Naujienos

Jonavoje gyvenanti Jolanta Kuliavienė neprigirdi po sunkios ligos. Klausos negalia atėmė labai daug, tačiau suteikė galimybę kitomis akimis matyti pasaulį: „Koks šydas buvo man visa tai uždengęs?! Nuolat atmintyje neišdildomas prisiminimas – man dar kartą suteikta malonė gyventi.“ 

 Įvairia technika atlikti jos kūrybos darbai – nuoširdi moters saviraiškos priemonė, kuri tobulėja ir teikia vilčių ateičiai.

Vaikystės viltys, jaunystės svajos

Jolanta Mačiūnaitė – Kuliavienė gimė Kelmės rajone, Gažtynų kaime. Tėvų ir artimųjų lepinama vienturtėlė, jų meilės apsupta, turėjo savo pasaulį su nuostabiai aukštu dangum, nutiestais lėktuvų keliais, mėlynėje grakščias linijas piešiančiais paukščiais, vasaros išbarstytais ar speigų išrašytais žiedais žemę. Kaskart magėjo imti į rankas teptuką ir visa tai nutapyti. Bet tyli mergaičiukė ant balto lapo nedrįso pakartoti dirbtinėm spalvom pasaulio grožio, nebuvo ir laiko – tuomet jai už viską svarbiau buvo sutikti pasaką.

Vieną, skaudžiai lemtingą vaikystės dieną autoavarijoje žuvo tėtis. Septynmetės širdelė sunkiai išgyveno netektį, bet laiko upė tekėjo – šerkšnotas žiemas keitė visom vaivorykštės spalvom išsipusčiusios vasaros, vaikiškas mintis – bundančios jaunystės svajos.

Sėkmingai baigusi vidurinę mokyklą, jauna mergina išvažiavo į didelį miestą, įstojo į dabartinį Kauno Technologijos universitetą, ekonomikos ir vadybos fakultetą. Besimokydama sukūrė šeimą. O gal pasaką dviese? Iš didelės meilės gimė šviesiaplaukė dukrelė, kuri taip pat mėgo pasakas. Deja, jai dažniau tekdavo miegoti ant mamos ekonomikos vadovėlių, įvairių užrašų ir projektų... Nežiūrint sunkumų, Jolanta sėkmingai apsigynė diplomą. Ir 1987 m. pradėjo dirbti UAB „Achema“ darbo mokslinio organizavimo ekonominės analizės, ekonominės reformos personalo skyriaus normuotojos, kadrų inspektorės, ekonomistės, analitikės pareigose.

Nelaukta liga ir suteikta malonė gyventi

Klastinga liga moterį užklupo 1997 m. Ligos diagnozės iškart nustatyti nepavyko. Medikai įtarė esant galvoje auglį. Iš ligoninės grįžo į darbą, bet po poros savaičių motina Jolantą į Klinikas išvežė be sąmonės. Kova dėl gyvenimo, intensyvus gydymas, slauga tęsėsi beveik metus. Pirminė diagnozė – virusinis encefalitas. Tik kiek vėliau diagnozuota išsėtinė sklerozė, kuri persekioja lig šiol. Dabar moteris neabejoja, kad tada buvo pirmoji išsėtinės sklerozės ataka, negrįžtamai pakenkusi ir klausos nervą.
Panašus į pasaką, nors ir su meile kurtas, širdimi šildytas trijų pasaulis sudužo... Liko liga, liūdna moteris ir guodžiantis dukrelės juokas. Jolanta dabar įsitikinusi, kad kiekviena žmogaus gyvenimo minutė buvo ir yra stebima Aukščiausiojo. O Jam reikia ne mūsų didybės, puikybės, šlovės nuopelnų.

