|
Linas Podiriaka – vienas iš nedaugelio Lietuvos kurčiųjų, studijuojančių aukštojoje mokykloje. Šiuo metu jis yra Vilniaus dailės akademijos (VDA) tapybos specialybės antro kurso studentas. Su Linu kalbėjausi apie tai, kaip jis pradėjo piešti ir kaip jam sekasi įgyvendinti savo svajonę – tapti dailininku.
Papasakok apie savo vaikystę ir šeimą.
Gimiau Kaune, kurčiųjų šeimoje. Nuo pirmos klasės mokiausi Vilniaus kurčiųjų internatinėje mokykloje (dabar Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centras).
Mano tėvams nuo pat pradžių rūpėjo mano ateitis. Dažnai klausdavo, kuo noriu būti. Aš mėgau skaniai pavalgyti, o mano abu tėvai puikiai ruošia maistą. Tėvams sakydavau, kad būsiu kulinaras, nes man atrodė, kad tai bus didžiausia laimė. Kai kartu su mama gamindavau valgį, man tai atrodė geriausios mano gyvenimo minutės. Daug kulinarinių paslapčių perėmiau iš tėvų ir šį pomėgį išsaugojau iki šiol.
Kada pradėjai piešti? Kada supratai, kad nori tapti dailininku?
Kai buvau antroje klasėje, mano pirmoji mokytoja Jolita Karvelienė pasiūlė lankyti dailės būrelį. Nuėjau, bet iš pradžių dar nesupratau, kad šis žingsnis pakeis mano svajones apie ateitį - noras tapti kulinaru praėjo vos paėmiau pieštuką.
Pirmoji mano dailės mokytoja buvo dailės būrelio vadovė Regina Gaušienė. Kai pradėjau lankyti būrelį, man atsivėrė naujas spalvų pasaulis. Tai buvo nuostabu. Vadovė Regina nuolat pagirdavo mane, sakė, kad aš galėčiau būti dailininkas. Pradėjau jausti, jog tapyba gyvena manyje, tapant man išnykdavo visas pasaulis, likdavo tik spalvos. Bet tada dar buvau nesubrendęs, nebuvau išsiugdęs kantrybės. Dažnai, jeigu man nepasisekdavo piešinys, labai susinervindavau ir ketindavau mesti pratybas. Tokiais momentais man labai daug padėdavo mama. Ji sakydavo: „Mokytoja sako, kad tu gabus, tu gali. Tik nenorėk visko iš karto, turėk kantrybės. Reikia daug dirbti“. Ir aš pamažu nurimdavau ir likdavau mokytis toliau.
Būdamas penktoje klasėje aiškiai supratau, kad noriu būti dailininkas.
Esu labai dėkingas dviems LKNUC dailės mokytojoms - Silvanai Hacking ir Jūrai Seniut. Jų patarimai, metodiniai paaiškinimai man padėjo tobulėti, lavinti ranką, derinti spalvas, giliau suvokti dailės paslaptis.
Lankei dailės mokyklą?
Ketverius metus po pamokų lankiau Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklą. Čia mano svarbiausia mokytoja buvo Vida Sevrukienė, kuri ne tik mane mokė suvokti dailę, bet ir labai manimi rūpinosi - kaip mama. Aš ją visada prisiminsiu ir liksiu dėkingas.
Kada pradėjai ruoštis stoti į Vilniaus dailės akademiją?
Dešimtoje klasėje. Domėjausi, ko reikia stoti, kokie bus egzaminai.
Paskutiniai metai LKNUC buvo sunkūs: reikėjo ruoštis abitūros egzaminams, o aš tais metais pradėjau lankyti paruošiamuosius kursus stoti į VDA. Laiko buvo mažai, reikėjo daug tapyti, pasilikti bendrabutyje savaitgaliais. Esu dėkingas centro administracijai, kad mane suprato ir palaikė. Suteikė patalpas tapyti, tiesiog rūpinosi manimi. Dabar tai - tik maloni praeitis. Dabar aš – jau studentas.
Ar sunku mokytis VDA? Kaip sutari su kurso draugais?
Mokytis yra sunku. Daugybė disciplinų, reiklūs dėstytojai, ypač specialybės dalykų. Laiko turiu mažai, bet esu laimingas, kad esu ant savo svajonės slenksčio. Kurso draugai mane priėmė nuoširdžiai, neignoravo dėl to, kad esu kurčias. Tad tarp jų jaučiuosi gerai.
Kokie momentai studijuojant VDA buvo įsimintiniausi?
Per nepilnus dvejus studijų metus didžiausią įspūdį padarė vasaros praktika Saloje (Rokiškio raj.). Gyvenome buvusiame Radvilų dvare. Pleneras buvo nuostabus. Tapėm gamtoje, išmokom tapyti panoraminius ir kamerinius peizažus, išgauti spalvas iš natūros.
Tos vasaros aš ilgai nepamiršiu: ir visų įspūdžių, ir mažo Salos miestelio, aplink kurį teka jaukus upeliukas.
Ar esi surengęs savo darbų parodų?
Taip, kelias. Pirmąkart mano darbus eksponavo mano mokykloje, paskui Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje.
Ką norėtum veikti baigęs studijas? Kaip įsivaizduoji, kokį darbą dirbsi?
Dar neįsivaizduoju, ką veiksiu baigęs specialybės mokslus. Iš viso apie darbą negalvoju. Kol kas žinau, kad norėčiau toliau studijuoti, nes man labai patinka studentiškas gyvenimas.
Ar daugiau kurčiųjų studijuoja VDA? Ar bendrauji su jais?
VDA restauravimą studijavo Birutė Bražinskienė (ji dirbo restauratore Islandijoje), Šarūnas Juodvalkis mokėsi skulptoriaus specialybės ir Vytautas Vanagas – tapybos restauracijos specialybės. Dabartiniai studentai: Jovita Gronskytė – paskutinio kurso restauracijos magistrė, Karolis Simaitis – grafikos specialybės pirmakursis, Ieva Augaitytė – tekstilės specialybės antrakursė. Su jais dažnai susitinkame ir bendraujame.
Įrodei, kad kurtumas - ne kliūtis siekti savo svajonių. Ko palinkėtum sutrikusios klausos jaunimui?
Noriu pasidalinti viskuo, kas man atrodo svarbu. Visų pirma, nereikia bijoti siekti savo svajonės. Nereikia bijoti savo negalios. Svarbiausias dalykas - siekti savo tikslo. Bet nepakanka vien norėti. Reikia labai daug dirbti. Apie savo tikslą reikia galvoti dar mokyklos suole. Ir niekada negalima pasiduoti tingumui.
Iš pradžių aš taip pat bijojau sunkumų, bet dabar žinau, kad juos galima įveikti. Tik reikia labai norėti. Kai sau įrodai, kad gali, gyvenimas tampa gražesnis.
Kalbino Agnė KARVELYTĖ
 |
 |
|
Linas Podiriaka ir jo kūryba.
Lino darbų paroda - rubrikoje "Virtuali meno galerija".
|
|
