Naujienos

Joniškio rajone, Skaistgiryje, toli nuo kurčiųjų centrų gyvenanti menininkė Valerija Dauginienė – tarp kurčiųjų mažai kam žinoma. Tik vyresniosios kartos literatai ją gerai pamena ir lig šiol yra dėkingi už pirmąjį (1984 m.) „Poezijos pavasario“ leidinį. Jos meniškai iliustruotas ir ranka perrašytas almanachas ir liks pats unikaliausias!

Visų pirma – V.Dauginienė brandi asmenybė, reto gerumo ŽMOGUS. Ji - skulptorė, tapytoja, grafikė, netgi išbandžiusi medžio drožybą, pastaruoju metu iliustruoja knygas ir atnaujina pažintį su muzika. 1962 m. jai suteiktas Lietuvos liaudies menininkės vardas.

Nuo 1984 m. ji ryšių su kurčiųjų organizacija nepalaiko. Tačiau... „Savo likimo draugams širdyje nešu pačius šilčiausius jausmus“, - rašo ji. Pernelyg didelis atstumas. Ji viena gyvena tarp girdinčių ir mano, kad turi prie to derintis. Paprašyta menininkė iškart sutiko, kad jos darbais galėtų pasidžiaugti kurčiųjų bendruomenė.

Marių vėjo dukra

Palanga – ir tėvų , ir senelių gimtinė. Iki trylikos metų mergaitės vaikystė prabėgo ant
jūros kranto. Šeimos namas stovėjo visai arti jūros – jie tiesiog gyveno kopose! Lūžtančios, audromis grasančios bangos, žuvėdrų klyksmas, gaivus pajūrio vėjas, saulės glamonės, saulėlydžiai jūroje. Štai iš kur tos lekiančios, banguojančios, rodos, vėju skrendančios linijos menininkės kūryboje. Ilgesys ir neblėstantis nerimas... “Kai pasakoju, kokios buvo kopos, kaip smarkiai pasikeitė pajūris – niekas netiki!” –aiškina ji. Moteris lig šiol išsaugojusi 1936 m. išleistą Palangos albumą, patvirtinantį pasakojimo autentiškumą.

Nuo vaikystės mergaitė buvo suaugusi su menu, nes mama buvo savamokslė skulptorė. Pirmąjį paveikslą, kurį mama ir įrėmino, ji nutapė būdama 15 metų. Mokytojai gyrė ir jos muzikinę klausą bei balsą. Bet muzikos mokyklos Palangoje nebuvo, o samdyti privataus mokytojo negalėjo - nebuvo tam lėšų. Mokytojai tėvams patarė, baigus progimnaziją, dukrai mokslus tęsti meno mokykloje.

Netikėti gyvenimo vingiai

Deja, dėl nepalankių aplinkybių gyvenimas apsivertė aukštyn kojom... Padėtį dar sunkino politiniai įvykiai, okupacijos, karas...
Ištekėjo jauna. Abu su vyru dirbo mokytojais kaimo mokykloje ir studijavo neakivaizdiniu būdu Mokytojų seminarijoje. Ir vėl ateities planai dužo: sunkmečiu, po gimdymo susirgo tuberkulioze, kuri buvo gydoma tuo metu penicilinu. Pamažu moteris pradėjo apkursti... Jokios priemonės negelbėjo, o klausa taip katastrofiškai silpo, kad po septynerių metų pasaulis moteriai liko begarsis..

Šeima – tvirtas pagrindas ir vertybė

J. ir V. Dauginiai užaugino ir į mokslus išleido gražią, šeimą: keturias dukras ir sūnų. Duktė Birutė studijavo Vilniaus muzikos akademijoje, Janina – ekonomikos mokslus, Valytė – paveldėjo polinkį į meną, abi su mama turėjo bendrų interesų, bet mergina netikėtai mirė studijuodama ketvirtame kurse, Regina – medikė, sūnus dirba statybų baruose. Bet svarbiausia yra ne vien vaikų išsilavinimas. Visi Dauginių vaikai neapvylė tėvų – yra geri, dori žmones.

