Naujienos

“Mimikos” aktorė

Šviesūs nugara žaismingai vilnijantys plaukai ir lieknutė figūra. Atrodytų, net pastangų nereikia, vien fiziniai duomenys neleidžia likti abejingiems pagrindinį vaidmenį naujame režisierės J. Mažeikienės spektaklyje “Nerimas” vaidinančiai Mylimajai. Tai Rūta Šarkauskaitė, viena jauniausių Vilniaus kurčiųjų reabilitacijos centro teatro “Mimika” aktorių.

Rūta į teatrą atėjo pačiu laiku. “Mimikoje” prieš maždaug trejetą metų prasidėjo aktorių kartų kaita. Reikėjo naujų veidų. Tuometis teatro režisierius Jonas Vaitiekaitis atkreipė dėmesį į simpatišką merginą ir pasiūlė Mergaitės vaidmenį etiude “Keistuolės”. Nuo tada Rūtai ir “prilipo” romantiški vaidmenys. Tiesa, jaunąją aktorę pastaruoju metu vilioja ir kitos kultūros erdvės.

Gyvena su mama, būna su tėčiu

Rūta gyvena su mama Irma, kuri, kaip duoda suprasti, yra gera mama ir imantiems interviu tai turėtų būti savaime aišku. Tiesiog nėra ko čia klausinėti. Štai tėvelis – kitas dalykas. Apie jį dažnai kalba visa Lietuva. Tai drabužių dizaineris Giedrius Šarkauskas. Pagaliau sulaukusi klausimo apie jį, tiesiog nušvinta. Visi keliai Rūtą veda į Vilniuje Krokuvos gatvėje tėčio atidarytą dizaino studiją ir parduotuvę “Lino kopos”. Čia ji išsimatuoja visus naujausius modelius, mato gimdomas ir realizuojamas idėjas. Tėtis retkarčiais specialiai jai sumodeliuoja ir sukerpa švarkelį, suknelę ar marškinėlius. Tai pačios brangiausios jai dovanos. Kartais Rūta tampa ir G. Šarkausko kolekcijų modeliu. Kaip ir daugeliui pasaulio mergaičių, tai jai be galo patinka. Širdį šildo ir pasididžiavimo jausmas: “tai sukūrė mano tėtis”. Šiuo metu Rūta sau taiko naujausios G. Šarkausko lino kolekcijos, pavadintos, “Smėlio laikrodžiu”, modelius. Parodykite jai rūbą ir ji neklysdama jį priskirs vienam ar kitam tėčio kūrybos periodui.

Sportas – praeitis

Rūta, kaip pati sako, tarsi atkartoja tėvų jaunystės kelią. Būdami jos amžiaus, Irma ir Giedrius sportavo, abu kultivavo plaukimą ir buvo pasiekę neprastų rezultatų. Turbūt sportas ir suvedė jos gimdytojus. Paskui tėvų keliai išsiskyrė. Bet apie tai mergaitė labai rimtai prašo neklausinėti ir gerbti jos privatumą.

Pašnekovė taip pat lankė plaukimo treniruotes. Paskui išbandė bėgimo takelius. Jos manymu, geriausiai jai sekėsi vidutinio ilgio distancijos – 400-800 metrų bėgimas. Bet iš sporto Rūta nutarė trauktis. Kurčiųjų sporto federacijos prezidentas Aleksas Jasiūnas, aišku, dėl to nedžiūgauja. Paraginta pasikalbėti apie tai, mergaitė sporto vadovui linkteli galva, bet žvilgsnyje šmėkšteli kažkas panašaus į neigiamą atsakymą.

Mokosi ir piešia

R. Šarkauskaitė prieš keletą metų apsisprendė eiti tėčio pėdom ir dabar daugiausia laiko skiria piešimui. Ji yra Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokyklos antrakursė. Mokykla garsėja kaip būsimųjų dailininkų kalvė. Ji – tramplinas į Vilniaus dailės akademiją. Tik kas trečias pretendentas turi laimės patekti į ją. Mokykloje mergaitei patinka beveik viskas: piešimas, tapyba, kompozicijos mokslas.

Rūtai dar teks baigti vidurinę mokyklą, bet jau dabar ji laukia nesulaukia studijų Dailės akademijoje. Nori tapti rūbų dizainere. Būti kaip tėtis. Ir ne todėl, kad mokykloje būtų blogai. Kaip pati sako, jai ir ten daug dalykų patinka: lietuvių kalba, istorija, geografija, anatomija… Bet iš tiesų taip norėtųsi kuo greičiau atsidėti tam, kam jaučia trauką.

