Naujienos

„Mažoji LKD enciklopedija“, „Anekdotų karalius“, „LKD muziejaus direktorius“, „mūsų Staselis“ – tai tik keletas vardų, kuriuos išgirdę atpažįstame Stasį Linkevičių, mūsų sistemos darbo veteraną. Savo keturių dešimtmečių veiklos jubiliejų jis atšventė tyliai ir vienas, nes kolegoms net puse lūpų neprasitarė, kai ta diena atėjo. O juk be jo mūsų sistemoje turbūt niekas tokios geros atminties ir neturi. „Dirbau ir dirbu vadovaujamas 5 pirmininkų ir prezidentų bei 5 jų pavaduotojų“,- šypsosi pašnekovas. Ir mudu kartu neriame į prisiminimus.

Prisiekęs optimistas ir šachmatininkas

S. Linkevičiaus profesinės karjeros nepavadinsi svaiginančia, bet apie tokius darbuotojus sakoma: įtakingieji. Jie dažnai taip ir netampa pirmaisiais asmenimis, bet visada tokie svarbūs, kad nuo jų priklauso net ir vadovų prestižas. Be jų vadovai – kaip be rankų. Autoritetą Stasys susikūrė dėl savo asmeninių savybių. Jis sugebėjo tai, ko negalėjo kiti dėl užsispyrimo, diplomatijos ar darbštumo stokos. Visa jo profesinė veikla – tai nepastebimas tarnavimas kurčiųjų poreikiams.

LKD duris S. Linkevičius pravėrė 1968 m. gegužės 16 d. Kitaip nepasakysi, čia jį kvietė likimas. Draugijos vadovai jau kurį laiką ieškojo sporto instruktoriaus. Pageidavo nusimanančio apie sportą, sportuojančio ir dar vyriškosios giminės atstovo. S. Linkevičius atitiko visus kriterijus. Nebuvo sporto profesionalas, bet mėgėjas rimtas: žaidė krepšinį, stalo tenisą, tinklinį, mėgo šachmatus ir šaškes. Aistra šachmatams išliko iki šiol. Štai lieki darbo vietoje vakare, o iš trečio aukšto, klausyk, ir ataidi Staselio juokas: žinok, jis su draugu palinko prie šachmatų lentos. Gero ūpo nenuslopino nei asmeninės sveikatos problemos, nei amžius, nei, tiesą sakant, niekada, nė prie vienos valdžios nenutrūkusios pertvarkos darbe. Jis ypatingo tvirtumo žmogus.

Autobiografija

Savo darbo biografiją sutalpina į keletą sakinių. 1968-1984 m. LKD tuometės centro valdybos sporto instruktorius. 1984 -1990 m. eina organizacinio masinio skyriaus viršininko pareigas (jam pavaldūs trys: sporto, kultūros, įdarbinimo ir poilsio instruktoriai bei LGK vertėjas). 1990 m., evoliucionuojant LKD misijai, tampa Draugijos pirmininko konsultantu. Kai 2001 m. įsteigiamas Respublikinis kurčiųjų reabilitacijos centras, nuo tada yra direktoriaus padėjėjas. Na, o šiandienine kalba kalbant, projektų vykdytojas. Kaip ir dauguma mūsų.
Apie išsilavinimą kalba dar lakoniškiau. 1977 m. stojo į Kūno kultūros institutą. Jo nepriėmė, nes karinės katedros dėstytojai pasakė: „Ne, mums tokių nereikia“. Mat vyras nuo mažens regi tik viena akimi. Tad praėjus 11 metų pasitenkina aukštesniosios – tuometės Vilniaus kultūros mokyklos – diplomu.