“Ligoninėje sunkiai sergant man lyg iš paukščio skrydžio parodė žemę, kelią ir čia manęs laukiančius. O atsisveikindamas, prisiminimui iš paslaptingos viešnagės, lyg lauknešėlį įdavė susilpnėjusią klausą. Šviesiomis akimis grįžau iš Anapus. Kitomis akimis žvelgiau į jau beveik paauglę dukrą, jaučiau artimųjų, draugų meilę ir rūpestį, uodžiau sunokusius obuolius, nupjautą žolę, stebėjau mažų vaikiukų pirmuosius žingsnius. Juk po ligos, kaip ir metukų neturintys mažieji, vėl mokiausi vaikščioti...Mačiau kaip nugriuvę jie keliasi ir vėl bėga. Iš vaikų mokiausi atkaklumo, drąsos ir ryžto, klausiausi prislopintos smuiko raudos... Svaigo galva nuo tokio pasaulio gėrio ir grožio. Koks šydas man buvo visa tai uždengęs!? Nuolat atmintyje neišdildomas prisiminimas – man dar kartą suteikta malonė gyventi“, - Jolanta dalinosi neeiliniais išgyvenimais, kurie giliai įsirėžė į jos širdį ir turbūt niekada neišdils.

Darbas ir kūrybiniai ieškojimai

Po ligos teko pačiai atsisakyti buvusio darbo. Net ir dabar, nepaisant daug pastangų ir laiko derinant klausos aparatą, viltys geriau girdėti žlugo. Geros kokybės skaitmeninis aparatas klausą jai pagerina ne daugiau 5 proc. Skaudžiausia, kad su pažeistu klausos nervu ypač apsunkintas žmonių kalbos suvokimas. Nors dabartinis darbas pritaikytas, kad tektų mažiau bendrauti, vis tiek, norėdama geriau jį atlikti, turi ieškoti papildomų kontaktų ir informacijos. Tačiau silpnai girdint, tai sudėtinga.
Moteris pasakoja, kad labai dėkinga artimiesiems, kurie jai sergant, globojo dukrą, slaugė ir rūpinosi ja. „Labai daug padarė daktarai ir mama. Jei ne ji, nežinau ar dabar gyvenčiau?..“ - nuoširdžiai sako ji.

Kaip angelas-sargas į Jolantos gyvenimą antrą kartą grįžo studijų draugė Dalia. Dzūkija, Nacionalinis parkas, Marcinkonys, Musteikos, Papė – kaip liga – visam gyvenimui! Iš ten daug neišdildomų įspūdžių. Juos ir daug kitų kelionių, kūrybinių sumanymų padovanojo draugė. Kartu su ja Marcinkonyse Jolanta dalyvavo pynėjų seminaruose (mokėsi pinti iš karnų, nendrių, vytelių, tošies...).

Musteikoje, etnografinėje sodyboje ( kurioje 1918 m. buvo įkurta pirmoji lietuviška mokykla) dalyvavo vėlimo seminare, susipažino su vilna, vėlimo pradžiamoksliu, gavo pirmuosius vėlimo įgūdžius veldama virveles, kamuoliukus, kuriuos namuose grįžus tobulino, vėlė nuostabius veltinukus, paveikslus ir kt. Čia pirmą kartą minkė ir kepė naminę duoną, liejo pagal senąsias dzūkų tradicijas žvakes iš vaško. Lankėsi Senovinės bitininkystės muziejuje, garsiame Čepkelių raiste, maudėsi trykštančio šaltinio ežere. Dzūkija pavergė idealiai subalansuota kūrybinės atmosferos ir gamtos grožio harmonija. Vėliau draugės dėka lankė dailės užsiėmimus Kaune. Juose dailininkas Strackas supažindino su keramika, vitražu, dailės pagrindais. Kai Jolanta savarankiškai pradėjo piešti ant pamušalinių skiaučių, ta pati Dalužė padovanojo keturių valandų piešimo ant šilko pamokėles Kauno Tekstilės galerijoje. Ji teigia, kad piešimas ant šilko – brangus malonumas, nes tiek šilko, tiek įvairių dažų, kontūrų kaina gana solidi. Meniniai ieškojimai atvedė ir į dailės kompozicijos kursus Jonavoje, kuriuos po darbo lankė 2005 – 2006 m. Naudodamasi minimaliomis priemonėmis, popieriumi ir juodu tušu, pasirinkusi pumpuro temą, pasiekė optimalių rezultatų. Kursų baigimo proga 2007 m. suruošta bendra paroda Jonavos Kraštotyros muziejuje sulaukė tik palankių atsiliepimų.

