Naujienos

„Kasdien vis lekiu ir lekiu: namai, šeima, mokykla, bendrijos „Adapta“ reikalai, „Paletės“ dailės studija, į kurią bėgu du kartus per savaitę,“ - taip paklausta, kaip sekasi, prieš kelerius metus draugams ir kolegoms sakydavo Panevėžio kurčiųjų bendruomenei žinoma surdopedagogė, dailininkė Genė Sutkuvienė.

Šiandien į tą patį klausimą ponia Genė šypsodamasi atsako jau kitaip: „Po šitiek skubėjimo metų supratau, kad atėjo laikas mėgautis gyvenimu, todėl mokausi nebeskubėti, džiaugiuosi kiekviena diena, juk vaikai jau užauginti, turiu namus, apie kokius svajojau, dirbu mylimą darbą, mane supa įdomūs, geri ir nuoširdūs žmonės.“

Per visą pokalbį moteris ne kartą kartojo, kad dabar daugiausia laiko norėtų skirti kūrybai, savųjų namų puoselėjimui, džiaugtis kieme pražydusios gėlės žiedu, rasota žole, įkvėpti sode nokstančių obuolių kvapo, gėrėtis pro namus tekančios upės tėkme. „Juk taip susiklostė gyvenimas, kad dirbti pradėjau šešiolikos metų, vidurinį išsilavinimą įgijau vakarinėje mokykloje, tėvui palikus šeimą, man ir dviem seserims į gyvenimą teko kabintis pačioms, todėl dabar atėjo toks metas, kai nebesinori kovoti, lėkti, visur spėti, bet daugiau laiko skirti mažiems ir tikriems džiaugsmams“,- sako ponia Genė.

Likimas išgyvenimų nepagailėjo

Gyvenimo upės tėkmė jau toli nuplukdė šiai visada optimistiškai, ryžtingai, tiesiai ir nuoširdžiai moteriai skirtus likimo smūgius ir kas išgyventa, nebeatrodo taip sunku ir baisu. Bet žinantys, kokius išbandymus teko patirti poniai Genei, gėrisi jos stiprybe ir optimizmu.

Moteris neslepia, kad jaunystėje jai teko rinktis: ar ištekėti, žinant, kad santuoka tuoj pat iširs, ar ryžtis palikti savęs nevertą žmogų ir būsimą kūdikį auginti vienai. Ji nesigailėjo pasirinkusi antrąjį variantą, juolab kad nuoskaudą dėl nepavykusių santykių išsklaidė dukrelės Dovilės gimimas. Deja, mažylės krykštavimais jauna mama džiaugėsi neilgai. Būdama trejų su puse metukų Dovilė ėmė nebegirdėti, pradėjo užmiršti žodžius. Ponia Genė sako, kad tokia netikėta nelaimė jai buvo didelis stresas. Dukrą ji vežė pas specialistus į Kauną, Vilnių, Maskvą, bet medikai niekuo nepajėgė padėti. Teko susitaikyti su tuo, kas įvyko, ir ieškoti būdų ir galimybių, kaip tokią negalią turintį vaiką mokyti. „Panevėžyje tuo metu nebuvo nei kurčiųjų mokyklos, nei tokios srities specialistų, tad ieškojau panašaus likimo tėvų, konsultavausi, klausiau jų patarimų”,- pasakojo moteris. Užauginti kurčią vaiką, anot jos, yra labai sunku. Toks vaikas yra daug nervingesnis, dažnai piktas, bet ne visada jautrus kitam žmogui. Jis kitaip mato ir suvokia pasaulį.

Nuslopus sunkiems išgyvenimams dėl dukrelės negalios, Genutės gyvenimo kelyje atsirado jos vertas vyras. Moteris sukūrė šeimą, susilaukė sūnaus Adomo. Sūnus augo, dukra stiebėsi į paneles, viskas, atrodė, tekėjo sava vaga.

Šeimą sukrėtė dar vienas išgyvenimas - Dovilės nėštumas. Sužinojo apie šią „bėdą“, kai dukra jau buvo penktą mėnesį nėščia. Ponia Genė sako, kad tada ji meldė tik vieno, jog vaikelis gimtų sveikas ir girdintis, nes vaikinas, su kuriuo Dovilė išsiskyrė, taip pat turėjo klausos negalią.