Nesibaigiančios kelionės ir nuotykiai

Ką reiškė praėjusio amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje būti sporto instruktoriumi? Pirmiausia šis žmogus, jei varžybos vykdavo Lietuvoje, buvo atsakingas už respublikinių, Baltijos šalių ir Tarybų Sąjungos varžybų organizavimą, kitais atvejais – už komandos paruošimą ir jos išsiuntimą į varžybas. Darbuotojo kompetencijoje dar buvo sporto inventoriaus komplektavimas, teisėjų paieška ir apdovanojimų, prizų „medžioklė“. Kitaip pastarojo dalyko nepavadinsi. Medaliai buvo vienas iš sovietinių deficitų. Kaip ir bulgariški konservuoti žalieji žirneliai ar tik juodojoje rinkoje įmanomi įsigyti džinsai. Išvykti už Tarybų Sąjungos ribų septintajame ir beveik pusė aštuntojo praėjusio amžiaus dešimtmečio kurtiesiems nebuvo leista. Tad įvykių centras buvo Maskva, Sankt Peterburgas, Kijevas, Minskas. Kai paklausiu, kurios Tarybų Sąjungos respublikos aplankytos, pašnekovas performuluoja klausimą: „Kuriose nebūta, bus klausti paprasčiau“. Kurčiųjų nepamatyti liko Armėnija, Kirkgizstanas, Tadžikistanas. Visose šiose kelionėse S. Linkevičius buvo kurčiųjų globėjas, vertėjas, organizatorius, bičiulis.

Kai tapo skyriaus viršininku, padaugėjo organizacinio ir biurokratinio darbo, bet sumažėjo kelionių. Prisidėjo LKD plenumų, prezidiumų, suvažiavimų organizavimo darbai, meninių programų bei pranešimų jiems rengimas ar organizavimas.

Viso pokalbio metu Stasys nedvejodamas beria datas. Štai 1977 m. tarybinio bloko sienos virsteli ir įsileidžia pirmą lenkų saviveiklininkų ir sportininkų delegaciją. 1979 m. pirmąkart ir lietuviai išleidžiami iš rezervato. Pamažu kelionės tampa kasmetinės: kaimynai keliauja vieni pas kitus pramainiui. Glaudžiausi ryšiai užsimezga su Ščecino vaivadijos kurčiaisiais. Bet tai taikytina tik Lenkijai. Kelionių į kitas socialistines šalis dar tenka laukti. (Beje, jų bus. Pvz., Stasys pabuvos Vokietijos Demokratinėje Respublikoje.) 1988 m. lietuviai tradiciją nutraukia. Ir lenkai vieną priėmimą lieka skolingi iki šiol...

Sporto vadovas ilgėliau stabteli prie antrosios savo viešnagės Lenkijoje. Dalinasi juokingu nutikimu. Tais metais kaimyninėje šalyje jau buvo karinė padėtis. Svečiai, norėdami praskaidrinti niūrią šeimininkų nuotaiką, viešbutyje surengia vakarinį priėmimą. Sultims ir lietuviškai degtinei reikia stiklinaitės. Viešbučio administratorė mielai padėtų, bet, pasirodo, vienintelį turėtą skysčiams pilstyti indą jau atidavė kažkam iš lietuvių svečių. Mūsų sporto instruktorius tampa detektyvu. Stiklinaitę suranda... pilną putojančio vyno. Akis į ją gano lietuvė ir naujas jos lenkas draugas. S. Linkevičius nusilenkia idilei ir patraukia tuščiomis atgal.

Tąvakar svaigiuosius gėrimus Lietuvos ir Lenkijos kurčiųjų organizacijų vadovai ragauja iš ištuštinto druskos indelio... Iš pasakojimo atpažįstu „mūsų Staselį“. Apie visą jo atliktą organizacinį darbą nutyli, lyg jo nė nebūta, bet papasakoja linksmą istoriją, kad aplinkiniams pakeltų ūpą.

Šypsena dingsta, kai prisimena tragišką įvykį – turbūt patį nemaloniausią įpareigojimą per visą profesinę karjerą. 1981 m. Rostovo srities Ust-Kamenogorsko mieste vykusių TSRS kurčiųjų futbolo varžybų metu buvo nušautas lietuvis sportininkas. S. Linkevičius buvo išsiųstas pargabenti jo palaikus. Pašnekovas pripažįsta, kad virtinė biurokratinių trukdžių, kurie jo tąkart tykojo kiekviename žingsnyje, laikinai buvo pakirtę optimizmą. Kol gavo patologo anatomo išvadą dėl mirties priežasties, kol šiaip ne taip įsiprašė į lėktuvą su „liūdnu“ bagažu, jau buvo benuleidžiąs rankas. Bet tada Stasys svetimame mieste sutiko ir keletą gerų žmonių, kurie jam padėjo taip nuoširdžiai, kaip būtų tikrų tikriausi jo šeimos nariai. Nuslopinęs prisiminimą pašnekovas tarsteli: „Prie visų santvarkų ir kiekvienam pasaulio kampelyje buvo ir yra gerų žmonių. Štai todėl niekada ir neprapuoliau“.

