|
Taip jau atsitiko, kad ligi šiol mūsų Kurčiųjų draugijos narys, literatas Mykolas Kručas geriau buvo pažįstamas kitų negalių draugijų nariams nei kurtiesiems. Šių metų Lietuvos invalidų draugijos (LID) savaitraštyje „Bičiulystė“ apie jį buvo rašoma bent keletą kartų!
Mykolas negirdi jau dvidešimt metų. Naudojasi klausos aparatu. Kaime gimęs ir augęs (Panevėžio apskritis, Mackonių kaimas) nenorėjo nutolti nuo žemės, tad pasirinko prigimčiai mielą specialybę ir ilgus metus dirbo agronomu. „Tačiau išėjęs į pensiją ilsėtis nenorėjau – pradėjau kurti eiles ir muzikuoti,“ – prasitaria valiūkiškai šypsodamasis...
Sakosi nuo vaikystės grojęs armonika, smuiku, o 2004-aisiais, suradęs laisvesnio laiko, pasigamino dvejas kankles. Išmoko kankliuoti ir jas pamilo. Vėliau net susipažino su Panevėžio „Senolių kanklės“ ansambliu! Šiuo metu gyvena Jonavos rajone, Upninkuose, prie Šventosios upės. Kadangi rajone nėra kurčiųjų organizacijos, komunikabilumu pasižymintis vyras dalyvauja Jonavos LID bei Upninkų miestelio saviveiklos renginiuose (kapelos, dainų, pagyvenusių žmonių šokių būrelių veikloje). Dažnai važiuoja koncertuoti. Keturis kartus buvo kviestas į televizijos laidas: į „Gero ūpo“, „Duokim garo“. Stebina solidaus amžiaus žmogaus aktyvumas: kiekvieną mėnesį maždaug tris kartus Mykolas pasirodo scenoje.
2002-aisiais, būdamas septyniasdešimt septynerių, savo lėšomis išleido pirmąją poezijos knygelę „Saulėlydžiai prie Šventosios“. Pavadinimas – simbolinis. Žmogus sakosi leidžiąs prasmingas dienas prie gražiausios jam upės Šventosios...
Jo kūrybą spausdino LID Jonavos skyriaus literatų kūrybos almanachai, LID savaitraštis „Bičiulystė“, apie jį rašė „Kupiškio žinios“. Apdovanotas VšĮ Kultūros centro „Panevėžio linelis“ padėkos raštu „Liaudies kanklininkui ir poetui Mykolui Kručui už etninės muzikos puoselėjimą ir dalyvavimą Aukštaitijos liaudies kanklininkų sambūryje – koncerte „Senolių kanklės“. Jis jau keletą metų aktyvus ir mūsų literatų renginių narys. Yra kurčiųjų kūrybos almanacho „Kai tylos per daug“ bei Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos (LNRS) almanacho „Ten sidabro vingy“ bendraautorius.
Atsitiktinai sužinojusi apie Mykolo meilę kanklėms savo poezijos knygos „Tyloj po saule“ pristatymui paprašiau jo keliems eilėraščiams pritaikyti muziką ir padainuoti. Abejingų salėje neliko. Tąkart kurtieji sužinojo apie neįprastą negirdinčio žmogaus hobį, o šventėje dalyvavęs LNRS pirmininkas Vladas Buragas pakvietė į jo organizuojamus poezijos renginius atvykti su kanklėmis. Dabar kaskart tarp LNRS poetų skaitomų eilių įsiterpia kanklių garsai, Mykolo dainuojami romansai.
„Žinia, ne viskas būna gerai. Būna ir nusivylimų ir nesėkmių, bet atminty saugau tik laimingas valandėles. Svarbu, kad turiningai gyvenu, nenuleidžiu rankų“, – taupiai išmintingus žodžius dėlioja negalę nugalėjęs žmogus. „Man, nešiojančiam klausos aparatą nelengva. Daug reikia individualiai dirbti, ypač muzikuojant,“ – santūriai priduria o savo eilėse mintį tęsia: „Dėkokim Dievui už tai, ką turim, kad krutam, vaikštom dar savo kojom“.
Nestokojantis humoro, optimizmo ir dar turintis gražių sumanymų ateičiai Mykolas džiaugiasi LID pagalba. Šių metų liepos mėnesį „Bičiulystės“ redakcija pakvietė savaitei į Šventosios mokymų ir reabilitacijos centrą, kur vyko neįgaliųjų literatų jubiliejinis, penktasis seminaras. Išlaidas padengė LID. Seminaro metu būta visko: nuo poetinės terapijos seansų (vedė poetė, gydytoja Jūratė Sučylaitė), ekspromtu rašytų eilių iki šmaikščių kupletų, anekdotų... O šauniausiais kūrybinės grupės linksmintojais vienbalsiai buvo pripažintas mūsų Mykolas bei aktorius Laimonas Noreika... Tad negalė - ne yda. Tik gyvenimo atkarpos vingis... Tad pakartosiu nuvalkiotą, bet dėl to ne mažiau teisingą mintį: gal kiekvienas nuveiktume daugiau mažiau dėmesio skirdami banalybėms…
Džiugu, kad vis daugiau atrandame asmenybių, laužančių su kurčiaisiais siejamus stereotipus. Kiekvienas kūrybinis žingsnis į visuomenę – tai neįkainuojami dividendai kurčiųjų bendruomenei, negirdinčio žmogaus įvaizdžio gerinimas!
O patys šiais metais irgi dažniau žvelkime pro Rericho akinius – jie dukart sumažina blogį ir dešimteriopai padaugina gėrį.
„Mokantys girdėti širdimi“ – taip subtiliai mus, kurčiuosius literatus, pakrikštijo LNRS poetai. Mykolas su kaupu pateisina šį prasmingą vardą.
Aldona Gema STANKEVIČIENĖ –MACIONYTĖ
LKD inf.
Kanklės, skambėkit
|
|
|
Išėjęs į pensiją Mykolas Kručas pradėjo kurti eiles ir muzikuoti: pasigamino kankles, išmoko kankliuoti ir jas pamilo.
|
Skambėkit, kanklės, lopšinę,
Migdykit mažytį veikelį.
Mama prie lopšio parimus
Jam tyliai dainuoja dainelę.
Skambėkite meilės dainą -
Romansą ar serenadą.
Te virpa dvi širdys iš laimės,
Lyg danguj Aušrinę būt radę.
Skambėkit – pagerbkit didvyrius,
Tautinę giesmę giedokit.
Tėvynė pašauks didžiavyrius,
Už laisvę kai reiks kovoti.
Skambėkite šventinėj puotoj!
Vestuvės, vardynos, krikštynos…
Padėkit sveteliams dainuoti,
Kai taurėj šampanas ir vynas.
Padėkite dvasioj pakilti,
Nušluostykit ašarą sūrią.
Grąžinkit gyvenimo viltį,
Kai skausmas į širdį man duria.
Būkite mano paguoda,
Gyvenimą visą lydėkit.
Kai diena saulėlydį rodo,
Skambėkit, kanklelės, skambėkit!
Mykolas KRUČAS
|