Kad dukra galėtų tęsti mokslą Vilniaus kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų reabilitaciniame profesinio mokymo centre, ponia Genė gimusią dukraitę Norvilę ėmėsi auginti pati. Prieš dvylika metų daug išgyvenimų savo atėjimu į pasaulį sukėlusi mergaitė yra ne tik girdinti, bet, kaip sako ponia Genė, didžiausias visos šeimos džiaugsmas. Dukra Dovilė savo gyvenimą dabar kuria su klausos negalią turinčiu draugu Jurgiu.

Širdies šilumos užteko ir svetimam vaikui

Negalima nepaminėti dar vieno vaiko, užaugusios G. Sutkuvienės šeimoje, - tai kurčia mergaitė, kurią augino nuo septynerių metų - Daiva Vinkšnelytė. Klausos negalią ir intelekto sutrikimų turinčią mergaitę ponia Genė parsivedė į savo namus, susibarusi su tuomečiu Panevėžio kurčiųjų mokyklos direktoriumi, kunigu Petru Kavaliausku. Mažoji Daiva į kurčiųjų mokyklą buvo priimta iš Vaikų globos namų, o problema kilo dėl jos išlaikymo. Mokyklos direktorius atsisakė steigti globą teigdamas, kad čia ne prieglauda ir jau rengėsi ją išvežti į vieną iš psichoneurologijos pensionų.
Tada G. Sutkuvienė sako susipykusi su kunigu: „Jei jau šitaip, tai aš šventesnė už jus, sakiau kunigui ir pati ėmiau tvarkyti globos dokumentus“. Kurčiųjų mokykloje mokytoja ir surdopedagoge dirbusios ponios Genės namai mergaitei nebuvo svetimi, nes niekam nereikalingą vaiką ji dažnai parsivesdavo savaitgaliais į namus. „Nesitikėjau, kad bus lengva, nes žinojau, ką reiškia auginti kurčią vaiką. Visko buvo: ir pameluodavo, ir vagiliaudavo, bet niekada nesigailėjau dėl tokio savo žingsnio“,- sako G. Sutkuvienė.

Tačiau tai - jau praeityje. Dabar Daivai 22-ji. Ji su draugu gyvena Alytuje, mokosi Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre.

Anksti pradėjusi užsidirbti sau duoną, vėliau daug mokėsi ir mokė kitus

G. Sutkuvienei, anksti pradėjusiai valgyti pačios uždirbtą duoną, vėliau teko daug mokytis. Ji sako į pedagogiką patekusi visai atsitiktinai, bendradarbių paskatinta. Tačiau, vos pradėjusi dirbti su vaikais, suprato, kad yra savo vietoje. Tuometėje Panevėžio J. Švedo pedagoginėje mokykloje ponia Genė įgijo ikimokyklinio ugdymo specialybę, 1985 m. tuomečio Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos fakultete – ikimokyklinio ugdymo auklėtojos aukštąjį išsilavinimą, o dar po kelerių metų Šiaulių pedagoginiame institute baigė surdopedagogikos studijas. „Mokiausi ne todėl, kad labai troškau turėti kelias specialybes, bet todėl, kad nenorėjau būti stumdoma, kartais net kvailesnių, už save”, - tiesiai sako moteris.

G. Sutkuvienė pedagoginį darbą dirba jau dvidešimt šešti metai, trylika iš jų – Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokykloje.

Ne vienerius metus dirbusi su girdinčiais vaikais, vėliau pradėjusi dirbti su kurčiaisiais pedagogė sako, jog pasijutusi lyg iš šviesios dienos patekusi į gūdų mišką. „Tai juodas darbas. Vieną žodį kartodavome tūkstančius kartų. Atrodė, kad tų vaikų niekada nieko neišmokysiu. Tačiau metai ėjo ir mano mokiniai išmoko ir skaityti, ir rašyti, ir uždavinius spręsti”, - džiaugiasi G. Sutkuvienė.