Valerija dabar stebisi, kaip jiems tokiu sunkiu metu pavyko išgyventi?...Taupumo sumetimais gabiai mamai teko išmokti ir siuvėjos amato, gyventi ūkiškai. Šeimai daug padėjo ir Valerijos mama.

Mama buvo ir jos pirmoji meno mokytoja. Valerija prisimena, kad motina dariusi skulptūras iš specialaus molio. Jomis labai domėjosi to meto inteligentija, mama buvo gerbiama, jos kūryba vertinama. 1936 m. Palangos gimnazijos salėje buvo surengta motinos darbų paroda (apie 300 eksponatų). Apie tai rašė ir tuometinis „Lietuvos aidas“. Po parodos dalį kūrinių nupirko Šiaulių „Aušros“ ir Telšių kraštotyros muziejai.

Tad skulptūra ir Valerijai tapo viena iš artimiausių meno šakų. Vėliau techniką tobulino pati, bareljefus lipdė iš patinuoto gipso, domino plačios cemento galimybės... Forma ir ornamentų originalumu žavi didelės iš cemento pagamintos lauko vazos gėlėms. “Trolių“ namelio prieigose iš akmenų ir cemento sukurtas stalas, sode įruoštas fontanas - skulptūrinė kompozicija „Mergaitė su varle“ (tik kai vandenį pradėjo pirkti, dalies fontano grožio teko atsisakyt...), akį traukia originaliai išpiešta sienelė iš lauko akmenų ir kitos grožybės.

Kūrybą į dienos šviesą traukė žmonės

Visai apkurtus keitėsi vizualiosios ir dvasinės erdvės mastelis. Labiausiai pradėjo traukti jausminės temos, atsirado simbolių, alegorijų. Tačiau įvairūs bandymai pavaizduoti tai, kas formuojasi mintyse, nedavė rezultatų. Buvo apsistota ir prie akvarelės, pastelės, labai patiko Šimonio kūryba, tačiau mėgdžioti nesinorėjo.Tik vėliau dailės besimokanti duktė Valytė patarė pabandyti tušą... Sumanydavo vieną temą, abi piešdavo atskirai ir darbus lygindavo. Beje, perpratus techniką, grafika – kaip ir viskas – ilgainiui jai pačiai atrodė nieko verti.

Tuo metu, į Juodeikius iš tremties atvyko Tėvas Stanislovas, susipažino su Valerijos šeima. Dvasininkas susidomėjo tušo darbais. Vėliau, ištremtas į Paberžę, jis nenutraukė su šeima ryšio ir „kurstė“ moterį piešti. Piešinius jis klijuodavo į albumus, o jo bičiulis fotografavo ir daugino: platino Lietuvoje, siuntė į Vokietiją, Kanadą... Dėl Tėvo Stanislovo populiarumo į Paberžę plūdo žmonės iš visur! O jis savo ruožtu menininkę ragino, sakė, kad žmonės laukia jos darbų. Dar ir kiti žmonės į „dienos šviesą tempė jos talentą„ ir neleido pamesti kūrybos.... Jei ne tie raginimai, būtų užmetusi, nusivylusi... Bet kuklumas juk kūrybos vertės nemažina.

Kūrybos pilnatvę nusveria negalia. Viltys ir neviltis...

Tikrus dvasios lobius širdy sauganti moteris kūrybos pilnatvės nejautė. Manė, kad negirdint „lygaus kelio“ gyvenime nėra. Dar ištekėjusi svajojo studijuoti dailę, bet... „O koks menininkas be diplomo?“ - ji neslepia jaučianti nepilnavertiškumo kompleksą.

Tobulėjant medicinai, šeima atkakliai ieškojo išeities. Pagaliau buvo leista vykti į Leningrado karo medicinos akademiją. Dešimt dienų truko tyrimai, tačiau daryti operaciją dėl didelės rizikos atsisakė....

