|
Telšių kurčiųjų draugijos „Tyla“ pirmininko Stasio Kavoliaus pastangų dėka Lietuvos Nacionalinė paieškų tarnyba surado du mūsų bendrijos narės Marijos Magdalenos Bacevičienės sūnus. Deja, šių metų rudenį televizijos laidoje vykęs susitikimas, teikęs daug vilčių, pasėjo negirdinčios ir nekalbančios moters širdyje didelį nerimą, laukimą ir ilgesį...
M. Bacevičienei jau 83 m., ji bendrauja tik paprastais, daugiau buitiniais gestais. Iš šalies žiūrint, drovi, vis dar graži moteris nelieja emocijų. Gal savo skausmą išgyvena savaip? O ir kaip jį atverti visuomenei be visiems įprastų garsų? Ar daug aplink žmonių suprantančių širdies kalbą?
Senutė nepajėgi parodyti ir tai, kokia audra jos širdyje, ką jaučia, kai po televizijos laidos jos namuose kol kas nepasirodė nė vienas sūnus.
Gyvenimo vingiai, sūnų paieška ir susitikimas
Garbaus amžiaus moters prisiminimuose – pirmojo vyro smurtas, konfliktinės situacijos šeimoje. Pirmas vyras buvo girdintis, sunkiai valdantis vieną koją, bet patirti skaudūs išgyvenimai gyvi lig šiol! Likimas sudėliojo taip, kad su antru kurčiu vyru ji apsigyveno Joniškyje. Kiek vėliau persikėlė į dabartinę gyvenamą vietą – Telšių rajono, Tryškių seniūnijos Dūseikių kaimą. Daugiausia dirbo statybose prie apdailos darbų.
Marija tvarkinga, gero būdo ir rami moteris. Šiuo metu gyvena tik iš neįgalumo pensijos.
Abu sūnūs, kurie dabar su šeimomis įsikūrę Kaune, yra iš pirmosios santuokos.
Mirus antram vyrui Marija Bacevičienė gyvena viena.
Visai netikėtai, ilgai slėptą gėlą dėl prarastų vaikų, ji pasipasakojo Stasiui Kavoliui. Jos pasakojimu remiantis, mirus pirmam vyrui, abu sūnūs buvo tiesiog paimti. Vienas apgyvendintas vaikų namuose, antras – pas tetą.
Norėdamas padėti vienišai moteriai surasti suaugusių sūnų šeimas, S.Kavolius kreipėsi į Nacionalinę paieškų tarnybą, kuri pažadėjo padėti. Ir štai šių metų rudenį sulaukė skambučio iš televizijos laidos vedėjos su ypatingu kvietimu – dalyvauti rengiamoje laidoje.
Bet daug vilčių teikęs susitikimas sukrėtė lyg šalta vandens srovė: vienas iš sūnų, remiantis pasakotojų žodžiais, atsisakė su motina kalbėtis, o šeimai atstovavusi žmona pasakiusi, kad mama nereikalinga!
Antrojo sūnaus žmona, įvertinusi situaciją, sako, supratusi, kad reikia pasirūpinti sena motina, pažadėjusi padėti, užsiminta ir apie galimybę pasiimti pas save. Tai natūraliai teisingas požiūris – juk tai ji – Marija – išnešiojo, pagimdė abu sūnus.
Tačiau laikas eina... Ir senutė patikino, kad kasdien jos laukiamų, brangiausių žmonių kol kas nėra. O jos akyse klausimas – kodėl?
Neskaičiavęs savo laiko, daug pastangų padėjęs, Telšių kurčiųjų draugijos „Tyla“ pirmininkas S.Kavolius nuoširdžiai atvirauja: „Aš taip pat laukiu ir noriu, kad praeitis būtų pamiršta, kad mamos ir vaikų santykiai būtų gražūs, kad šeima po 32 nesimatymo metų būtų tvirta, jos narių tarpusavio ryšys būtų šiltas, kad močiutė galėtų džiaugtis dar nematytais anūkais...“.
Sunkios gyvenimo sąlygos
Dūseikiai – ilgus dešimtmečius buvusi didelė gyvenvietė. Čia apie 50 m.virte virė darbai: molingos apylinkės buvo ideali vieta plytinei, šalia – durpyne - kasė durpes.
Dabar iš tų laikų vienintelė geležinkelio linija ištikimiausiai tarnauja dūseikiškiams, palengvindama susisiekimą su artimiausiais rajonais. M. Bacevičienė gyvena, matyt dar anais, gyvenvietės klestėjimo laikais, statyto dviaukščio plytinio mūro palėpėje, kur net mažiausias lietus paplauna jos gyvenamas patalpas. O kiauras, kaip rėtis stogas, šaltomis žiemomis negailestingai „išvagia“ paskutinę šilumą. Ir , kas svarbiausia, nėra ko prašyti pagalbos, pasak valdžios atstovų, trys kambarėliai esantys namo palėpėje, savavališkai užimti žmonių dar prieš kelis dešimtmečius.
