrindai“. Knyga skiriama LKKA Taikomosios fizinės veiklos specialybės ir kitų reabilitacijos studijų programų studentams, besirengiantiems dirbti su neįgaliais asmenimis.

Siekdama rezultatų E.Marcinkevičienė Šiaulių universiteto Tęstinių studijų institute pradėjo studijuoti surdopedagogikos specialybę. Per dvejus metus ji tikisi užpildyti savo žinių spragas surdopedagogikos srityje ir tapti aukštesnės kvalifikacijos specialiste.
Pokalbio metu moteris stebino logika, tikslo žinojimu, savarankiškumu.

Sportinė veikla

Dar mokydamasi Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokykloje mėgo slidinėti, užsiėmė orientaciniu sportu, žaidė šaškėmis ir šachmatais, po pamokų lankė Kauno dailės ir šachmatų būrelius.

E. Marcinkevičienės pavardė gerai žinoma kurčiųjų bendruomenės nariams. Ji yra daugybės kurčiųjų šachmatų varžybų, čempionatų prizininkė, apdovanota padėkos raštais ir medaliais.

Šeima, svajonės, planai ateičiai

Eglė - dar ir motina, auginanti septynerių metų sūnų Emilį. Jam, aišku, patinka mamos pomėgis. Berniukas sėkmingai mokosi žaisti šachmatais. Bet ši sporto šaka - dar ne paskutinė moters aistra. Ji seniai vairuoja automobilį ir dar kartą patvirtina daugumos negirdinčių žmonių mintį, kad klausos trūkumai vairuoti netrukdo, vairavimas teikia gerų emocijų ir ugdo savarankiškumą.

Prasidėjus naujiems mokslo metams kas rytą kartu su Emiliu automobiliu važiuoja į tą pačią mokyklą – sūnus pradėjo lankyti pirmą klasę. Tėvams didelis džiaugsmas ir nerimas. Bet jų pačių gyvenimo pavyzdys leidžia tikėtis, kad viskas bus gerai.

Kasdien, jau 13 metų, su didele meile auklėdama, mokydama mažą nedrąsų vaiką ar paauglį, mokytoja stengiasi praverti jam kuo platesnį langą į pasaulį ir ugdyti pasitikėjimą savimi.

Paklausus Eglės, kokią profesiją ji būtų rinkusis, jei ne tremtis į tylos pasaulį, moteris sutrinka tik minutėlę.

Girdėti?! Tai - jos svajonė turbūt nuo pačios pirmos dienos, kai ji sąmoningai suvokė, kad negirdi! Įdomu būtų dirbti psichologijos srityje. Tuo ji domisi, mokosi ir plečia toliau žinias savarankiškai.

Anksčiau viliojo žurnalistikos studijos. Norisi tikėti, kad nemokančios pralaimėti moters svajonės išsipildys. Juk mokytis niekada nevėlu.

Aldona Gema Stankevičienė - Macionytė

Marcinkevičių šeima.

Sūnus Emilis šiemet pradėjo lankyti Kauno apskrities kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centrą.