Naujienos

27–erių metų Laurai Valytei 2010-ųjų vasara liks ypatinga visą gyvenimą. Tikriausiai apie ją ji pasakos savo ainiams, o jie susižavėję klausysis. Liepos 24 dieną Jungtinių Amerikos Valstijų mieste Las Vegase surengtame tarptautinio kurčiųjų merginų grožio konkurso „Miss Deaf International 2010“ finale lietuvaitė pelnė trečiosios vicemis titulą. Šia proga „Akiratis“ su viena gražiausių kurčiųjų pasaulio merginų savo skaitytojams parengė interviu.

Laura, kaip kilo mintis dalyvauti konkurse?

Visai atsitiktinai. Naršiau su draugais po internetą. Radome puslapį, kuriame buvo skelbiama apie konkursą. Iš pradžių numojau ranka – kodėl man to reikia? Bet mano širdies draugas Rafael Evitan Grombelka iš Vokietijos nepamiršo. Ir vis suko ir suko ratais apie šią žinią. Kol galų gale ir aš patikėjau, kad galiu pabandyti. Konkurso sąlygos manęs nevaržė: mano amžius iki 30 metų tiko, būti savo šalies grožio konkurso dalyve reikalaujama irgi nebuvo. Nusiunčiau savo foto, gyvenimo aprašymą. Priėmė. Pamažu taip ir įsitraukiau. 2007 m. dalyvavau pasaulio kurčiųjų grožio konkurse. Tada nieko nepelniau, bet gavau vieną svarbią pamoką: nori rezultatų – tuomet renginiui kruopščiai ruoškis.

Ir kaip tu ruošeisi?

Apie savo sumanymą pirmiausia papasakojau Svetlanai Litvinaitei. Ji palaikė idėją. Apie tai pasikalbėjo su vertėja Danguole Dragūnienė. Ir nuo tada Danguolė tapo mano „balsu“ visuomenėje, nemokama vertėja, didžiausia pagalbininke ieškant rėmėjų ir, galima sakyti, rėmėja. Ji atvedė mane į modelių agentūrą „Modilina“ pas direktorę Jolantą Sadauskienę. Mano pasirengimui p. Jolanta skyrė ypatingą dėmesį. Neįtraukė į modelių grupę, kaip įprasta, bet ėmėsi individualaus darbo. Važinėjo iš Kauno į Vilnių ir kaskart mano mokymui aukodavo po valandą laiko. Iš pradžių mano Mokytojai kliuvo viskas: kaip aš einu, pasisuku, pažiūriu, nusišypsau. Per keletą pasirengimo mėnesių ji tarsi sukūrė mane iš naujo. Ir noriu pasakyti, kad dabartinė aš sau daug labiau patinku. Jei kas būtų pasakojęs, vis tiek nebūčiau patikėjusi, kad reikia tiek daug laiko ir pastangų tinkamam įvaizdžiui sukurti.

UAB mados namai „Cantas“ – tai kitas mano rėmėjas. Direktorei Jolantai Mikalajūnienei sutikus mados namų „Cantas“ dizaineris Egidijus Sidaras konkursui sukūrė dvi kokteilines ir vieną vakarinę suknelę. Jos visos nuostabios, puikiai atskleidžia mano individualybę, išryškina vis kitą mano asmenybės pusę. Tai ne tik apdarai, tai mano asmenybės atspindžiai išorėje. Tiesiog nuostabu, kaip per tokį trumpą laiką menininkas sugebėjo geriau už mane pačią pažinti mane. Žalia vakarinė suknelė – iš pirmo žvilgsnio labai paprasta: be jokių blizgučių, karoliukų, raibulių, bet iš tiesų žiūrovams ji kalba tikrosios elegancijos kalba. Ją vilkėdama jaučiuosi puikiai. Kaip karalienė. Ciklameno spalvos suknelė leidžia atsiskleisti mano temperamentui, kurio iš tiesų nestokoju. Per ją tarsi nuleidžia „garą“. Kai vilkiu pilką, pamažu rimtėju, tampu brandesnė. Grįžusi iš konkurso sužinojau, kad puošnūs apdarai man atiteko kaip dovana. Nepaprastai džiaugiausi. Beje, vakarinę suknią Las Vegase mane žiūrovės atkakliai įkalbinėjo parduoti!

