Naujienos

Dainininko, sportininko ir šokėjo Ernesto Karpausko gyvenimas prasidėjo nuo šeštųjų gyvenimo metų. Tiksliau, kai nuo palinkusios gluosnio šakos jis pliumptelėjo į kūdrą. Vos gyvą likimo džiaugsmui ir vargams iš vandens ištraukė brolis. Tai atsitiko Marijampolės rajone, Taukaičių kaime.

Gyvenimo universitetai

Šeimoje augo 9 vaikai. Vyresnė sesuo mirė, kai Ernestas dar nebuvo gimęs. Kita gimė neįgali. Mirė dvylikos metų. Brolis mirė nuo širdies infarkto, tėvas - nuo dusulio. Motina taip pat mirusi. Vienas brolis gyvena Vokietijoje. Visi kiti broliai ir sesės gyvena Lietuvoje.

Ernestas dirba gestų kalbos vertėju Klaipėdos siuvimo ir paslaugų verslo mokykloje ir sporto klubo „Šermukšnis“ pirmininku.

Pradinius mokslus pradėjo Babruliškėse. Kai susirgęs juoduoju gripu ir gydomas netinkamais vaistais neteko klausos, toliau mokėsi Kauno neprigirdinčiųjų mokykloje. Gyveno bendrabutyje. Baigęs dirbo Automatizacijos mokykloje tekintoju. Atvykęs į Klaipėdą baigė vidurinę profesinę mokyklą, įgijo mėsos išpjaustytojo trečiąją kategoriją. Dirbdamas įstojo į Vilniaus universitetą, Ekonomikos fakultetą. Susiklosčius nepalankioms gyvenimo aplinkybėms iš penktojo kurso pasitraukė. Šiuo metu Ernestas studijuoja Klaipėdos universitete socialinių mokslų fakultete. Dabartinis jo gyvenimo tikslas – baigti mokslus.

Mokydamasis Kaune lankė tautinių šokių ratelį, dainavo. Už eilėraščių deklamavimą ir išraiškingą prozos skaitymą ne kartą tapo konkursų nugalėtoju. Gyvendamas Klaipėdoje su tautinių šokių kolektyvu ir imituojamomis dainomis dalyvavo Baltarusijos sostinėje Minske 1996 ir 1999 m. vykusiuose konkursuose, kur tapo laureatu. Ne kartą koncertavo Gruzijoje, Tbilisyje. Už dainą „Levanda“ rusų kalba sulaukė daug aplodismentų. Nuo universiteto laikų iki šiandien Ernestas su dainininkų ir šokėjų grupe koncertuoja didžiuosiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose.

Sportininkas, dainininkas, šokėjas

 „Eidamas per gyvenimą, krimsdamas mokslo plutą, dainuodamas ir šokdamas, gydžiausi skaudžias savo gyvenimo žaizdas,“ - sakė šis išdidus ir gražus siela bei kūnu jaunuolis. Ir šiandien jis draugiškas, geraširdis ir gailestingas, padeda kuo tik gali, kaip ir anksčiau. Buvo jo gyvenime pavydo, prielipų, išnaudojančių jo talentą ir gerumą, bei kitų negerų dalykų. 
„Gestų kalbos išmokau mokydamasis Kauno neprigirdinčiųjų mokykloje. Iš pradžių buvo gėda. Skaudu, kai suaugę žmonės, ypač paaugliai šaipydavosi iš mano negirdėjimo, o vaikai žiūrėdavo nustebę. Sunkiausia būdavo, kai rodydavo pirštais: „Nebylys! Kurrr –čia – as!...” O taip norėjosi jiems ką nors gera pasakyti, paprašyti, kad jie manęs neskaudintų. Užsidarydavau nuo viso pasaulio ir verkdavau, tarsi nuskriaustas mažas berniukas. Tarp neprigirdinčiųjų draugų neturėjau. Jų susiradau tik po Lietuvos atgimimo. Iš visos širdies esu dėkingas savo buvusiems mokytojams vidurinėje mokykloje ir universitete, kurie mane mokė kantrybės mokantis ir kenčiant savo negalią. Buvau mokslo pirmūnas. Rinkdavo klasės seniūnu. Tai ir buvo mano pasididžiavimas“, - prisiminimais dalijosi Ernestas.