Bet kurčiųjų interesus ginantis S.Kavolius ir čia ieško išeities. Varstydamas valdininkų duris, aiškina neįgalios moters padėtį, ieško būdų kaip padėti. Po ilgų diskusijų paaiškėjo, kad palėpė priklauso Dūseikių pensionatui. Šio pensionato direktorius Rimantas Jauga aiškina, kad šis namas privatizuotas, dviejuose aukštuose butai išpirkti, tik ta palėpė (virš kurios avarinės būklės stogas ), priklausanti Dūseikių pensionatui. Aišku, situacija iškilusi į viešumą nemaloni. Bet lėšų, pasak jo, uždengti stogui pensionatas neturi. Direktorius tarėsi ir su specialistais, kurie tvirtina, kad užlopius stogą keliom plokštėm padėtis nepasikeis.
Su rūpimu klausimu S.Kavolius kreipėsi į Tryškių seniūną Joną Buivydą, Savivaldybės direktorių Kęstutį Trečioką, bet, pasirodo, į svetimas valdas kištis jie negali! Tik Dūseikių seniūnaitė prisimena, kad namo gyventojai patys kažkada jau buvo bepradedantys rūpintis stogo uždengimu, bet reikalai užstrigę dėl pinigų, bei ruošiant dokumentus. Visai panašu, kad reikalą atidėlioja visi, kam tiesiogiai priklauso tas namas. Net ir apačioje gyvenantys gyventojai, kuriems gal dar nepliaupia ant galvos vanduo. O M.Bacevičienės kambarėlyje puodai ir kibirai visada paruošti – laukia eilinės liūties. Net ir turint pakankamai lėšų ir sveikatos, remontuoti viduje patalpas beviltiška, nes sienų, lubų danga atsilupusi, nuolat pelėja nuo drėgmės. Pelėsiais prisigėręs mūras, pradžiūsta nebent sausringom vasarom. Sunkiausias metas – ilgi, lietingi rudenys.
Tyloje gyvenanti senutė kantriai laukia kitų malonės, nes bendrauti tvarkant reikalus ji tikrai negali.
Skaudžios problemos
Laimė, kad atsiranda tokių žmonių kaip S.Kavolius, kuris tėviškai rūpinasi ir kaip tas ledlaužis sava stiprybe, atkaklumu sugeba į dienos šviesą ištempti skaudžias problemas.
Tik šiuo atveju ar visos jos suprantamos girdinčiųjų visuomenei? Tikra tiesa, kad žmogus neišgyvenęs to, sunkiai orientuojasi panašiose situacijose. Ar nėra šiuo konkrečiu klausimu klystančių?
Tereikia peržvelgti Lietuvos kurčiųjų judėjimo istoriją, sunkų integracinį kelią į visuomenę tada daug kas paaiškės. Kurčias nekalbantis, neraštingas žmogus, kaimiečių žargonu vadintas –nebylys - buvo niekas. Geriausiu atvejų – darbo jėga, šeimos narių tarnas. Neturinti kalbos moteris, sprendžiant skaudžias šeimos problemas, nežinojo kur kreiptis, o ir kaip ji galėjo pasipasakoti savo vargus ir skriaudas buvusias pirmoje šeimoje?. Marija nelankė jokios mokyklos, ji temoka parašyti tik savo vardą ir pavardę. Aplinkybės nulėmusios tai, kad vaikai augo ne pas motiną buvo labai sudėtingos...Situaciją sušvelnintų tik abipusis supratimas ir atlaidumas.
Dūseikiuose yra pensionatas. Tai stacionari socialinės globos įstaiga, kurioje gali gyventi iki 275 gyventojų. Čia veikia įvairūs būreliai, susibūrę saviveiklininkų kolektyvai, prieinama visa medicininė pagalba. Pensionato direktorius Rimantas Jauga, gerai žinodamas padėtį, M.Bacevičienei siūlė apsigyventi pensionate, tačiau ji griežtai atsisakė. Tai ne tas žmogus, kuris savanaudiškais tikslais užkrautų savo senatvę ir sūnums. Motina gyvens čia viltimi ir laukimu. Marijai mieliausias jos kambarėlis, o jos noras – tik, kad nelytų ant galvos.
...................Aldona Gema Stankevičienė - Macionytė
 |
| Marija Magdalena Bacevičienė gyvena viltimi ir laukimu. |
|