Kosmetinių procedūrų kompleksą padovanojo UAB grožio salonas „VDG style“, direktorė Dovilė Mikaliūnaitė. Mano veido spalva visiškai pasikeitė. Įsitikinau, kad gera kosmetika patyrusiose rankose daro tikrus stebuklus. UAB „BOTESĖ“ (direktorė Jolanta Paliukienė) priderino prie vakarinės suknelės avalynę ir man taip pat ją skyrė nemokamai. Dizainerė Sonata Bylaitė paskolino originalius savo rankų darbo aksesuarus. Las Vegase gausu ne tik turtuolių, bet ir vagių. Dar ir dabar kartais grįžta tada tvyrojusi baimė – kad tik nepavogtų tokių brangių papuošalų. Saugojau juos kaip savo akies vyzdį. Man pasisekė. O štai viena dalyvė neteko vaizdo kameros, kita gal 1,5 tūkst. eurų. Nukentėjo ir mano draugas.

UAB „Šilko tekstilė“ (direktorius Gintautas Strolys) skyrė audinių, iš kurių dizaineris Egidijus ir siuvo konkursui sukneles. Panevėžietė dizainerė Sigita Jakūbienė sukūrė suknelę talentų konkursui. Ji taip pat ypatinga. Tik ją vilkėdama galėjau taip įsijautusi deklamuoti eiles gestų kalba.

Dizaineris Giedrius Šarkauskas irgi neišleido tuščiomis. Jo kurtus drabužius vilkėjau kelionės ir dienos metu. Karštu oru iš natūralių audinių siūti stilingi rūbai ir gaivino, ir išskyrė iš kitų.

Lėšomis parėmė Lietuvos kurčiųjų draugijos Respublikinė valdyba, iš savo asmeninio prezidentės fondo Roma Klečkovskaja bei asmeniškai „Mimikos“ teatro režisierė Janina Mažeikienė. Net nepagalvojau pastarosios prašyti, ji mane pati susirado ir net pyktelėjo: „Kodėl man anksčiau nesakei?“. Tai buvo vienintelės mano gautos piniginės lėšos. Jas skyriau kelionės bilietams. Trūkstamą sumą pridėjau pati.

Beje, vėliau sužinojau, kad iš trisdešimties konkurse dalyvavusių merginų aš vienintelė turėjau rėmėjų. Dėl to labiausiai esu dėkinga Danguolei.

Girdėjome, kad kelionė neapsiėjo be nemalonių staigmenų.

Iš tiesų. Nuskridau į Vokietiją, o ten mano draugas Rafaelis internetu buvo užsakęs ir sumokėjęs per banką už mudviejų bilietus į Las Vegasą. Kokia buvo mūsų nuostaba, kai oro uoste paaiškėjo, kad keleivių sąraše mūsų pavardės yra, bet už bilietus pinigų iš mūsų oro bendrovė negavo. Išgyvenau tikrą jausmų audrą. Supratau, kad teks grįžti namo dar net neišvykus ir nežinojau, kaip reikės žiūrėti į akis žmonėms, kurie manimi tikėjo ir į mane investavo. Susisiekiau su Danguole. Ji mane visaip drąsino, tarėsi su draugais, kolegomis, siūlė visokias išeitis. Ryžtingai veikė Rafaelis. Grįžo namo, pasiėmė pinigų, atidėtų savo mokslams universitete, ir nupirko kitą kelionės bilietą. Beje, šis kainavo dvigubai daugiau nei ankstesnysis. Kitądien aš išskridau. Jaučiausi vieniša ir sutrikusi.

Tik grįžusi po renginio į Vokietiją sužinojau, kad mes tapome aferistų aukomis. Firmos, per kurią įsigijome bilietus, darbuotojas pasiglemžė 1,8 mln. eurų iš mūsų bei kitų keleivių ir pabėgo. Kad mes ne vieni apgauti – paguoda menka. Spauda rašė, kad maža tikimybė, kad prarastas lėšas atgausime. Dabar didžiausias mano rūpestis – kaip atlyginti draugui nuostolius. Intensyviai ieškau darbo. Negaliu leisti, kad dėl manęs nukentėtų jo mokslai.

Ir štai tu Las Vegase. Pramogų ir lošimo sostinėje. Kokį įspūdį tau paliko šis miestas?

Negalėčiau net pasakyti, ar tai labai didelis miestas, toks jis yra „suspaustas“. Štai, pavyzdžiui, Vilnius tarsi išsklidęs į šalis. Žalias, su aikštėmis ir skverais, su erdvėmis tarp namų. Las Vegasas - tarsi taisyklingas voratinklis, išraizgytas gatvėmis, einančiomis skersai ir išilgai. Miesto centre gausu dangoraižių ir, deja, šiukšlių. Žalumos beveik nėra. Imponavo tik prabanga, bet savitumo ten mačiau mažai. Ant kiekvieno kampo - žaidimų automatai ir lošimo namai. Rėksmingos, įkyrios reklamos ir neoninės šviesos.

Jei norite klausti, ar bandžiau laimę kazino, atsakysiu trumpai: ne, nes bijojau „užsikabinti“. Manau, tai turčių pramoga.