Pati save buvo ištrėmusi

Prieš ketverius metus ponia Genė buvo išėjusi iš mokyklos ir išvykusi užsidirbti į Angliją. Kaip ji sako: „Buvau pati save ištrėmusi.“ Darbas su fizinę ir psichinę negalią turinčiais žmonėmis nebuvo lengvas, ypač, anot jos, slėgė tai, kad jiems, penkiems lietuviams, turintiems aukštąjį išsilavinimą, įsakinėdavo vos pradinį išsilavinimą turinti anglė. Moteris greitai išmoko slaugyti sunkią negalią turinčius žmones, nebesikrimto ir dėl netobulos anglų kalbos, tačiau ilgiau būti užsienyje nepanoro. Traukė sava šalis, šeima, keletas kilometų nuo Panevėžio, gražiame Naujamiesčio miestelyje, įsigytas nuosavas namas.

Dabar G. Sutkuvienė Panevėžio rajono Smilgių vidurinėje mokykloje ir Panevėžio lopšelyje – darželyje „Nykštukas“ vėl dirba sau artimą pedagogės darbą.

Sielos atgaivą randa kūryboje

Kad dailė šios dvasiškai stiprios moters gyvenime užima labia svarbią vietą, aišku vos pradėjus kalbėti apie kūrybą. Ji sako, kiek save prisimena, visada mėgusi piešti. Dėl visų likimo negandų sau žadėjo, jog dailei atsidės išėjusi į pensiją, tačiau taip nutiko, kad prieš penkiolika metų pastate, kuriame buvo įsikūrusi kurčiųjų mokykla, ėmė veikti Dailės studija. Jai vadovavo šviesios atminties dailininkas ir pedagogas Kazimieras Naruševičius.

Pradėjusi lankyti šią, o vėliau „Paletės“ studiją, G. Sutkuvienė vis labiau įsitraukė į kūrybą, surado savo stilių, surengė ne vieną asmeninę parodą, dalyvauja grupinėse parodose. Ir ne tik. Dabar ji jau pati savo dideliuose ir svetinguose namuose rengia dailės plenerus. Į du plenerus dailininkė buvo sukvietusi dailės studijos „Paletė“ narius, o praėjusių metų rudenį „Adaptos“ nariai buvo „okupavę“ visą jos sodybą.

„Mano namai - ne muziejus: vietos daug, didelė pastogė, kiemas, todėl visai smagu, kai suvažiuoja savi žmonės su tokiais pat „nukrypimais“, kaip ir aš”, - juokiasi Genutė ir džiaugiasi, kaip smagu buvo matyti mandalas piešiančius visus „Adaptos“ narius: vaikus, mamas, tėčius. Kas kambaryje, kas ant žolės sukritę, kas prie upės. „Juk taip susikuriu ir sau šventę, atitrūkstu nuo kasdienybės, nuo buities, su bendraminčiais pabendrauju”, - sako ji.

Daug metų dirbusi tapybos srityje, neseniai ponia Genė pradėjo kurti seges. „Kai užsidegu kokiai „nesąmonei“, tai negaliu sustoti. Truputį „pažaisiu“, ir vėl sugrįšiu prie aliejaus. Vis tiek traukia piešti”, – šypsosi ji.

G. Sutkuvienė sako savo paveikslų turinti nedaug, beveik visi jie išdovanoti draugams, kolegoms, brangiems žmonėms: „Gal tik keletą esu pardavusi, o daugiau visus taip ir išnešioju.“
Įkvėpimo kūrybai poniai Genei toli ieškoti nereikia, jo pakanka iš savam kieme pražydusio žiedo, paukščių čiulbėjimo, šalia namų pratekančios upės srovenimo. „Džiaugiuosi, kad prieš penkerius metus surizikavau ir iškeičiau butą mieste į nuosavą namą. Šeima rėkė prieš, nes buvo baisu, ar pajėgsime atiduoti paskolą, net mano draugės drebėjo dėl tokio mano sprendimo, tačiau dabar džiaugiasi visi”, - dėl savo ryžtingo žingsnio nesigaili moteris.

Laima LAPĖNIENĖ

Akimirka, kai kūrybinės idėjos jau realizuotos.	G. Sutkuvienės namuose užteko šilumos ir meilės į šeimą priimtai Daivai.
Dailės studijos „Paletė“ plenero uždarymas.	Sukurti paveikslai namuose ilgai neužsibūna.
Genė Sutkuvienė po savo parodos atidarymo.	Mandalų parodos atidarymas Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinėje mokykloje.