Jos pirmasis ir svarbiausias piešimo darbų vertintojas visuomet – tėtis. Vos metęs akį į darbą, jis pasakys, ar Rūta galėjo padaryti geriau. Patars, net nupieš, siekdamas parodyti, kaip įsivaizduoja jis. Turi nepaprastai išvystytą nuojautą, anot dukros, tiesiog fiziškai jaučia, kaip viena ar kita turi atrodyti, būti pateikta.

Kad būtų visai objektyvi, Rūta pamini ir mamos jaunystės pomėgį. Ponia Irma, pasirodo, labai gražiai mezgė. Tad galbūt gabumai dailei iš dviejų giminių?

Vėl nori į Paryžių

Rūtai Šarkauskaitei – tik aštuoniolika metų, ir patirtis jos dar taip pat labai “jauna”. Ji dar daug pamatys, sužinos, išbandys. Tačiau pašnekovė žada niekada nepamiršti savo ir tėčio kelionės į Prancūziją. Maždaug prieš porą metų G. Šarkauskas buvo pakviestas dalyvauti Reimyje (Prancūzija) vykusiame Pasaulio kurčiųjų meno festivalyje. Ten susirinko dešimtys negirdinčių menininkų, tačiau kurčias dizaineris dalyvavo tik vienas – jos tėtis. Ji prisimena, kad tėtis vežėsi keliolika savo modelių ir darbų nuotraukų albumą. G. Šarkauskas renginyje tiesiog neatsigynė dėmesio. Galimas dalykas, garsiai svarsto pašnekovė, kad tėtis yra vienintelis pasaulyje kurčias rūbų dizaineris. Nuo to laiko mergaitė dar labiau juo didžiuojasi.

Paskui abu keliavo į Paryžių. Eifelio bokštas paliko neišdildomą įspūdį. Norėtų dar nors kartą gyvenime pasikelti į patį jo viršų ir pasigrožėti atsiveriančia Prancūzijos sostinės panorama.

Turi du draugus

Rūta draugauja su kauniečiu. Jokiu gyvu nesutiko pasakyti jo vardo. Išgavome tik tiek, kad susipažino jiedu Vilniuje ir kad jis yra Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centro mokinys. “Reikia baigti mokslus, o paskui jau galvoti apie rimtas draugystes”,- klausimų laviną stabdo pašnekovė. Kadangi draugas toli ir susitikimai reti, mergaitė tenkinasi tėčio draugija. “Mes labai dvasiškai artimi. Kartais nereikia net gestų, kad vienas kitą suprastume. Tėtis gerai mane pažįsta ir supranta, nes aš daugeliu charakterio savybių esu jo kopija”,- šypsosi Rūta. O kai šypsosi, skleidžia tokius žavesio fluidus, kad tampa sunku atsispirti.

Kur nuves laisvė

Visi ją pažįstantys sako, kad ji “kvepia” laisve. Ne todėl, kad priešinasi visuomenės normoms, bet todėl, kad tokia yra iš prigimties. Turi daugybę gabumų ir, kaip supratote iš pasakojimo, tarsi bėga “per juos”. Kur sustos, turbūt dar ir pati nežino. Tačiau rinktis, be abejo, kaip ir visiems žmonėms, teks. Kitaip gali likti su tuščiu glėbiu. Na, o kol kas ji “ima” gyvenimą. Kalbinti mokytojai ir bendruomenės nariai apie ją sako, kad Rūtos jokiu būdu nepavadinsi tipiška geriete, kuri niekada nekliūva, nepridaro rūpesčių, bet ji anaiptol ir ne blogiukė. Būryje būtinai patrauks akį, ir nežinia, kodėl.

Rūta – didžiulių perspektyvų kelyje. Tad tikėkimės, kad likimo dovanomis, kurios privertė atkreipti bendruomenės dėmesį į šią jaunutę panelę, ji nepiktnaudžiaus, išmoks susikoncentruoti ties vienu tikslu ir atkakliai jo sieks. Kad tėtis, kuris į vienintelę savo atžalą deda dideles viltis, ateity ja galėtų didžiuotis. Mūsų bendruomenė – taip pat.


Nijolė KRASNIAUSKIENĖ

LKD inf.