Mums buvo surengtos dvi pažintinės ekskursijos: po miestą ir į netoli stūksančius kalnus. Antroji kelionė buvo įspūdinga. Pirmąkart mačiau kalnų ežerų, kurių vandens spalva ruda.

Kaip sekėsi tau pačiai? Kokia atmosfera tvyrojo konkurso užkulisiuose? Ar pakako tarptautinės gestų kalbos įgūdžių? Kaip vyko pats konkursas?

Vėlavau dviem dienomis, tad fotosesijoje nedalyvavau. O tai reikšminga konkurso dalis. Į patį konkursą spėjau. Savo akimis nepatikėjau, kai kitądien po mano atvykimo stovėdama scenoje pamačiau salėje sėdintį Rafaelį. Man vėl grįžo viltis, nes jis yra žmogus, kuris labiausiai tikėjo mano sėkme ir labai mane palaikė. Pasirodo, jo kelionei pinigų davė tėvai.

Santykiai su merginomis manęs nežavėjo. Ten, kur nematė organizatorių ir žiuri narių akys, draugiškumo buvo mažai. Merginos nebuvo linkusios bendrauti, priešiškumo viena kitai neslėpė. Komunikacijos sunkumų neturėjau. Amerikos gestų kalba daug kuo artima tarptautinei gestų kalbai, tad tiesiog per vieną dieną „įvažiavau“. Kadangi tarptautiniais gestais susikalbu, komunikacija su europietėmis ir amerikietėmis buvo sklandi. Kiek sunkiau sekėsi kalbėtis su Azijos atstovėms. Jų gestų kalbos kitokios nei mūsų, todėl daliai jų net reikėjo vertėjų paslaugų.

Įtempta pasiruošimo darbotvarkė ir pats konkursas atėmė daug jėgų. Labai vargino gatvėse tvyrojęs karštis. Gyvsidabrio stulpelis peršoko keturiasdešimt laipsnių pagal Celsijų ribą. Patalpose dėl visa jėga veikiančių kondicionierių nuolat buvo šalta. Temperatūrų kaita nieko gero nežadėjo. Vis dėlto ligų išvengiau. Iš rankų nepaleidome organizatorių gausiai parūpintų vaisvandenių butelių. Tik taip galėjome palaikyti „formą“ ir įvykdyti mums skiriamas užduotis. Valgyti visiškai nesinorėjo. Na, ir priprasti prie kitokio maisto sekėsi sunkiai. Visos patiektos salotos buvo prėskos, todėl mano lėkštėje dažnai likdavo beveik neliestos. Guldavomės vėlai, keldavomės anksti. Paprastai rytais prie dušo kabinų nusidriekdavo ilgos eilės, todėl stengiausi atsikelti ketvirtą ryto, kad paskui netektų laukti ir nervintis. Intensyvios repeticijos, karštis, miego stygius, nesveika konkurencija darė savo: krito nuotaika ir apleido kovinė „dvasia“.

Iš pradžių konkurso organizatoriai merginų neskirstė. Tad visos 30 konkursančių turėjo visiškai vienodas galimybes atsiskleisti interviu, bikinių šou, talentų konkurse ir prisistatyme. Pirmasis konkurso etapas truko net devynias dienas. Vėliau sužinojome, kad visą tą laiką mus stebėjo budrios vertinimo komisijos narių akys. Savo nuosprendį jie paskelbė devintos dienos vakarą. Tuomet iš 30 dalyvių buvo atrinkta dešimt pusfinalininkių. Tikras atpildas buvo patekimas į kitą etapą. Nemoku apsakyti kaip džiūgavau. Ne tiek dėl savęs, kiek už tuos, kurie mane rengė konkursui. Žinojau, kad taip bent iš dalies pateisinau jų lūkesčius. Džiaugiausi, kad į dešimtuką pateko rumunė Evelina Gaina. Tai buvo vienintelė mergina, su kuria nuoširdžiai susidraugavome.

Kai mano vardas buvo paskelbtas finalininkių sąraše, atsipalaidavau. Man karūna nerūpėjo, man užteko, kad aš taip toli nukeliavau.

Vis dar kremtuosi, kad ne itin vykusiai pasirodžiau finalo interviu. Man teko klausimas apie tai, kaip ketinu kovoti prieš rasizmą ir moterų diskriminaciją. Žinoma, aš atsakiau, netylėjau. Bet galėjau geriau. Taip man atrodo dabar, kai grįžau, pailsėjau, viską apsvarsčiau. O tuomet galva atrodė visiškai ištuštėjusi. Tiesiog stovėjau scenoje, šypsojausi ir skyriau visas jėgas tam, kad nenukrisčiau. Manau, kad buvau peržengusi protingo nuovargio ribą, todėl ir atsakymas išmintimi neblizgėjo.