Pirmininko konsultantas ir direktoriaus padėjėjas

Paskui iš atminties traukia ir „dalykiškesnių“ nuotykių. Štai 3 kartus dalyvavo Pasaulio kurčiųjų federacijos kongresuose – 1995 m. Vienoje (1995 m.), Brisbane (1999 m.), Monrealyje (2003 m.). Kaip vertėjas paprastai lydėdavo LKD pirmininkų pavaduotojus. Panašiai buvo ir 2000 m., kai Lietuvos atstovai vyko į Slovėnijoje organizuotą pirmąją Europos kurčiųjų organizacijų atstovų sueigą. Grįžtant namo lėktuvas vėlavo. Tad persėdimo punkte - Frankfurte prie Maino, juodu su I. Rainiene, tuomete pirmininko pavaduotoja, labai skubėdami oro uoste įsėdo į traukinuką, nuvežusį į priešingą, nei reikia, pusę. Koks buvo jų paskutinis pusvalandis iki lėktuvo išvykimo, pasakoti turbūt nereikia. Pašnekovas šmaikštauja, kad tąkart jis per trumpiausią įmanomą laiką „parengė“ lengvaatletę, nors garbaus amžiaus, bet aukšto lygio.

S. Linkevičiaus „sąskaitoje“ – ir dviejų - 1994 m. ir 1996 m. – tarptautinių pantomimos teatrų festivalių organizavimas. Viskas jam buvo pagal jėgas: susirašinėjimas su trupių vadovais ir režisieriais, viešbučių užsakymas, renginio programos sudarymas. Panašiu metu pradėtos organizuoti ir respublikinės meno saviveiklos ir sporto šventės. Kol jų rengimas buvo LKD Respublikinės valdybos žinioje, Stasys atlikdavo pagrindinio organizatoriaus darbą.

Viešbučiai viešbutėliai...

Iš tarybinių laikų kaip didžiausią galvos sopulį S. Linkevičius prisimena viešbučio paieškas į Lietuvą atvykstantiems sportininkams. Tuo metu Vilniuje jų veikė gal tik penki. Žodžiu, tvarka buvo tokia. Stasys eina pas viešbučių tresto valdytoją su raštu, kuriame - prašymas apgyvendinti. Valdytojas klausia, ar prašymas jau suderintas su partijos (jei kas nežino, tuomet partija buvo viena) Centro komitetu (CK). Tuomet paprastai sakoma taip ar panašiai: „Apgyvendinsim, bet prireikus kambarių, jūs tą pačią dieną išsikraustysite.“ Į kur, likdavo nepasakyta - neįgalieji tarybiniais laikais „prioritetine sritimi“ taip pat nebuvo. S. Linkevičius nusipurto prisiminęs, kad rytą į Vilniuje organizuojamas Baltijos šalių žaidynes jau atvyko kaimynai iš Latvijos, vakare turi pasirodyti estai, o šeimininkai dar nė netuokia, kur galėtų apgyvendinti dešimties krepšininkų komandą.

Didžiojo kurčiųjų sporto užkulisiai

Kad lietuviai sportininkai patektų į TSRS kurčiųjų rinktinę, atstovausiančią Sąjungai, pvz., Kurčiųjų žaidynėse, prireikdavo viso S. Linkevičiaus organizacinio talento ir begalinės kantrybės. Kiekvienam kandidatui į rinktinę būdavo užpildoma 2 lapų anketa (3 egz. rusiškai), pažyma, kurios turinį pašnekovas ir po daugybės metų atsimena mintinai (5 egz. rusiškai), bei charakteristika. Visos formos lyg ir nesudėtingos, bet „suktos“. Be abejo, sunkiausia būdavo paruošti charakteristikas mokiniams. Ir talkinę pedagogai, ir sporto instruktorius laužydavo galvą, kokiu turiniu užpildyti bent vieną lapą popieriaus apie tik pradedančius gyvenimą žmones. Ir vis dėlto parašydavo. Žmonių išmonei nėra ribų. Dokumentai buvo spausdinami mašinėle, kitokios technikos juk nebuvo. Tuomet kiekvieno kandidato „dosjė“ keliaudavo ant įstaigos vadovo rašomojo stalo, iš ten pasirašyta pas įstaigos partijos komiteto sekretorių, komjaunimo sekretorių, profesinės sąjungos pirmininką. Su visais reikalingais parašais byla būdavo nešama į miesto rajono komjaunimo komitetą, partijos komitetą. Ir „sutvirtinta“ dar ir šiais parašais atsidurdavo aukštesnėje institucijoje – Komunistų partijos CK užsienio reikalų skyriuje. Jei čia neužkliūdavo, mūsų sporto instruktorius galėdavo atsipūsti lengviau: vadinasi, dokumentai iškeliavo į Maskvą. „Kad iš kandidato lietuvis taptų rinktinės nariu, reikėjo ne tik įtikinamų rezultatų, bet ir įtakingų pažinčių“, - teigia pašnekovas. Ir prisimena, kaip visi didžiavosi lengvaatletės O. Pečiulienės 1989 m. Kurčiųjų žaidynėse Naujojoje Zelandijoje pelnytais 3 sidabro ir 1 bronzos medaliais, bet buvo „pamiršę“, kaip vos prieš kelias savaites priešinosi jos įtraukimui į TSRS rinktinę...