Antroji viltis buvo operacija Lietuvoje. Jai nepavykus teko susitaikyti su lemtim... “Likau daktarui visą gyvenimą dėkinga už begalinį norą padėt...“ Bet ar galima susitaikyti menininkui su kurtumu? Kai toks išsiugdytas intelektas, tiek daug planų bei fantazijų ir jauti, kad galimybės užblokuotos, kai galvoje – mintis: „o jei būčiau?“

Todėl ir dabar, kai tiek parodų apkeliavo jos darbai, kai netrūksta jos talento pripažinimo, reto gerumo moteris pasitikėjimo neįgijo... Dėl kurtumo patirti sunkumai išugdė kitokio masto vertinimo skalę...

Gabumus ir darbštumą paveldėjo vaikai ir anūkai

Užtat ji nuoširdžiai didžiuojasi ir džiaugiasi vaikų ir anūkų pasiekimais. Jie tarsi paveldėjo mamos ir senelės dvasios turtus, visapusiškus gabumus ir darbštumą.
Apie dukrą Birutę B.Zubricko knygoje „Pasaulio lietuvių chorvedžiai“ rašoma: „ji choro dirigentė ir pedagogė, 1985 m. apdovanota Lietuvos kultūros žymūno ženklu, Joniškio ir Rokiškio rajono dainų švenčių dirigentė...“

Ji groja bažnyčioje vargonais, vadovauja Skaistgirio kultūros namų ansambliams, dirba muzikos mokytoja mokykloje. Savarankiškai išmoko groti daugeliu muzikos instrumentų...

Dukra Janina studijavo ekonomikos mokslus, ji - buvusi aviacijos sporto klubo lakūnė, išleidusi dvi poezijos knygas. Šie leidiniai – tarsi mamos ir dukros širdžių duetas, išskleistas ir visiškai užbaigtas. “Dėkoju Mamai – brangiausiam Žmogui žemėje. Jos stiprios Dvasios pasaulyje išaugo ir sustiprėjo mano sparnai“, rašo ji savo knygoje. Janinos dukra Asta – biologijos mokslų daktarė, groja grupėje GAIA. Senele Valerija rodė didelę kolekciją eksponatų, parvežtų iš Naujosios Zelandijos, Himalajų, Tasmanijos salos, Birmos... ir aibę nuotraukų su komentarais...

Reginos dukra Evelina paveldėjo senelės aistrą menui. Ji – dailininkė stilistė. Anūkai Vytukas ir Artūras pasirinko inžinerijos, ekonomikos mokslus...

Kūrybos lobiai

Menininkė sudarė šešis grafikos albumus (po 50 – 60 tušo piešinių). Tai pavieniai kūriniai arba ciklai.

Ranka dažniausia įrašydavo eilėraštį, o šalia – iliustracija..Visų albumų kopijas ji yra padovanojusi Skaistgirio bibliotekai. Biblioteką puošia ir jos didelių gabaritų (1,5 m ilgio, 9 figūrų) patinuoto Gibso bareljefas „Senelės pasaka“, tapyti paveikslai. Praėjusių metų gruodį renovuotame pastate biblioteka šventė 55 metų jubiliejų. Ta proga V.Dauginienė padovanojo grafikos darbų albumo kopijas V.Šlaito ir V.M.Putino kūrybos motyvais, buvo surengta jos ir dar vienos vietinės menininkės kūrinių gausi paroda. Apie jubiliejinę parodą rašė Joniškio rajono laikraščiai: „Krašto žinios“, „Sidabrė“.

Artimiausiu metu planuojama išleisti knygą apie Joniškio rajono menininkus, joje bus ir V.Dauginienės kūrybos darbų nuotraukų. Visą gyvenimą moteris dalijo savo darbus , kad sušildytų kitus: jos kūrinių yra ir bent kas antro skaistgiriečio namuose, didelių skulptūros darbų - ir kitų rajonų kapinėse. O erdvaus Dauginių buto sienos gausiai išpuoštos įvairia technika nutapytais paveikslai, gipso bareljefais... (Jų taip ilgu ir traukia sugrįžti...)