Ernestą nuo mažumės viliojo sportas. Buvo stiprus, aukštaūgis. Dalyvavo daugelyje bėgimo, šuolių į tolį, krepšinio, stalo teniso varžybose bei šaškių ir šachmatų turnyruose. Lengvosios atletikos ir kroso rungtyse yra laimėjęs trečiąsias vietas, 2005-aisiais stalo teniso varžybose Klaipėdoje laimėjo pirmąją vietą. Ernesto Karpausko credo – sportas – ne tik prizinės vietos, bet ir pomėgis, sveikata, dvasinė ir fizinė ištvermė. 2006 m. Ernestas vėl išrinktas Klaipėdos kurčiųjų sporto klubo „Šermukšnis‘ pirmininku.

Ernestas – ne tik sportininkas, bet ir dainininkas. Mokydamasis Kaune išmoko groti akordeonu. Su skudučiais dalyvavo apžiūroje Kaune ir Vilniuje. Su jais ir šiandien nesiskiria.
„Daina ir šokis mane pavergė nuo vaikystės. Didžiosios svajonės pradėjo pildytis mokantis vidurinėje mokykloje. Klausydamasis dainų įvairiuose suėjimuose, koncertuose, ansambliuose, pajusdavau sielos ir kūno virpulį – tą mūsų susiliejimą su gamta, mūsų sielų sąšauką su protėviais. Kai išgirsdavau lumzdelių ir kanklių tyliai vinguriuojančią melodiją, ilgai ir iškilmingai tylėdavau. Paskui ieškodavau galimybės pats išmėginti. Man sekdavosi, kai būdavau vienas. Kai pasisekdavo, darydavosi gera. Tas gerumas augdavo geometrine progresija.

Pradėjęs dainuoti savarankiškai, ieškodavau atsakymo, kas yra daina, kas yra folkloras – tai liaudies išmintis. Noriu visiems pasakyti, kad kiekvienas dainininkas į supantį pasaulį įpina savo supratimą ir piešia savo vaizdinį, kuris atsispindi toje dainoje. Daina skleidžia gėrį todėl vienos dainos neša ramybę, kitos džiugina arba liūdina, bet sielą daro atviresnę, saugesnę, gaivesnę, gyvenimą gražesnį ir sieja jį su Dievu, su gamta. Daina – žmogaus būsena, sąmonės galia. Ji veda į vienovę su medžiu, su žmonėmis. Ji – malda!“ – savo pamąstymus dėstė Ernestas.

Kai Ernestui Karpauskui, vėliau paaugliui, būdavo labai sunku dėl patyčių - „kurčias“, ‚invalidas“, jis jiems negirdint užtraukdavo išmoktas dainas (vėliau jas atlikdavo per koncertus), kurių metu pajusdavo džiaugsmą, atgaudavo ramybę. 

„Kiekviena daina buvo mano gyvenimo išbandymas. Ji man padėjo nugalėti daugelį sunkumų. Aš stengiausi nedaryti klaidų, nemokėjau laukti pagalbos iš kitų ar tikėtis stebuklo – žmogus į pasaulį ateina keistis, tobulėti, ką nors duoti kitam. Dainose įsivaizduoju savo gyvenimo būdą, siekimų idealą. Teko nusivilti ir pargriūti, bet vėl dainavau ir kėliausi. 

Greta dainų Ernestą lydi šokis. Anot jo, šokis nėra sportas. Jis tik išreiškia tai, kas, laikantis tam tikrų taisyklių, vyksta vyro ir moters pasaulyje. Šiam vyksmui formą suteikia tam tikra, be galo subtili mechanika. Šios savybės priskiriamos ir tango šokiui, kurį turi šokti normaliai bendraujantys partneriai arba nuolatiniai šokių dalyviai. Nesiseka, kai trūksta abipusės pagarbos arba prasiveržia stropiai slėpta neapykanta. Kai šokant pajunti laisvę, galima sukurti gausybę variacijų ir įdomią ornamentiką. Tango gali tapti ir gydymo priemone, nes jis moko švelnumo, atvirumo ir aistros lengvumo, moko patrauklumo ir nuoširdumo. Tikras tango šokis – tai džiaugsmingas įvykis, kurį kartu sušokus su savo vyru ar moterimi gyvenimą išsaugosime savo širdyje neiškeistą ir neišparduotą. Taigi tango - šokis, kurį kiekviena karta atranda iš naujo ir vadina jį amžinojo gyvenimo šokio simboliu.
„Ne prastesni už tango ir lietuviška polka, valsas. Jie teikia stiprybės, sveikatos, pasididžiavimo“, - sakė Ernestas Karpauskas.

Rasa NORKUTĖ
Rašytoja

Nuo universiteto laikų iki šiandien Ernestas su dainininkų ir šokėjų grupe koncertuoja didžiuosiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Genės Karklienės nuotr.