Pirma kelionė į kapitalistinę šalį

Pirmąkart pajuntu didžiavimosi savimi gaidelę balse, kai S. Linkevičius prisimena 1989 m. delegacijos pasirengimą vizitui į Švedijos kurčiųjų draugijos sporto organizaciją. Tai buvo pirma kurčiųjų išvyka į kapitalistinę šalį. Tuomet jis du kartus važiavo į Peterburgą, kad lietuvių užsienio pasuose būtų įspaustos visos reikalingos tranzitinės vizos. Ir vienas padarė tai, ką būtų buvę sunku per Lietuvos (TSR) užsienio reikalų ministeriją, prie kurios tuo laikotarpiu rikiuodavosi milžiniškos norinčiųjų pamatyti pasaulio eilės.

„Bisų“ dabarčiai mažai

Tai ne tik pasakojimai. Tai S. Linkevičiaus atsakymas į klausimą, kada biurokratizmo buvo daugiau. Bet jis negaili „pipirų“ ir dabarčiai: „Šūsnys ataskaitų, smulkmeniškumui nėra ribų. Neįgaliųjų reikalų departamentas, mano galva, pavirto ministerija. Jei tuomet biurokratizmo buvo daug, tai dabar dar daugiau“.
Finansiškai, jo nuomone, buvo geriau tarybiniais laikais. Kurčiųjų įmonės gaudavo pelno, jis atitekdavo Draugijai. Draugija rėmė tuomet prioritetinėmis laikytas sporto ir saviveiklos sritis. „Kai dėl paslaugų kurtiesiems, tai geriau yra dabar,“- neabejoja Stasys.

Tikrovės spalvas sieja su amžiumi

Pašnekovas nesislepia už gražių žodžių. Po 42 metų – jau ir ne laikas. Visos santvarkos ir visos valdžios iš pavaldinių reikalavo atsakomybės, paklusnumo, atsidavimo. Bliūkšta ankstesnė strategija ir, žiūrėk, dėmesys sutelktas jau į visai kitus dalykus. Visa tai prabėgo pro mūsų kolegos akis kaip tikra žmogiškoji komedija. Taip ir paties S. Linkevičiaus darbas. Vakar prilygo milžino darbui. Šiandien galbūt – tik vienas iš LKD darbų. Tad kas, jei ne mes, amžininkai, priminsime, kad vakar diena nelaikytina prastesne vien todėl, kad ji buvo vakar. Juk rytojų irgi netrukus pavadinsime praeitimi. Ir patys tapsime praeitimi.

Be S. Linkevičiaus vardo daugelio kurčiųjų pokalbiuose neapsieinama iki šiol. Jo puikūs santykiai su KRC direktorėmis, jis kalba jų kalba – paprasta ir suprantama. Pašnekovas iki šiol garsėja fenomenalia atmintimi datoms, vardams ir įvykiams. Kurčiųjų istoriją tarsi nepaprastai brangų daiktą nešiojasi savyje.

Štai ką sako baigdamas pokalbį S. Linkevičius: „Buvo visko. Ir sunkumų, ir bėgiojimo, ir rūpesčių. Bet vis dėlto jaunam visur gerai ir viskas paprasčiau. Kuo senyn, tuo viskas sudėtingiau.“

Nijolė KRASNIAUSKIENĖ

S.Linkevičiaus darbo stažas Kurčiųjų draugijoje - 42 metai.