Grafikos darbuose Valerijai ypač sekasi derinti poeto ir menininko idėją. Ji yra iliustravusi knygas: P.Drabužio „Mano meilės užteks“, D.Trėjaus „Sielos stygomis groja...“, „Kaip paukščio plunksna“, B.Žemaitytės „Palydėsiu į tėvo namus“ (proza), S.Karanausko „Kalavijas ir žagrė“, J.Dauginytės – Audzijonienės „Už laiko ribos“, „Balti sparnai“, O.Mikalauskienės kt. poetų kūrybą. Iš viso iliustravo per dešimt knygų.

80 –metį perkopusi menininkė gera sveikata pasidžiaugti negali, o užsakymai laukia, nes ji tiesiog moka įsijausti į kitų menininkų kūrybą.... Geras skonis – intelekto ir vaizduotės rezultatas. Tekstą skaitai lygiagrečiai su grafikos darbu. Jie papildo vienas kitą. Subtilia forma moka prakalbinti ir žmogaus džiaugsmą ir liūdesį. Rezultatas – gilus poetiškas jausmas, tinkama linijos kryptis ir eilėraštis įgauna ryškumo.

Bendra analizė

/Tu ne uola, tačiau likimo smūgiai trupino tave ir ardė... (...) / O mintys / Tarsi paukščiai tamsoje paklydę, veržiasi į saulę / Ir skuba pirštais virpančiais ant balto lapo išsilieti - /Ateikite / Į tą jos keistą ir nesuprastą pasaulį / Nuo kasdienybės dulkių pailsėti/. Dukra Janina savo poezijos posmuose tarsi kviečia švelniai ir subtiliai žvelgti į mamos kūrybą.

Prieš baltą lapą menininkas stovi kaip prieš tuščią erdvę, kurią reikės užpildyt... Bet visada turėdamas laisvą valią rinktis! Galima vaizduoti ir tai, kas šalia ar atverti akis regėjimams, pasiduoti intuicijai... Jos grafika labai mąsli...

Kiekvienas menininkas tarpsta savo amžiaus kultūros aplinkoje ir kažkiek pasiduoda jos įtakai. Moteris neprastai susipažinusi su žymių dailininkų ir poetų kūriniais, mitologija. Simboliai, alegorija būdinga ir jos kūrybai. Piešiniuose vyrauja saulė, paukščiai, žvaigždės, plazdančios lengvos linijos... Būtent, jos užburia! Nes kiekviename paveiksle kinta jų forma ir raiška. Jausminiu atžvilgiu jos taiko į „aukso viduriuką“ – duoda kryptį žiūrovo regėjimams. Verčia piešinį išmatuoti akimis kitaip. Trijų matavimų iliuzija lieka per siaura...

Tušu nupieštų darbų (be minėtų) Valerija sukūrė kelis ciklus: „Medžiai ir žmones“, „Poeto kelias“, „Bežodės ir begarsės dainos“, „Neregio elegija“ ir kt.

O pavieniai kūriniai, sako, gimsta gretinant būtyje esančius panašumus bei kontrastus: gėris ir blogis, jaunystė ir senatvė, harmonija ir chaosas... Mirus mylimai dukrai atsirado skaudi mirties tema...

Dideli skulptūros darbai traukia plastišku judesiu, bet masė ir tūris stebina. Juk tai moters darbas...

Skulptorė neslepia šviesos, šešėlio ir piešinio efekto, akcentuojami veido profiliai, kūno proporcijos. Iš didesnių darbų išsiskiria „Viltis“, „Vasara“, „Laukimas“, ,„Vargo našta“, „Žvejo žmona“, „Disko metėja“.