Gerai pavyko talentų šou. Žiūrovai mano namuose paruoštą eilėraštį gestų kalba įvertino labai gerai. Jį deklamavau Amerikos gestų kalba. Ir pati jutau, kad pasisekė. Sklandžiai pavyko perteikti į eiles sudėtus jausmus. Ruošti kūrinį man padėjo mano draugas Rafaelis. Jis jau seniai kuria eiles gestų kalba.

Neblogai pavyko ir prisistatymas. Aš pasakojau apie Lietuvą, Vilnių, save. Kai kurie žiūrovai klausydamiesi manęs verkė. Tai truputį stebino. Po konkurso sužinojau, kad pažiūrėti į mane atvyko išeivių iš Lietuvos palikuonių. Juos domina visa, kas susiję su Lietuva. Labai ačiū jiems už dėmesį ir palaikymą, kurį jutau viso finalo metu.

Kai mane apjuosė trečiosios mis juosta, jaučiausi neblogiau nei būčiau tapusi konkurso nugalėtoja. Mano svajonės išsipildė su kaupu. Ko daugiau bereikia?!

Gražiausia kurčiąja pasaulio mergina paskelbta prancūzė Julie Abbou, už jos išsirikiavo vicemis: belgė Lore Ameloot, pietų afrikietė Vicki Fouric, aš, iranietė Sakar Motogain.

Įgijai patirties, išmokai atsilaikyti nedraugiškoje aplinkoje, tad turbūt nuo šiol dalyvauti panašiuose renginiuose jau bus kur kas lengviau?

Ačiū, bet ne. Sutinku, kad tokios patirties troškau. Jos įgijau, ir užteks. Galimas dalykas, kad antrąkart tokio nuovargio neiškęsčiau. Kai grįždama atskridau į Vokietiją, tai turbūt dvi paras tik miegojau. Pabusdavau nesuprasdama, ar aušta rytas, ar ateina vakaras. Kodėl turėčiau save taip kankinti vėl?

Kai patenkinau miego poreikį, sėdau prie kompiuterio ir peržiūrėjau savo pašto dėžutės laiškus. Nustebau tarp jų aptikusi dviejų vertinimo komisijos narių laišką. Jie gyrė ir drąsino mane, linkėjo geros sveikatos ir kloties ir atsiprašė... už konkurso rezultatus. Buvau labai nustebinta. Tuomet tik susimąsčiau apie vertinimo objektyvumą... Sužinojome, kad komisijoje iš septynių narių net trys buvo prancūzai. Nenuostabu, kad jų tėvynainė ir nugalėjo. Nors, tiesą sakant, manęs žiuri sprendimas nenuvylė. Aš ir pati pirmosios vietos laimėtoja rinkčiau arba prancūzaitę, arba rumunę. Gal tik apkeisčiau vietomis vieną kitą vicemis, o vienos iš viso į geriausiųjų penketuką netraukčiau. Bet juk aš nesu grožio specialistė, ne man ir spręsti.

Turiu pastebėti, kad jau seniai grožio konkursuose vertinamas ne vien fizinis grožis. Apskritai jis nebėra svarbiausias veiksnys. Kreipiamas dėmesys į asmenybę, išsilavinimą (turiu pasakyti, kad beveik visos merginos yra baigusios aukštuosius mokslus), minčių dėstymą, žmogaus vidinę kultūrą, jo ypatingus gebėjimus. Kai gražus vidus, žmogus šviečia ir išore. Grožio specialistai būtent tokią harmoniją ir vertina.

Konkursas baigėsi ir man labai norisi padėti tašką. Aš jau galvoju apie ateitį. 2012 m. svajoju tapti viena iš Lietuvos kurčiosios mis konkurso organizatorių. Manau, kad 2011 m. bus patirties ir informacijos, kaip tokius renginius organizuoti, kaupimo metai. Na, o 2012 m. – pats laikas. Vidumi jaučiu, kaip kurčios lietuvaitės nors kartą norėtų pasijusti princesėmis ir scenoje išbandyti savo laimę. Kodėl neišpildyti bent vienos jaunystės svajonės ir nepadovanoti džiaugsmo?

Užrašė Nijolė KRASNIAUSKIENĖ

Gražiausių pasaulio kurčiųjų merginų penketukas.

Laura prisistatymo metu pasakojo apie Lietuvą, Vilnių ir save.

Lauros Valytės draugas Rafaelis paaukojo net savo mokslams skirtas santaupas, kad mūsų bendrijos narė galėtų dalyvauti grožio konkurse “Miss Deaf International 2010”.