Gyvenimo takas, kelelis, vieškelis

Moteris vadovaujasi gyvenimo tiesa, kad kuo daugiau duoda kitam – daugiau gauna sau. Jolantos namuose mačiau 2004 m. išleistą Psichinės sveikatos centro bendravimo grupės dalyvių Irenos ir Ritos Rakauskaičių poezijos rinktinę „Viltie, gyvenki“. Ji geranoriškai kompiuteriu surinko tekstus, skoningai apipavidalino, naudodamasi kompiuterine „Corel“ programa. Šilti, spalvingi įvairaus dydžio veltinukai, vaikiškos liemenės, kepurės, šilko šaliai, madingi papuošalai, molinukai, paveikslai seniai surado vietą artimųjų ir draugų namuose. Dvasinius turtus puoselėjanti, taktiška jauna moteris kuklinasi ir aiškina, kad kol kas menui skirti gali mažai laiko, o gausybė piešinių - tik eskizai, juodraščiai,kitaip sakant, - pradžia. Jei ir taip, tai šis startas labai prasmingas, teikiantis malonaus pasigėrėjimo ir kartu didelių kūrybinių ambicijų ateičiai. Takelis išvingiavęs į kelią būtinai pasieks platų vieškelį.

Jolanta Kuliavienė neslepia, kad gyvenimo kokybė neprigirdint pakito, kad kurčiam, kaip ir kitiems neįgaliesiems, kasdienybėje skaudžių situacijų apstu. Reta žmonių, kurie atidūs, kuriems rūpi, kaip jaučiasi šalia esantis silpnesnis. Daug kas lig šiol nepritaikyta, žmogus su negalia nustumtas į užribį, nors technikos laimėjimai pasaulyje aukšto lygio. Ir pabrėžia, kad norint neprigirdint gyventi visavertį gyvenimą, turi turėti labai stiprią dvasią ir valią, tiesiog jėga išsiplėšti tai, kas kaip ir kiekvienam piliečiui priklauso.

Išleidusi į gyvenimą dukrą, jaukiai įsikūrusi namuose, vis dar suranda kuo „pašiltinti“ tuščias erdves, sienas. Viena iš jų išrašyta įvairiu braižu žinomo poeto R.M. Rilkės, japonų poezijos trieilių - haiku posmais, papuošta iš vilnos veltais paveikslais, gėlėmis. Aišku, kūrybinių planų nestokojanti moteris juokauja, kad tokiu būdu slepianti sienos defektus. Ir apgailestauja, kad kol kas daug planų žlunga dėl laiko stokos ir susiklosčiusių aplinkybių, kad ne kiekvienais metais pavyksta išvažiuoti į kūrybinius seminarus.
.
„Dievas teisus, tad viskas, kas vyksta gyvenime – į gera. Žmonės sako: “Kai likimas uždaro duris, jis atveria langą“. Po sunkios ligos Aukščiausias, apribojęs gebėjimą girdėti, suteikė daugiau šviesos ir galimybių matyti“, - savo pastebėjimais dalijasi ji.

Jolanta ne tik kruopšti, kūrybinga, bet ir gera motina, šeimos moteris, kurios namuose kvepia pyragais ir jaukumu. O maloni šypsena šildo ne vien akis – pačią sielą. Ir prikausto tikėjimu, kiek daug paslaptingos šviesos žemėje, tik reikia ieškoti, belstis - bus pravertos ir durys, ir širdys...

Aldona Gema MACIONYTĖ - STANKEVIČIENĖ

Jolanta Kuliavienė neslepia, kad gyvenimo kokybė neprigirdint pakito, kad kurčiam, kaip ir kitiems neįgaliesiems, kasdienybėje skaudžių situacijų apstu.