Dailininkė dabar neabejoja, kad ją lydi Dievo globa ir pagalba. Išties gyvenimas atėmė daug. Bet ar mažai pasiekta? Kad ir sunkiu darbu? (aut. pastaba. ). Sako, ji įsijautė ir suprato, kad neregio dalia dar skaudesnė, o gyvenimo patirtis leido suprasti kad ji pati tėra instrumentas Dievo rankose... ( Tokiu atveju nereikėtų neigti Dievo dovanos – Jo duoto talento...)

Peržiūrėjus visą kūrybą, atrodo, kad menininkė užsibrėžė tikslą nugalėti bet kokias technines kliūtis. Jėgas išbandė ir medžio drožyboje. Gal kiek jaučiama skulptūrinių kompozicijų įtaka, užtat moters ranka savitai raižo medyje ornamentą... Pati aiškina, kad medis buvo tik bandymas, dar vieno tikslo įveikimas ir nieko daugiau...

Reiktų išskirti ir realistinio pobūdžio peizažus, kartais lyg ir tapytus netikru koloritu, bet visiškai užbaigtus minties atžvilgiu. Tuo atžvilgiu išsiskiria „Metų laikai“ – kupini elegijos. Lietuvos laukų, upelių, sodybų motyvas skleidžia ramybę kartu išlikdamas dinamiškas. Gilios prasmės visi simboliniai tapybos darbai. Menininkės išskirtinė meilė rodo prisirišimą prie gimtinės vietų, savo krašto, kur paukščio sparnuose laikoma saulė, o su nerimu ištiestos rankos laukia skrendančios paukščio plunksnos – pagalbos simbolio. To begalinio noro pakilti, to laisvo mosto link žvaigždžių... Ypač užbūrė triptikas „Skausmo dienos“, „Vilties pašvaistė“, „Išsipildymas“: Siaurame kalnų tarpeklyje talžoma audros klūpanti moters figūra. Iš dangaus aukštybių besidriekianti raudona pašvaistė ir tamsus nerimo paukštis krinta link moters. Antroje dalyje audra rimsta, virš kalnų šviesėja ir moteris viltingai žvelgia į tolstantį paukštį... Kol pagaliau kalnų kontūrai įgyja realią formą ir siaurame tarpeklyje nuo uolų trykšta vanduo, jis teka pro delnus, moters akys žvelgia į erdvę, o tarp akmenų prie kojų skleidžiasi rožiniai žiedai... Taip pasiekiamas ekstazinis dvasios skaidrumas. Šis triptikas primena J.V.Bethoveno „IX simfoniją“, kada iš skausmo kuriamas džiaugsmas ir viltis.

Žmogaus galimybėms nėra ribų

Prireikus tėvams globos ir dukrai Birutei persikėlus gyventi pas juos, kartu atkeliavo ir Valerijos jaunystės svajonė - pianinas! Žmogaus galimybėms nėra ribų – moteris mokosi išgauti melodijas... tyloje. (Groja iš natų, muzikos teoriją ji gerai mena iš mokyklos laikų.)

Menininkė apgailestavo, kad tenka susitikti žiemą. Kai lauko vazos, įvairiaspalvis gėlynas po sniegu, kai „trolių“ namelį kieme gaubė tik nuogi vynuogynų kerai. Bet po sodelį plasnojo lesinami paukščiai, jaukiuose namuose purpuriniu raudoniu plieskė kambarinės gėlės, kvepėjo pačios ruošti patiekalai. Akis ir sielą skaidrino jos kūrybos lobiai – lyg kopija – paprasto žmogaus nepaprastos gyvenimo istorijos. Tik žvelk šilta širdim ir skaityk...


Aldona STANKEVIČIENĖ

V.Dauginienė - skulptorė, tapytoja, grafikė, netgi išbandžiusi medžio drožybą, pastaruoju metu iliustruoja knygas ir atnaujina pažintį su muzika. 1962 m. jai suteiktas Lietuvos liaudies menininkės vardas.	V.Dauginienės šeima 1965 metais.