|
Jau pusmetis, kai kurčiųjų draugijos mėnraštį „Akiratis“ maketuoja mūsų bendruomenės narė Airina VENSLOVAITYTĖ. Skaitytojams pristatome jauną neprigirdinčią merginą, kuri stengiasi, kad mūsų laikraštukas būtų mielas ir patrauklus kiekvieno akiai.
Darbo „laukas“ – du spaudos lankai
Pirmajam interviu susitarėm susitikti redakcijos patalpose, Šv. Kazimiero 3. Pokalbiui pakrypus apie darbą pastebėjau, kaip nušvito pašnekovės akys. Airina sakė, kad pradžioje buvo nelengva, bet vėliau, laikui bėgant „pagavo“ darbo specifiką. Kiekvienas iš mūsų yra patyręs permainų, laimingų akimirkų – kai jauti harmoniją su savimi ir šalia dirbančiais. Tuo labiau, kad redakcijoje kūrybiniai, techniniai darbai glaudžiai tarpusavyje susiję. Tenka daug bendradarbiauti, kartu ieškoti geriausių sprendimų, taisyti klaidas. Kaskart reikia atlikti daug nematomo, kruopštaus, parengiamojo darbo. Pagrindinė Airinos užduotis – kūrybinių darbuotojų ir kitų neetatinių korespondentų parengtus, suredaguotus straipsnius bei nuotraukas „sutalpinti“ į dviejų spaudos lankų laikraščio maketą. Bet tokie jau esame, kad mums smalsu sužinoti daugiau - kaip ir kuo ji gyvena, ką mėgsta, koks požiūris į kurčiųjų bendruomenės problemas.
Gimtasis miestas - Klaipėda
Airina gimė ir augo uostamiestyje, mokytojo ir vadybininkės šeimoje. Niekas nesitikėjo, kad netrukus džiaugsmą aptemdys netikėta daktarų diagnozė – dukrytė stipriai neprigirdi. Prasidėjo nerimo, ieškojimų metas. Vienturtei Airinai likimas lėmė turėti jautrius jos poreikiams, mylinčius, rūpestingus tėvus. Pasisekė ir dėl to, kad jie buvo stiprūs žmonės ir sugebėjo greitai orientuotis. Suprato, kad sutrikusios klausos vaikas kuo skubiausiai turi gauti specialistų pagalbą. Tėvai apsisprendė išmokyti dukrą sklandžios lietuvių kalbos ir rašto. Nors mergaitė lankė kurčiųjų vaikų darželį, tėvai papildomai kantriai lavino patys, vedžiojo pas logopedus. Tikslas buvo pasiektas. Būtent šios pastangos po daugelio metų dukrai atvėrė duris siekti aukštojo mokslo.
Pagrindinė mokykla - uostamiestyje
Sulaukusi mokyklinio amžiaus mergaitė lankė Klaipėdos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinę mokyklą. Mokslai patiko ir sekėsi. Airina prisimena, jog savo stipriųjų savybių ieškojusi nuo paauglystės. Jai netrūko sveiko užsispyrimo. Ji stengėsi išmokti, sužinoti, pasiekti kuo daugiau. Aktyviai dalyvavo popamokinėje veikloje, lankė keramikos, lauko, stalo teniso, šaškių, krepšinio būrelius.
Mokslai Vilniuje
Vidurinio mokslo Airina siekė Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre. Po pamokų dažnai skubėdavo į LKD Vilniaus teritorinę valdybą, domėjosi kurčiųjų bendruomenės gyvenimu, dalyvavo meno saviveikloje. Nepajuto, kaip atėjo išleistuvių diena.
Iš mokyklos Airina išsinešė brandos atestatą ir didelį norą studijuoti, siekti aukštojo mokslo. Kartu su drauge įstojo į Vilniaus technologijų ir dizaino kolegiją, pasirinko grafinio dizaino specialybę. Jau pirmųjų paskaitų metu abi merginos pajuto, kad lengva nebus. Nors grupėje visi tuomet buvo daugmaž bendraamžiai, nebuvo bendramokslių, kuriems rūpėtų, kaip jaučiasi šalia esantis silpnesnis. Niekas nepaaiškindavo, ko nespėdavo įsiminti ir užsirašyti, konspektus skolindavo nenoriai. Apskritai atmosfera nebuvo labai palanki. Nebuvo nei susiėjimų po paskaitų, nei draugysčių. Visi - kas sau. Merginos turėjo verstis savo jėgomis, todėl svarbesnėms paskaitoms samdė vertėją. Tačiau didesnę dalį teorinių paskaitų tekdavo apsieiti be jų, nes vertėjai ne visada galėdavo dalyvauti.
Airina sako, kad kurtieji, kaip ir kiti neįgalieji, norėdami pasiekti tikslą ir gyventi visavertį gyvenimą, turi turėti stiprią dvasią ir valią.
Pernai įteiktas Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos diplomas yra geras pavyzdys, kad negalia – ne kliūtis išsilavinimui. Net kai sąlygos ir aplinka nėra palankios.
Laisvalaikis, pomėgiai
Taip jau yra, kad atvykusi mokytis ir studijuoti į sostinę, Airina pamėgo ją ir liko čia gyventi. Laisvo laiko neeikvojo veltui. Praėjusių metų pabaigoje užsirašė į vairavimo kursus ir šiemet įgijo B kategorijos vairuotojo teises.
Atkaklios, veiklios, mėgstančios bendrauti su žmonėmis merginos pomėgiai įvairūs: menas, parodos, susitikimai su draugais, knygos. Dažnai važiuoja į gimtąją Klaipėdą aplankyti savo tėvų – pačių brangiausių žmonių žemėje. Kai paklausiau, kur ji leidžia atostogas, atsakė, kad pajūryje. Poilsis - čia pat, tereikia nuvažiuoti prie Baltijos. Kai pasisotina vandens procedūrų, susiranda kitų malonumų: deginasi saulėje, vaikšto po Smiltynės pušynus. Kartu su tėvais kartais keliauja dviračiais į Neringą, lanko landšaftinio draustinio gyvenvietes.
Laiko ratas sukasi. Mes visi skirtingi, bet mūsų siekiai ir viltys dažnai sutampa – gyventi geriau, gražiau, prasmingiau.
Vanda VAITKUTĖ
 |
| Airinos VENSLOVAITYTĖS rankose - Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos grafinio dizaino specialybės diplomas. |
|
